(Getty Images nuotr.)

Aš, Pipa ir Barselona

Aš, Pipa ir Barselona

Visi dėmesio verti Senojo žemyno miestai apibūdinami kaip didingi, bet Ievai Šližiutei taip vadinti mylimos Barselonos neapsiverčia liežuvis. Ji juk ne pasipūtusi miestietė, o atlapaširdė, rūpestinga, dosni, šiek tiek padykusi ir kartais murzina egzotiško grožio Katalonijos mergelė.

Ne veltui žodžio genijus Cervantesas savo žymaus personažo Don Kichoto lūpomis yra pasakęs, jog Barselona – tai dosnumo, mandagumo klodai, svetimšalių prieglauda, vargšų ligoninė, drąsuolių tėvynė, įžeistųjų kerštas ir maloni stiprios draugystės išraiška.

Ji išties unikali – tikrų tikriausias lobis, nes kiekvienas čia randa tai, ko ieško. Norite kalnų? Prašom. O gal geriau jūros, paplūdimio? Turim. Ir to, ir to? Ramybės, triukšmo? Architektūros stebuklų ar pašėlusių pramogų? Iš vienos pusės skalaujama jūros, iš kitų – kalnų saugoma Barselona apima viską: visus jausmus, visas spalvas, visus skonius.

Mieste sklando meilės šunims karštinė, tad tiek aš, tiek mano keturkojė čia jaučiamės lyg žuvys vandeny. Niekas antakių nekilnoja, jei įžengi į parduotuvę, vaistinę ar banką su šunimi, jei prisėdi pietauti ar jo lydima eini apsikirpti. Barselonoje normaliai skamba klausimas: ar į šitą kino teatrą, viešbutį, iškylą, pramogų parką galiu ateiti su šunimi? Čia karaliauja keturkojai žmonių draugai… Tad kviečiu jus kartu su manimi ir kalyte Pipa pasivaikščioti po Barseloną mūsų kasdieniais maršrutais.

Rytą vietiniai pradeda nuo puodelio kavos ir būtinai artimiausioje kavinėje, tiksliau – duoninėje. Kepyklėlių klientai vieni kitus pažįsta, tad iškart sužinai, kaip kam sekasi, kada kas atostogauja, kas naujo darbe ar šeimoje, jei kokia bėda – tuoj drąsiai tau pažers patarimų, patapšnos per petį, atsisveikins kaip pridera – dviem bučiniais į skruostus. Visi yra tarsi šeima, o kad vardų nežinome – koks skirtumas, svarbu, jog rūpime vieni kitiems. Tas pats ir turguose, aikštėse – nepraeini pro šalį nepersimetęs keletu žodelių su vietos dailininke, nepaklausęs gatvės muzikanto, kurioje aikštėje jie šiandien rinksis groti.

Prie čiurų parduotuvėlės rikiuojasi eilė, tačiau kasdien mane čia atitempiančiai augintinei nė motais. Ji, lyg būtų parduotuvės šeimininkė, įsiveržia į priekį ir uoliai vizgindama uodegą sveikinasi su tikruoju savininku – reikalauja savo čiuros. Ji čia kasdien pavaišinama gardžiausiomis mieste, ką tik iškeptomis čiuromis. Keliaujame toliau…

Senamiesčio gatvelių labirinte vaikščioja minios turistų, nepaliaujamai klaksi prekybininkų spragsenamos kastanjetės, kurios savotiškai pritaria gatvės muzikantų dainoms. Pastarieji yra neatsiejama senamiesčio dalis – be jų būtų nejauku… Šie jau pažįstami, iš jų išmokau klasikinę ispanų dainą apie žvakę užpūsti pamiršusią Kandelą.

Šv. Šeimos bažnyčia statoma jau 134 metus. Jos kripta tapo A. Gaudí amžinojo poilsio vieta.

Dėl jų iš naujo pamilau operą, nes hiphopo stiliumi apsirengęs jaunuolis, su būriu garbaus amžiaus operos dainininkų viename katedros skersgatvių traukiantis žymiausias arijas, kurias pagyvina robokopo judesiais ir šelmiškais suktukais, privertė mane į operą pažvelgti kitomis akimis. Ir tai nėra hiphopera, šis vaikinas – krištolo skaidrumo tenoras.

Kiti į aikštes atsistumia pianinus, o gitarų, smuikų, arfų ar raminančių hangų virpesių pilna Barselona. Čia vakarus pagyvina tango ar flamenko šokėjų, keisčiausius triukus su didžiuliais lankais išdarinėjančių jaunuolių pasirodymai.

Praeivis išklodavo pusę savo gyvenimo ir pirmą kartą mane akyse regėdamas dalydavosi asmeninėmis detalėmis.

Aidi plojimai ir įvairiausių artistų nustebintų žiūrovų aikčiojimai. Mane labiausiai traukia į mažytes, „slaptas“ ar bent jau vakarais kiek ištuštėjančias aikštes, kuriose laiptai ir grindiniai nutūpti jaunimo. Vieni čia renkasi pagroti, parepetuoti, padainuoti, o kiti, žinoma, paklausyti. Tad tampi interaktyvaus koncerto dalimi. Na, o jei tą naktį muzikantai patingėjo pasiimti gitaras, tada paskęsti nerūpestingo šurmulio, čirškesio, ūžesio, klegesio audroje.

Dar apie tą klegesį. Vos atvykus jis man buvo paprasčiausias triukšmas. Dabar pasakoju apie atvirus, daug kalbančius vietinius kaip apie Barselonos ir visos Ispanijos pranašumą. Bet, tiesą sakant, iš pradžių tai mane erzino. Jie kalba tiek daug, taip greitai ir taip garsiai, kad norisi susiimti už galvos… Maža to, ispanai mėgsta visi kalbėti vienu metu, vienas per kitą, bet dar daugiau pasako kūno kalba – energingai mosuodami rankomis, teatrališkomis veido išraiškomis…

Jie taip pat daug šypsosi, skaniai juokiasi. Nors iš pradžių mane, kiek uždarą lietuvę, apimdavo nuostaba, kai traukinio pakeleivis, šalia pusryčiaujantis vietinis ar šiaip praeivis išklodavo pusę savo gyvenimo ir pirmą kartą mane akyse regėdamas dalydavosi asmeninėmis detalėmis, jų nuoširdumas ir atlapaširdiškumas atrakino sunkias, po septyniomis spynomis saugomas duris į mano atvirumą, į dienos šviesą išleido pasitikėjimą žmonėmis, išmokė čiauškėti apie niekus ir tuo mėgautis.

Geradarį nelaimėje pažinsi

Ispanų gerumas neišmatuojamas. Kai kurie dalykai čia labai stringa, atsilieka, tačiau viskas užglaistoma šypsenomis. Vienas ypač erzinančių reiškinių – biurokratija. Popierizmas visur popierizmas, bet čia!.. Kad gaučiau leidimą gyventi, teko sukaupti paskutinius kantrybės likučius. Šis procesas jau liūdnai pagarsėjęs, ne ES piliečius įsuka užburtas ratas: norint gauti dokumentą, reikia turėti darbą, tačiau joks darbdavys tavęs nepriims be šio dokumento. Man kaip lietuvei viskas daug paprasčiau. Turėtų būti…

Į kitame miesto gale esantį registracijos biurą išlėkiau pasiruošusi – susirinkau visus interneto puslapyje išvardytus dokumentus, pasižiūrėjau tikslų darbo laiką… Bet ten man pasakė, jog reikia užsiregistruoti internetu ir atvykti nurodytą valandą. Laikas man buvo paskirtas po kelių savaičių ir tik tam, kad išgirsčiau, jog internete išvardytų dokumentų nepakanka, tad teks registruotis ir vėl laukti. Per keletą mėnesių ten lankiausi net keletą kartų, nes vis kas nors netiko, kol galiausiai viskas buvo paruošta ir sutvarkyta, liko sumokėti banke.

Buvo gruodžio pabaiga, tad nespėjau grįžti su kvitu ir atėjau sausio pradžioje. Išgirdau, kad pasikeitė tarifas, todėl turiu sumokėti dar 10 euro centų. Ir grįžti. Bet leido užeiti tą pačią dieną, tad išskuodžiau ieškoti banko. Deja, bankuose sumokėti grynaisiais galima tik iki 10 val., o laikrodis rodė beveik pirmą, kai man buvo paskirtas laikas… Mano lietuviškos kortelės nepriėmė mokesčių bankomatas, tad iš nevilties žnegtelėjau ant suoliuko.

Netrukus iš banko išėjo vienas darbuotojas ir paklausė, kas nutiko. Išpyškinau visą kuriozinę 10 centų situaciją, ir jis manęs paprašė palaukti, kol sumažės eilė. Ištuštėjus vestibiuliui, pasikviečia ir klausia pašnibždomis: „Ar paslaptį laikyti moki?“ „Moku moku“, – atsakau, nesuprasdama, kodėl manęs to teiraujasi… „Tada, jei niekam niekam nesakysi, padarysiu išimtį ir priimsiu iš tavęs tą mokėjimą grynaisiais.“ Net stryktelėjau iš laimės!

Gerasis žmogus greit paruošia kvitukus ir sako: „Nagi, duok tuos nelemtus 10 centų.“ O aš tik čiupt čiupt… piniginė su grynaisiais liko namie. Iškraustau kišenes ir išraudusi lyg spanguolė išlemenu: „Tik devynis teturiu…“ Jau buvau pasiruošusi sprukti iš ten uodegą pabrukusi, bet jis tik skardžiai nusijuokia ir sako: „Pridėsiu tą centą! Tegu tau sėkmę atneša.“ Štai tokie čia žmonės. Padėti kitiems jiems yra šventas reikalas. Ir nesvarbu, ar pasiklydai, ar reikia patarimo, ar pritrūkai poros centų.

Devyni UNESCO lobiai

Barselona – tikras menininkų lopšys, bet tai nėra atsitiktinumas. Ji įkvepianti ir išlaisvinanti mūza. Norint susipažinti su miestų kultūra ir menu, paprastai tenka varstyti muziejų duris. O Barselona pati yra didžiulė ir nepakartojama ekspozicija. Nors joje gausu dėmesio vertų muziejų, kad iš tiesų pajustumei menišką miesto sielą, geriausia leistis į kelionę pėsčiomis. Pasinerti į įspūdingą kataloniško meno pasaulį įmanoma tik vaikštant Barselonos gatvėmis ir parkais, įsijaučiant į jos rutiną su artistišku prieskoniu, kuri yra miesto magijos dalis.

„Casa Batlo“ – vienas genialiojo architekto šedevrų.

Tai vienintelis miestas pasaulyje, kuriame yra net devyni UNESCO pasaulio paveldo objektai (Paryžius turi vieną, Londonas – keturis). Septyni iš jų – garsiojo Barselonos fenomeno, genijaus Antoni Gaudí nuopelnas. Šio architekto darbai – įspūdingi, juose apgalvota kiekviena smulkmena ir kiekviena forma tarsi paties Dievo sukurta, nes A. Gaudí įkvėpimo sėmėsi iš gamtos. Kai kuriuos pastatus patarčiau apžiūrėti pirma iš išorės ir tik po kurio laiko iš vidaus, nes vienai dienai tos nuostabos gali būti per daug. Man viduje netilpo… Kaskart praeidama pro bet kurį A. Gaudí pastatų sustoju ir vis tiek negaliu patikėti, kad tai, ką matau, – tikra, žmogaus sukurta.

Bėda tik tai, jog savo išskirtinumu ir didybe A. Gaudí užgožė daug kitų talentingų architektų. Todėl ir patartina pėstute leistis po Barselonos meno ekspoziciją, nes keliaujant tik iš taško A į tašką B nepavyks susidaryti tikslaus ir ryškaus paveikslo. Mieste gražūs ne vien daugybės įvertinimų sulaukę objektai, o visuma.

Įdomu tai, kad senovėje Barseloną sudarė daug atskirų miestelių, kurių kiekvienas turėjo savo aikštę, turgų, bažnyčią, o vėliau besiplečiančios gyvenvietės susijungė į vieną didelį miestą. Kad ir kur eitumei, atrandi ką nors įdomaus, išskirtinio. Barselonoje yra dešimtys centrų, senamiesčių. Net ir po šitiek laiko ji vis dar sugeba mane nustebinti, nei man, nei mano keturkojei čia niekada nepabosta. Išėjusios iš namų tiesiog keliaujame kur akys veda ir vis atrandame naujų parkų, skverų, aikštelių, fontanų, į kuriuos mano augintinė dar nebuvo įmerkusi uodegos, ir įdomybių, kurių dar neužfiksavau savo kamera.

Ir vis dėlto visi keliai veda prie jūros. Čia, prižiūrimi Kolumbo, tyliai supasi ir laiveliai, ir prabangios jachtos, kiek atokiau sustoję kruiziniai, dar toliau – milžiniški krovininiai laivai. Takeliais zuja dviratininkai ir riedutininkai. Barselonoje niekada nevėlu atsigaivinti jūros bangose, o paplūdimiai čia vieni švariausių pasaulyje.

Rytais bangas bando prisijaukinti banglentininkai, dienomis – nuo karščio besivaduojantys ir įdegį tobulinantys žmonės, tad mums čia smagiausia vakare ar naktį, kai jūrą nutvieskia mėnulis, o paplūdimyje įsitaiso draugų rateliai ir porelės, kai smėlis nebesvilina pėdų, išsiskirsto masažų ir gėrimų siūlytojai, kai galime ištisus kilometrus laisvai lakstyti paplūdimiu ir nerti į šiltos, sūrios Viduržemio jūros glėbį. Šį kartą mums dar labiau pasisekė, nes spėjome ir į filmo seansą pačiame paplūdimyje atidarytame nemokamame vasaros kino teatre, kuriame žiūrovai sugula ant smėlio ir triauškindami ką atsinešę mėgaujasi filmais.

Jei jau prabilome apie maistą… Jis čia dar viena meno rūšis. Vien pagalvojus apie gardžiąją paeliją, vasarą gaivinantį gaspačą, pavasarį laužu kvepiančius katalonietiškus svogūnų laiškus su česnakiniu migdolų padažu – romesko, tapomis nukrautą stalą ar elegantiškąsias pinčas, norisi apsilaižyti pirštus. Ispanija, ypač Katalonija ir Baskų šalis, išaugino pasaulyje labiausiai vertinamus kulinarus ir desertų meistrus.

Derlinga žemė, jūra, kalnai ir palankus klimatas dovanoja itin sultingų vaisių, šviežutėlių jūrų gėrybių, maistingų daržovių, o daugybės kartų patikrinti receptai Katalonijos ir visos Ispanijos virtuvę paverčia tikra puota skonio receptoriams. Pojūčius papildo Cava – išskirtinės rūšies putojantis kataloniškų vynuogių vynas, šiauriečių meistriškai gaminamas sidras ar geras, patikrintas La Riochos ir kitų regionų vynas, taip pat šviežių vaisių kvapo sangrija ar vadinamasis vasaros vynas.

Viską, ką paminėjau, ir dar daug daugiau galima rasti žymiausiame Barselonoje Bokerijos turguje. Didžiulį turgų supa puikūs restoranai, čia įžengus raibsta akys nuo spalvų, kvapų, žmonių… Tai lyg maisto šventovė, odė maistui. Ir ne tik. Barselona man – lyg tas Bokerijos turgus. Pilnas egzotiškų spalvų, smagaus triukšmo, pokalbių, kvapų… Ypač veidų jūra – tiek žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, kalbančių įvairiausiomis kalbomis, panašių ir visiškai skirtingų, vargšų ir turtingų, ir visi čia telpa, sugyvena.

Girdėjau daug gandų, kad katalonai nemėgsta būti vadinami ispanais ir panašiai. Katalonų kalbos vis dar mokausi, tad su visais kalbu ispaniškai. Ir neteko sutikti nė vieno nedraugiško vietinio, kuris būtų supykęs, ėmęs purkštauti, kritikuoti ar atsisakęs bendrauti. Jie didžiuojasi savo šaknimis lygiai taip pat kaip aš didžiuojuosi būdama žemaitė. Nežinau kaip, bet šiame kunkuliuojančiame kultūrų katile vyrauja harmonija. Visi skirtingi – visi lygūs.

Pianinu užgrojusi garbaus amžiaus kaimynė tylą užpildo menueto garsais, o juos dar sykį, lyg užtikrindamas, atkartoja aidas.

Galiausiai grįžtame namo. Į pačioje senamiesčio širdyje esantį daugiau kaip 200 vasarų skaičiuojantį mažytį jaukų butą. Jo didžiuliai langai žvelgia tiesiai į gotikinės katedros bokštus ir stogus. Girdėti kaimynų kiemelyje čiurlenantis fontanas ir jame šokinėjančios žuvys. Pianinu užgrojusi garbaus amžiaus kaimynė tylą užpildo menueto garsais, o juos dar sykį, lyg užtikrindamas, atkartoja aidas.

Pipa tingiai žvelgdama pro atvirus terasos langus akimis medžioja paukštelius, o aš imuosi rašyti šias eilutes. Kiek laiko pralėkė, man vis primena energingi bažnyčių varpai, ausis pasiekiantys bent iš keturių aplinkinių varpinių. Žinau viena – tokią šimtus istorijų saugančią, visus priimančią ir globojančią, įspūdingo grožio artistiškąją Barseloną kasdien myliu vis labiau…

Kelrodžiai

Kur apsistoti?

Geriausia būsto ieškoti „Airbnb“ ir panašiose svetainėse – tada tikrai pasijusite vietiniais, be to, taip galėsite apsistoti tame miesto rajone, kuris labiausiai prie širdies: arti jūros ar vintažinių parduotuvėlių rojuje Borne, gotikiniame kvartale ar judrioje Grasijoje.

Barselonoje yra daugybė puikių viešbučių ir įdomių, jaukių svečių namų kiekvienam pagal kišenę. Vieni geriausių viešbučių – ant jūros kranto stovintis burės formos „Hotel W“, taip pat arti paplūdimio įsikūręs „Hotel Arts“, vienoje gražiausių ir liūdną istoriją menančioje aikštėje – „Hotel Neri“, o šalia įspūdingojo Tibidabo – „Abac“, kurį įkūrė vienas garsiausių Ispanijos šefų Jordi Cruzas. Jis 26-erių pelnė pirmąją „Michelin“ žvaigždę – tapo jauniausiu tokį apdovanojimą gavusiu šefu Ispanijoje, antru pasaulyje. Tad ten tikrai verta ir pavakarieniauti.

Kur pavalgyti?

Jei norite pažinti katalonų virtuvės paslaptis, verta apsilankyti viename seniausių Barselonos restoranų „Els Quatre Gats“, kurį itin mėgo Pablo Picasso, ar 1768 m. duris atvėrusiame „Els Culleretes“.

Jūrų gėrybių ir žuvų mėgėjams verta užsukti į „La Paradetą“ ar „Can Mano“, vieni geriausių pinčių mieste – tavernoje „Maitea“, o tapomis garsėja „Quimet & Quimet“. Tačiau drąsiai rizikuokite, nes čia tikrai visur skanu. O taurės Cavos užsukite į „La Champanerią“.

Ką pamatyti?

Karmelo bunkeriai (Bunkers del Carmel). Nuo bunkerius saugančio kalno atsiveria magiški Barselonos vaizdai. Kadangi vieni turistai šios vietos tiesiog nežino, o kiti – tingi užkopti, čia ramiai galėsite grožėtis saulėlydžiu ar surengti ypatingą iškylą.

Güellio kolonija. Visi yra girdėję apie nuostabųjį Güellio parką, vieną iš A. Gaudí stebuklų, tačiau jei norite šiek tiek mažiau turistiškos šio menininko erdvės, pačiame Barselonos priemiestyje stūkso visas verslininkui ir pagrindiniam A. Gaudí mecenatui Eusebi Güelliui sukurtas miestelis.

Bellesguard bokštas arba Figueres namai. Dar vienas A. Gaudí šedevras ir, nors mažai kur minimas, tikrai įspūdingas jo kūrinys. Čia dažnai rengiami koncertai, tad verta tuo pačiu pasiklausyti ispaniškos gitaros ar flamenko ir aplankyti šį ypatingą bokštą.

Fabros observatorija (Observatori Fabra). Viena seniausių observatorijų pasaulyje, kur visą Barseloną apžvelgsite 360 laipsnių kampu ir, žinoma, tyrinėsite planetas žiūrėdami pro vis dar veikiančius itin senus ir galingus teleskopus.

Hortos labirintas. Šiame itin senoviškame sode su labirintu pailsėsite nuo turistų šurmulio.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų