-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Šioje kelionėje įgijau labai įdomių patirčių. Džiaugiuosi, kad keliavau su piligrimais, džiaugiuosi, kad tai buvo Malta. Pasižadėjau būtinai ten grįžti“, – kalbėjo ką tik iš Viduržemio jūros salos parvykusi komunikacijos specialistė.
Planuodama atostogas moteris feisbuke atsitiktinai aptiko nuorodą apie piligrimines keliones Maltoje. Pasirodo, jas kuruoja vaikystės draugė Inga Kuliavienė, garsaus lietuvių muziko Martyno Kuliavo žmona. Prieš keletą metų jų šeima ten išvyko gyventi: vyras toliau dirba profesinėje srityje, o teisininkė žmona ėmėsi organizuoti piligrimines keliones.
„Man buvo svarbu išsiaiškinti, kaip tokiose kelionėse jaustųsi nepraktikuojantys katalikai, nes esu viena jų. Inga mane patikino, kad į piligriminius žygius gali leistis visi norintys – susirenka ne tik tikintieji, bet apskritai intelektualūs, tolerantiški žmonės, grupę lydi išsilavinęs kunigas“, – ruošimosi aplinkybes komentavo A. Ranonytė, tapusi viena iš dvylikos lietuvių būrelio.
Tačiau piligriminėje kelionėje po Maltą netrūko ne tik maldų, bet ir pažinties su gausia kultūra ir istorija pasižyminčia šalimi įspūdžių: lietuvių maršrutai driekėsi per salos miestus ir miestelius, religinio, meno paveldo, šventų vietų, unikalaus kraštovaizdžio kaimelių labirintus, susikoncentravusius vos 27 kilometrų ilgio ir 15 pločio šalyje su 415 tūkst. gyventojų.
Šventųjų pėdsakais
98 proc. maltiečių – katalikai, ši valstybė laikoma religingiausia ES. Galima svarstyti, kad Maltos gyventojų tikėjimo tvirtumą lėmė turtinga religinė istorija ir iki šių dienų išlikęs jos paveldas, liudijantis krikščioniškuosius stebuklus. 60-aisiais mūsų eros metais prie salos krantų sudužo Šv. Pauliaus laivas, atplukdęs tikėjimą Evangelija. Čia apaštalas praleido keletą mėnesių, todėl katalikų pasaulyje šalis vadinama Šv. Pauliaus Malta.
Maltos istorija pagreitį įgavo XVI a. viduryje, čia įsikūrus iš Rodo išvarytų kilmingų riterių ordinui. 1566 m. Šv. Jono ordino magistras Jeanas Parisot de la Valette įkūrė miestą, kuris jo garbei pavadintas Valetos vardu (jis tapo šalies sostine ir pagrindiniu uostamiesčiu). Netrukus salos naujakuriai buvo užpulti Osmanų imperijos turkų kariuomenės, o prieš ją atsilaikę šventė svarbią krikščionybės pergalę prieš islamą. Atsidėkojant Aukščiausiajam Maltos miestuose imtos statyti naujos bažnyčios.
Iškiliausias Valetos architektūros, religijos ir meno paminklas – Šv. Jono katedra, garsėjanti gausia meno kolekcija. Šventovėje A. Ranonytę sužavėjo neįtikima dailės kūrinių gausa, didžiųjų magistrų koplytėlės, net ir šedevrui prilygstantis grindinys. Daugelis turistų čia atvyksta pažiūrėti Karavadžo paveikslo „Jono Krikštytojo bausmė“.
„Maltiečiai šeštą valandą ryto eina į mišias pasimelsti prieš įprastą darbo dieną. Nustebau tarp maldininkų regėdama daug vyrų ir jaunimo“, – įspūdžiais dalijosi Audronė. Malda rytą pradėdavo ir lietuvių piligrimų grupelė. Kasdieną kunigas aiškino Šventąjį Raštą, atsakinėjo į tikinčiųjų klausimus. Pamaldose bei rekolekcijose dalyvavo ir A. Ranonytė. Nepraktikuojančiai katalikei savaitę gyventi tarp tikinčių buvo nauja patirtis, nors per trumpą laiką ir nepakeitusi jos santykio su religija, tačiau davusi tam tikrą žinojimą: „Džiaugiuosi prisilietusi prie tikinčiųjų gyvenimo. Įžvelgiau, ką žmonės atranda krikščionybėje. Supratau, kad nereikia ieškoti kitų dievų, ir jei kada nors man reikės Dievo, žinosiu, kur jį rasti.“
Barokinio Rabato ramybė
A. Ranonytė su kitais lietuviais apsistojo Šv. Juozapo seserų vienuolyne Rabate. Lietuvės teigimu, tai nuostabus barokinis miestas su siauromis gatvelėmis, ištaigingais kalkakmenio pastatais, pagyvintais spalvotais balkonais ir ryškiaspalvėmis įvairiai dekoruotomis durimis. Tarytum žaisliniuose dailiomis grotelėmis įrėmintuose balkonuose džiūstantys skalbiniai – savotiškas architektūros ansamblių prieskonis.
Bemaž ant kiekvieno pastato yra didesnė ar mažesnė šventojo statula, ikona ar koplytėlė. Rabate dažniausiai – Šv. Mergelės Marijos, nes šiame mieste ji dukart apsireiškusi. Pasikartojusį stebuklą liudija dominikonų bažnyčia, stūksanti ant Šv. Mergelės Marijos grotos.
Istorija byloja, kad pirmaisiais XV a. metais vienam medžiotojui, užklydusiam į grotą, apsireiškusi šventoji mergelė. Vėliau po daugelio amžių, 1982-aisiais, toje vietoje pastatytoje bažnyčioje iš pradžių ašaromis, o kitą kartą krauju pravirkusi Šv. Mergelės Marijos skulptūra. Šis stebuklas buvo oficialiai pripažintas ir nuo šiol dominikonų bažnyčia tapo tikinčiųjų iš viso pasaulio traukos centru.
Kitas traukos centras Rabate – Šv. Agotos katakomba. Joje yra išlikusių, kaip teigiama, pirmosios Maltos bažnyčios raižinių kalkakmenyje. Į šventąsias šalies vietas susirenka minios krikščionių ir meldžiasi: prašo sveikatos, dėkoja ar ieško paguodos. Tikima, kad tose šventovėse žmonės išgyja nuo sunkiausių ligų ir vėliau grįžta liudyti asmeninio stebuklo.
Gegužės pabaigoje maltiečiai rengėsi kasmetei Kristaus kūno šventei, gatvėse tvyrojo pakili pasiruošimo nuotaika: gėlėmis puošiamos bažnyčios ir gatvės, iš rūsių į dienos šviesą traukiamos šventųjų skulptūros, kurios per iškilmingą ceremoniją nešamos aplink bažnyčias ir siauromis miesto gatvelėmis. „Jos statomos ant kolonų ir nešamos aštuonių vyrų procesijos. Tai didelė garbė, jos sulaukia ne kiekvienas. I. Kuliavienė pasakojo, kad nuolatiniai nešėjai ant pečių turi nuospaudas, kuriomis didžiuojasi ir kurias noriai demonstruoja kitiems“, – pasakojo Audronė.
Kasdienybės šventumo aurą lietuviams teko patirti gyvenant Šv. Juozapo seserų vienuolyne – idiliškos ramybės oazėje. „Ten buvo nepaprastai tylu ir tvarkinga. Keldavausi anksti ir septinto ryto jau eidavau pasivaikščioti – viskas atrodė švaru ir išpuoselėta: žolynai nuravėti, gėlynai palaistyti, nors nė karto nemačiau seserų tvarkantis. Matyt, buities darbus jos atlieka arba labai anksti ryte, arba vėlai vakare“, – pasakojo Audronė. Vienuolyno sodą ji prilygino kvapų terapijai: įvairiausiais žiedais prasiskleidę augalai ir vaismedžiai dvelkė nuostabiausiais aromatais.
Vienuolyno seserys lietuviams kasdieną ruošė ypač gardų valgį, kuris, anot A. Rononytės, neturėjo nieko bendra su pasninku: nepaprasto skonio maltietiški sūriai, pyragaičiai su sūrio, kiaušinių ir daržovių įdaru, įdaryti vištienos maltiniai, apvolioti žolelėse. Moteriai ypač patiko itin prinokusios daržovės ir vaisiai, o pomidorai pasirodė tokie saldūs, kad iš tiesų buvo galima patikėti juos esant vaisiais.
Žemiškasis rojus
Monumentalioms didingoms bažnyčioms ir barokinei architektūrai kontrastuoja mažuose plotuose tankiai besispiečiantys gyvenamieji namai. Maltoje ribos tarp miestų, miestelių ir kaimų išsitrynusios – itin tankiai apgyventame krašte viskas labai koncentruota, nerasi erdvių plynių. Pereini gatvę – ir jau kitas miestas, kur tiksli nuo kito skirianti riba, orientuojasi tik vietiniai.
Kalnuotoje, akmenuotoje saloje trūksta žalumos, bet ne žydinčių augalų. A. Ranonytė liko sužavėta didžiulių mėlynažiedžių akacijų, puošiančių rusvą kalkakmenio architektūrą ir uolėtą kraštovaizdį. Taip pat moterį nustebino kaimų gyventojų kruopštumas puoselėjant savo daržus: kieme išsirenka akmenis, jų tvora apsitveria nuosavą teritoriją ir atkovotos gyvos žemės lopinėliuose augina daržoves, vaisius, alyvmedžius ar vynuogienojus. Gelbėja, jog per metus išauga trys derliai, tad mažyčių ūkių savininkai nuolat gali mėgautis šviežiais produktais.
Didelis džiaugsmas poilsiautojų akims ir širdžiai – žydrųjų lagūnų paplūdimiai, ypač mėgstami nardytojų. Uolėtos pakrantės su grotomis kraštovaizdžiui suteikia asketiškos romantikos. Maltiečių ir šalies svečių ramybės netrikdo transporto judėjimas. Vienos juostos keliuose (Audronei teko matyti vos porą trumpų dvijuosčių ruožų) didžiausias greitis – 60 km/val., vidutinis greitis saloje – apie 30. Prie greitkelių matyti įspėjamieji ženklai „Speed Kills“, kurie, anot vilnietės, kur kas labiau praverstų Lietuvoje nei mandagia vairavimo kultūra pasižyminčioje Maltoje. Gatvėse dažniausiai pamatysi paprastus nedidelius automobilius, kurių vairuotojai laikosi taisyklių, vienas kitą, o ką ir kalbėti apie pėsčiuosius, mandagiai praleidžia. „Lėtai važiuodamas Maltos keliais turi laiko iki soties grožėtis vaizdais, – įspūdžiais dalijosi vilnietė. – Gidė minėjo, kad saloje, nors greitis ypač ribojamas, yra apie 20 „Ferrari“ markės automobilių.“
A. Ranonytei nepaprastą įspūdį paliko maltiečių geraširdiškumas ir geranoriškumas turistų atžvilgiu. Nors jų, ypač vasaros sezonu, čia suvažiuoja itin daug, vietiniai neatrodo pavargę ar nepakantūs: šypsosi, paklausti parodo, paaiškina, jei reikia, pavėžėja ir lieka laimingi galėję padėti.
Lietuvė Maltos miestuose jautėsi itin saugiai vaikštinėdama net tamsiu paros metu: gatvės apšviestos, vietiniai malonūs, negrėsmingi, tad nereikia slėpti nė rankinės, nė piniginės. Mažesniuose miesteliuose ar kaimuose lietuviams teko pamatyti nerakinamose duryse paliktų raktų. Audronės teigimu, maltiečių visuomenė yra išlaikiusi visuotiną neigiamybių smerkimą ir laikosi Dešimties Dievo įsakymų.
Maltoje vos prieš metus buvo panaikintas draudimas skirtis šeimoms, tačiau, A. Ranonytės pastebėjimu, šalyje per tiek laiko išsiskyrė šešios poros. Ir saloje stūksančiame kalėjime kaliniai skaičiuojami tik dešimtimis. Tad šioje šventųjų žemėje gali savotiškai atitrūkti nuo rutinos, pailsėti nuo XXI a. civilizacijos grėsmių.
