Pietūs Rytuose

Pietūs Rytuose

Geriausias būdas pažinti tolimus kraštus – tai smaguriauti netolimos kaimynystės etniniuose restoranuose.

Normaliam žmogui gyventi palankiausia vieta yra ten, kur didžiausia užeigų ir jų prasmę suprantančios publikos įvairovė. Na, gal išskyrus Niujorką, skirtą tik labai sėkmingiems karjeros žmonėms ir juos brangiai aptarnaujančiam personalui. Imigrantų šmėkloms klaidžiojant po pasimetusią Europą, etniniai restoranėliai yra ir geriausios malonaus pakantumo mokyklėlės.

Žengdamas per gruziniškos užeigos „Shawarma“ Muitinės gatvėje slenkstį, galvojau tik apie vieną nepatogumą. Restoranų reporterio lemtis dažnai kliudo patirti visą virtuvinės būties lengvybę, nes kiekviena kitatautė vieta prašosi išankstinio jos kilties pažinimo. Jei ne, auga rizika nesuprasti, kokie kvapai ir skoniai maišosi gartraukiui prieš nosį. Tačiau žilstant ar plinkant prie to galima priprasti. Dabar ir čia, kaip sakytų sotus filosofas, buvo svarbiausia, kad Kauno senamiesčio dalyje šalia Dailės instituto, kelių universitetų buveinių buvo galima tikėtis pietauti apsuptam įdomių veidų, akių, drabužių ir manierų. Taip pat tikėtina šiam apetitui tinkamos muzikos ir kūrybiškų smulkmenų ant sienų.

Tikrovė akimirksniu pastatė ant žemės netvirtas mano kojas. Skambėjo kažkokia neaiški muzika, vienas už kito išsidėstę du seno namo kambariai (apie 20 vietų) buvo tušti. Prie baro sukiojosi trys vaikinai, iš kurių vienas galėjo būti gruzinas, kažkas kalbėjo angliškai. Išskėčiau plačiau visas reporterio juslių antenas. Valgių aromatas buvo aiškus ir padedantis nugalėti švelnų liūdesį dėl visų kitų neišsipildžiusių vilčių.

Meniu buvo toks, kad skaitantis ir rašantis įgyja privilegiją. Daugumos valgių ir net kelių vynų pavadinimų nepavyko suprasti padavėjui juos tariant, ką jau kalbėti apie mano apgailėtinus bandymus. Nurašykim tai žandus stingdančiam šalčiui. Kaukazo pažinimo kelionę pradėjau nuo vyno, apie kurį niekad nebuvau geros nuomonės. Nebent iš solidarumo su rusų skriaudžiama Gruzija. Dabar raudonojo „Tamada Saperavi“ taurėje (4,5 euro už 100 ml) tilpo vos juntamas ramus aromatas ir klasiškas skonis. Brangus, bet vis tiek ne lėktuvo bilietas ir trijų žvaigždučių viešbutis sąskaitoje. Jis didino optimizmą dėl pasaulio ateities.

Bet „Shawarmos“ esmė, Kaukazo skonių kodas, amžių atmintis ir gruzinų iš Muitinės gatvės stiprybė buvo paslėpta pagrindiniuose patiekaluose.

Toliau buvo dar geriau. Pasakoju iš lėto ir apie viską iš eilės: užsakiau mažą lėkštę charčio, šviežių gruziniškų salotėlių (abu patiekalai po 2,5 euro), chačapurį su mėsa (mažas už 7,5) ir kavos, kuri kaip vėliau paaiškėjo, buvo per prasta, neatitinkanti 2 eurų, kurių už tą puodelį paprašė. Po laiko rašant apie pietus Rytuose ar Vakaruose pradžia ir pabaiga linksta viena prie kitos. Bet „Shawarmos“ esmė, Kaukazo skonių kodas, amžių atmintis ir gruzinų iš Muitinės gatvės stiprybė buvo paslėpta pagrindiniuose patiekaluose.

Charčio, kurio supratimą po sovietų imperijos plotus išnešiojo kažkokie puslaukiniai kareiviai, čia nebuvo tirštsriubė, kurion sudedama viskas, kas po ranka pakliūva, žinoma, ir šviežios mėsos. Dabar su pasigėrėjimu skanavau nuostabią, neperkrautą, tamsiai rausvą, bet beveik skaidrią, vos išreikštos pipirų aštrumos, džiovintų Kaukazo žolelių užuominomis pagardintą sriubytę. Keli nedideli tirpstančios jautienos gabaliukai – tai ne sotumu viliojantis valgis. Kilnesnis. Lyg gruzinų dainos pradžia. Atidėjau vyną šalin, jam derėjo laukti antrojo patiekalo.

Žiema prisakė, kad salotos – po karštos sriubos. Radau smulkiai sukapoto pekininio, paprikų skilčių, pomidorų ir agurkų gabalėlių, bet su šaukštu švelniai parūgusių kopūstų viršuje. Saldžiarūgštis užpilas su penkiais lašais ramaus skonio aliejaus. Netikėta? Reikėtų čia apsilankyti vasarą ir patikrinti įspūdį, kad šiame restorane mažoka žalių žolių: petražolių, krapų, bazilikų, gal net gelsvių. Visad maniau, jog gruziniškos salotos susideda būtent iš tokios netolimame darže sudygusios žalumos.

Pradžia padėjo įveikti antruosius abejonių apkasus. Neskubėdami artėjome prie paskutinės tvirtovės sienų. Man prieš nosį atsidūręs chačapuris buvo vienas iš septynių kolekcijos. Kiti tos šeimos patiekalai, anot ne itin rišliai kalbančio padavėjo, buvo su sūriais (ant viršaus ar tarp dviejų tešlos sluoksnių), o maniškis – su mėsa. Iš toli patiekalas panašėja į picą bevardėje pakelėje. Iš arti – tai subtilus kepėjo kūrinys. Vienas plonytis sluoksnis čeburekus menančios tešlos, tada plonytis smulkiai maltos mėsos sluoksnis su žolelėmis, po to – trečias sluoksnis tešlos su sunkiau besilydančio sūrio viršukalnėmis. Kepant karštoje krosnyje, išgaunamas paprastas peizažas, slepiantis neužmirštamą aromatą ir stebinantį skonį, kurio nesumaišysi su jokios šalies pica. Palikęs 20 eurų mąsčiau, jog reikia mokytis gruziniškai, kad imtumeisi smulkesnio ir tikslesnio šio valgio inventoriaus. Bet kuriuo atveju dėl jo vertėjo slidinėti snieguotais Kauno senamiesčio šaligatviais, rizikuojant pargriūti sutiktos grožybės akivaizdoje.

„Shawarma“, Muitinės g. 1, Kaunas. 

Keturios šakutės

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų