Pietų Amerika: į pietus nuo staklių, į vakarus nuo rutinos

Per aštuonis mėnesius Pietų Amerikoje Ugnė Šaltenytė ir Darius Dauguvietis atrado lėto keliavimo džiaugsmą ir nė kiek nesigailėjo atsisakę kasdienio gyvenimo patogumų

Kaip skelbia senas Patagonijos priežodis, skubantys tik švaisto laiką. Tuo įsitikinome ir mes, per aštuonias šalis nukeliavę daugiau nei 20 tūkst. kilometrų. Svarbu iš rankų paleisti „Lonely Planet“ gidą, pamiršti detalius bei ambicingus planus ir tiesiog gyventi. Klausinėti. Nueiti į turgų. Su žmonėmis bendrauti kaip su draugais ir pažįstamais, o ne pardavėjais ir aptarnaujančiu personalu. Lėtai keliaudami turėjome daugybę laiko tokiems pokalbiams – jie tapo įkvėpimo versmėmis. Ironiška, bet, geografiškai aprėpę mažiau, jautėmės nukeliavę toliau ir sukaupę ryškesnių prisiminimų.

Lėtas keliavimas nėra vien transporto priemonės pasirinkimas. Tai – filosofija. Užuot bandęs aplankyti kuo daugiau miestų vienu kartu, lėtas keliautojas skiria laiko geriau susipažinti su kiekviena vieta ir patirti jos savitumą.

Iš „tiesiog lankytojų“ tapdavome „beveik gyventojais“, kurie turi savo mėgstamiausią gatvę, užkandinę ir kasdien pasilabinantį kaimyną. Iš pastarųjų išgirsdavome pačių geriausių patarimų. Vos atvykome į miestelį, jau žinojome, kad tą vakarą aikštėje bus šventė, kad artėjančiuose Peru prezidento rinkimuose reikia balsuoti už japonę Keiko, kaip geriausia džiovinti kavos pupeles, kur didžiausia tūkstančiais skaičiuojamų bulvių rūšių pasiūla.

Pietų amerikiečių meilė saldumynams amžiaus ribų nepripažįsta. (Dariaus Dauguviečio nuotr.)

Dauguma pietų amerikiečių mielai leidžiasi į ilgas šnekas ir laiko nesureikšmina. Galbūt todėl Pietų Amerika kaip stebuklinga piliulė gydo visus pasiilgusius natūralumo ir pavargusius nuo greito vakarietiško gyvenimo ritmo. Žinomas argentiniečių rašytojas Jorge Luisas Borgesas teigė, kad laiko negalima išmatuoti dienomis taip, kaip doleriais ir centais matuojame pinigus, nes visi doleriai yra vienodi, o kiekviena diena (ar net valanda) – vis kitokia. Tad keliaudami dažnai jautėmės lyg grįžę į vaikystę, kai visas gyvenimas atrodė kaip nuotykis, o ne rutina.

Būtent bėgdami nuo kasdienybės nuobodulio ir leidomės į Pietų Ameriką – su bilietu į vieną pusę, be konkrečių planų ar įsipareigojimų. Norėjome pasprukti iš biurų, sulaužyti darbo dienos nuo 9 iki 18 val. ritmą, supurtyti įpročius, pamatyti pasaulio, tačiau tuo pat metu neatsisakyti ir teigiamos intelektinės veiklos.

Vėliau sužinojome, kad mes tokie ne vieni. Leistis į ilgą kelionę ir dirbti nuotoliniu būdu pasiryžę žmonės save vadina digital nomads – skaitmeniniais klajokliais. Pietų Amerikoje tokių „darbuotojų“, priklausomų vien nuo greito interneto ryšio, sutikome nemažai. Beveik žmonių su kuprinėmis revoliucija, apie kurią Jackas Kerouacas rašė knygoje „Dharmos valkatos“. Kaip ir mes, jie ieško naujų išgyvenimų, nori plėsti akiratį, pažinti pasaulį ir užmegzti naujų pažinčių, jiems svarbiau patirti, nei uždirbti. Tik dabar tose J. Kerouaco kuprinėse šalia miegmaišio bei knygos būtinai bus ir nešiojamasis kompiuteris.

Į porą mūsų kuprinių iš tiesų tilpo viskas, ko dviem žmonėms gali prireikti per aštuonis mėnesius: kompiuteriai, miegmaišiai, palapinė, puodas, stovyklavimo rakandai ir minimalus drabužių rinkinys. Grožio krepšelis beveik ištuštėjo, liko tik muilas ir dantų pasta. Tokia minimalistinė kelionės ekipuotė nepaprastai atpalaiduoja nuo visokių tabu ir padeda užmiršti įprastus standartus. Nesirūpinti kosmetika, visą mėnesį vilkėti tuos pačius nutrintus šortus, gyventi nė nesusimąstant apie madą.

Gamta nustelbė didmiesčius

Šiandien daugybės pasaulio vietų įvaizdį keliautojams iš anksto formuoja „Google“ ar „Instagram“. Tačiau neretai už tokių kadrų slepiasi kur kas pragmatiškesnė realybė. Už idiliško pajūrio vaizdelio pūpso šiukšlių krūvos ir ganosi karvės, o dėl žadą atimančios kalnų panoramos grumiasi kone šimtas fotokameras atkišusių atvykėlių abejingais veidais.

Patys savo kailiu įsitikinome, kad įsimintiniausi dalykai – ne tobulas kadras, o ypatingi potyriai, dažnai plika akimi apskritai nematomi. Todėl neverta bėgti per privalomus pamatyti taškus ir skubėti dėlioti varnelių, nes sunkiai pasiekiamas Brazilijos žvejų kaimas gali užburti labiau nei išliaupsintos Buenos Airių avenidas, po palme sukirsta žvejo čia pat iškepta žuvis kelia daugiau sentimentų nei trijų patiekalų vakarienė restorane.

Sunkiai pasiekiamas Brazilijos žvejų kaimas gali užburti labiau nei išliaupsintos Buenos Airių avenidas.

Pietų Amerikoje gamtos didybė paliko daug stipresnį įspūdį nei didmiesčiai. Baltos Andų viršūnės, neįžengiamos Amazonės džiunglės, Patagonijos ledynai, Atakamos dykynės, paslaptingi prieškolonijinio laikotarpio griuvėsiai, balto smėlio paplūdimiai – šis milžiniškas žemynas atrodo tiesiog sukurtas nuotykiams. Štai Argentinoje ir Čilėje beveik du mėnesius gyvenome palapinėje. Šiose šalyse keliauti toli gražu nėra pigiau nei Lietuvoje, todėl iš pradžių palapinė suteikė progą neviršyti dienos biudžeto. Vėliau mus užhipnotizavo minimalistinis gyvenimo būdas ir užbūrė neįtikėtinas gamtos grožis.

Ujunio druskos lyguma dengia Jamaikai dydžiu prilygstantį 10 tūkst. kv. km plotą. (Dariaus Dauguviečio nuotr.)

Patagonijos tyrlaukiuose stebėjome kasdien besirutuliojantį gamtos didybės trilerį, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka nenuspėjamas oras ir dramatiški kalnų bei plynių peizažai. Lietuvoje stipresnį nei 25 m/sek. vėją meteorologai vadina uraganu, Patagonijoje – kasdienybe. Tai vienas iš nedaugelio kampelių Žemėje, kur gamta, rodos, vis dar laimi prieš civilizaciją. Juokaujame, kad guanakų (laukinių lamų giminaičių) tankis šiuose kraštuose, ko gero, yra didesnis nei žmonių.

Atakamos dykumoje dviračiais žvalgėme tikrų tikriausius Marso peizažus. Apsupti vien smėlio laukų, raudonų uolų ir nakties žvaigždžių, kartais likdavome vienui vieni su spengiančia tyla. Tokiomis akimirkomis iš tiesų supranti, kaip retai būname vieni. Pusryčiaujant ant milžiniškos smėlio kopos ir stebint pirmųjų saulės atspindžių žaismą milžiniškoje dykynėje plačiaekraniai televizoriai ar pilna daiktų spinta ima atrodyti kaip ne kas kita, o gyvenimo balastas. Net jei tie pusryčiai – vien avižų košė ar greitai paruošiami makaronai.

Pietų Amerikos indėnų gentys (ypač Peru, Bolivijoje, Ekvadore) išsaugojo daug glaudesnį ryšį su gamta nei mes, civilizacijos patogumų apmarinti vakariečiai. Antonio, kuris mus vedžioja po šventyklų griuvėsius Peru ir atrodo labiau šamanas nei kelionių gidas, su apmaudu dėsto, kaip netinkamas šiandienos maistas, gyvenimo būdas ir technologijos sunaikino žmogaus ryšį su visata. Ir iš tikrųjų atrodo, kad vaikščiodama po senųjų civilizacijų šventyklas visu kūnu jaučiu geros jų energijos bangas ir teigiamas vibracijas.

Kosmologinės čionykščių civilizacijų vizijos nematė radikalaus žmogiškos ir nežmogiškos prigimties skirtumo. Asmuo, gyvūnas, augalas, uola jiems tebuvo skirtingų rūšių gyvybė. Visos turi dvasią ir sielą, suvokia pasaulį iš savo perspektyvos. Indėnų gentys taip pat tikėjo, kad natūralumas ir antgamtiškumas pasaulyje yra subalansuoti ir atliepia vienas kitą. Todėl egzistuoja moterys ir vyrai, laukinė ir prijaukinta gamta, šviesa keičia tamsą, lietus – sausrą. Kai ši pusiausvyra sulaužoma, įsigali chaosas: galingos jėgos užvaldo pasaulį, sumaišo energijos bangas ir sukelia suirutę.

Žvelgdamas į šiandienos pasaulį ir žmonijos sprendimus, Antonio tiki, kad kada nors ateis diena, kai dabartinis gyvenimo būdas žlugs ir žmonės vėl atsigręš į gamtą. Tiesą pasakius, kuo daugiau rytų praleidom basomis kojomis liesdami žolę, giliai įkvėpdami keistų gėlių, bananmedžių ir šylančio oro kvapo, o kartu su juo, rodos, ir dalelę gamtos energijos naujai dienai, tuo patraukliau Antonio idėjos ima skambėti ir mums.

Diskriminacija

Didmiesčiuose kuriamos visai kitokios istorijos. San Paulas, Buenos Airės, Rio de Žaneiras, Lima, Bogota, Santjagas gyventojų skaičiumi lenkia ištisas valstybes, įskaitant ir Lietuvą. Tačiau labiau nei dydis šiuos miestus garsina socialinė nelygybė. Iš tiesų, vaikščiodamas po parkus kartais pasijunti kaip muilo operoje, kur dienos viduryje auklės žaidžia su vaikais, tarnaitės skuba su pirkinių maišais, šunų vedžiotojai žingsniuoja su būriu skirtingiausių veislių keturkojų. Pažiūrėti smagu, bet neapleidžia ir tam tikras iliuzijos, orveliško pasaulio jausmas.

Užuot tirpęs, Perito Moreno ledynas Patagonijoje didėja. (Dariaus Dauguviečio nuotr.)

Viename Limos parkų su vaizdu į vandenyną kalbėjomės su vietos jaunuoliu. Vyrukas darbuojasi virėju restorane, juokdamasis rodo visų perujietiškų patiekalų receptus ir žeria rekomendacijas. Į pakrantę ateina pailsėti ir parūkyti marihuanos. Tačiau pats gyvena prastesniame rajone, gerokai toliau nuo centro. Gal dėl narkotikų, o gal dėl tamsesnio gymio policininkų čia yra nepageidaujamas. Vyrukas užsimena apie didžiulę korupciją šalyje, vardija rajonus, į kuriuos geriau nekelti į kojos, nes būsime apiplėšti ir išjuokti. Dar pasakoja apie savo tėvą, kuris buvo nusikaltėlis, šešiolikos susilaukė sūnaus, tačiau vėliau susitvarkė gyvenimą ir dabar yra pastorius. Bet tai neįtikina vyruko mylimosios tėvų – šie jaunuolio nemėgsta. Vėlgi dėl to prasto rajono.

Baltieji Pietų Amerikoje save laiko ispanų palikuoniais, o indėnus ir juodaodžius – prastesniais už save. Nors per šimtmečius vieni su kitais nemažai persimaišė ir šiandien daugiau lemia turtinė padėtis, vis dėlto universali tiesa išlieka ta pati – jei esi tamsiaodis, gyvenime greičiausiai turėsi nemažai pakovoti.

Domenico ir Nancy, pas kuriuos gyvenome Limoje, drauge virėme vakarienes ir vedžiojome jų milžinišką juodą šunį, džiaugėsi, kad per pastaruosius dešimt metų turizmas padėjo sumažinti vietos indėnų genčių diskriminaciją Peru. Žmonės mato, kaip vakariečiai, kurie jiems vis dar yra gyvenimo būdo etalonas, domisi senovės civilizacijomis, jų kultūra ir tautiniu palikimu. Šis suvokimas didina indėnų savivertę ir skatina siekti geresnio gyvenimo.

Limą iš vienos pusės skalauja Ramusis, iš kitos – lūšnynų vandenynas. (Dariaus Dauguviečio nuotr.)

Maistas, nuostabus maistas

Mums gerai žinomas posakis, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį. Tačiau kai kuriose Pietų Amerikos šalyse tas kelias dažnokai baigtųsi aklagatviu. Ypač, jeigu jūsų svajonių vyras yra vegetaras ar dar blogiau – veganas arba žaliavalgis. Iš tikrųjų net nelabai svarbu, nes išgirdęs, kad nevalgote mėsos, vietos valgyklos virėjas ilgokai kraipys galvą ir jums ant stalo patieks savo geriausią vegetarišką pasiūlymą – vištos krūtinėlę. Mėsos Pietų Amerikoje valgoma dažnai ir daug, tik pajūrio regionuose ją pakeičia žuvys ar jūrų gėrybės.

Išgirdęs, kad nevalgote mėsos, vietos valgyklos virėjas ilgokai kraipys galvą ir ant stalo patieks savo geriausią vegetarišką pasiūlymą – vištos krūtinėlę.

Nemažai žmonių Pietų Amerikos virtuvę klaidingai tapatina su meksikietiška. Takų, enčiladų ir buritų Pietų Amerikoje nerasite. Žemyne populiariausias patiekalas yra paprasčiausia kepta višta, nebent Argentinos gaučai mieliau rinktųsi jautieną. Žalios daržovės laikomos labiau puošmena, o ne maisto porcijos dalimi. Šitai gana gerai paaiškina vyraujantį kiek apvalainą žmonių sudėjimą didesnėje žemyno dalyje. Tik neatrodo, kad vietiniams tokie niekai rūpėtų. Tradiciniai patiekalai skanūs, bet paprasti ir nestokojantys angliavandenių. Nuo ryžių, bulvių, kukurūzų ir pyragėlių su įdaru neišsisuks nė vienas keliautojas.

Ar žinojote, kad Čilė laikoma antra šalimi pasaulyje pagal suvartojamos duonos kiekį? Čilietis per metus suvalgo apie 95 kilogramus duonos. Daugiau įveikia tik vokiečiai. Duoną pietų amerikiečiai perka kasdien, karštą, sveriamą ir didžiuliais maišais. Čiliečiai yra ir didžiausi ledų mėgėjai žemyne. Tiesą sakant, Pietų Amerikoje desertai buvo tokie saldūs, kad atrodė, jog čia niekas negirdėjęs apie diabetą. Ką ir kalbėti apie milžiniškus storai kremu perteptus tortus, kurių nemenki trikampiai gabalai tiesiog gatvėje atriekiami be cukraus nebegalintiems tverti pirkėjams. Net „Coca-Cola“ grįžus į Lietuvą atrodo ne tokia saldi nei už Atlanto.

Gal vietos virtuvės paprastumas, o gal mūsų lėtas keliavimas nulėmė, kad Pietų Amerikoje savais puodais tarškinome gerokai dažniau, nei mėgavomės svetimais. Beveik visuose nakvynės namuose, „Airbnb“ butuose ir kempinguose rasdavome puikias bendras virtuves arba naudodavome savo dujinį primusą. O kelionė įsigyti produktų į visą dieną kaip avilys dūzgiantį miestelio turgų būdavo begalinė pramoga, su visais privalomais pašnekesiais kartais užtrukdavusi net iki kelių valandų. Nors prekybos centrai didžiuosiuose miestuose dygsta kaip grybai po lietaus, turgus vis dar užima reikšmingą vietą. Pavyzdžiui, Bolivijoje ištikimybė vienai casera – šventas reikalas, antraip užsitrauksi didelę gatvės rūstybę. Kai kurios caseras toje pačioje turgaus vietoje prekiauja karta iš kartos.

Pažintis su sveikatos apsaugos sistema

Pietų Amerikoje greitai perpratome, kad iš tiesų yra labai nedaug dalykų, kuriuos galime kontroliuoti. Galbūt skamba šiek tiek fatališkai, bet tik taip išmokome nepanikuoti dėl neatvažiavusių autobusų, panaikintų rezervacijų, kilusių žemės drebėjimų ar netinkamiausiu metu užklupusių ligų. Pripratus neskubėti, mažiau dairytis į laikrodį (kartais net į kalendorių), viskas būna gerai.

Neslėpsim, kelionės planai keitėsi ir vertėsi daugiau kartų, nei galim suskaičiuoti. Turbūt didžiausias koziris į mūsų Pietų Amerikos žaidimą buvo mestas Bolivijoje, kur Dariui teko pripažinti Pachamamos, indėnų Motinos Žemės, triumfą prieš trapų vakariečio organizmą. Sunkumai yra kelionės nuotykių dalis. Vienais atvejais tai būna pavogta kuprinė, kitais – korumpuoti pareigūnai arba apsinuodijimas maistu.

Darius tąkart išlošė „trys viename“ paketą – jį kankino aukštikalnių liga, salmoneliozė ir kas antrą dieną kertantys migrenos priepuoliai. Tada dar nenutuokėm, kad dėl to mums neplanuotai teks ne tik pasukti iš keturių kilometrų aukštyje įsikūrusio La Paso į vandenyno pakrantę, bet ir riebiu brūkšniu braukti visus planus aukštikalnėse: pamiršti žygius Anduose, legendinius Maču Pikču griuvėsius ir tobulos formos ugnikalnių kūgius.

Pietų Amerikos kasdienybėje darniai pinasi modernumo apraiškos ir šamanų burtai. (Dariaus Dauguviečio nuotr.)

Kelias dienas apgydytas La Paso ligoninėje, Darius buvo išleistas namo, tačiau gydytojo Marcelo paliepimas buvo griežtas ir neginčijamas – tučtuojau leistis žemyn. Vietoj ilgai dėlioto maršruto per Bolivijos ir Peru Andus teko sukti atgal į Ramiojo vandenyno pakrantę Čilėje, kur mūsų laukė kelios savaitės sanatorinės rutinos: ilgas miegas, sotus maistas pagal grafiką ir lėti pasivaikščiojimai pajūriu. Beveik Pietų Amerikos Druskininkai. Tik bėda, kad migrena lengvai nepaleidžia. Tad teko spustelti stabdžius mūsų ir šiaip greitumu nepasižyminčioje kelionėje.

Ir vis dėlto, kai gyvenimas atrodo lyg dūžtantis laivas, kaip sakė Voltaire’as, reikia nepamiršti dainuoti gelbėjimo valtyse. Tad, kol Darius sveiko, aš pagauta entuziazmo išvažiavau į Andus viena. Tiesa, stereotipinių pamąstymų, ar merginai dera leistis į kalnus be grupės, be gido, be asilo ir be vyro, teko išklausyti ne vieną ir ne du sykius. Tačiau nė vienas šių skeptikų neatkalbėjo manęs nuo dešimties dienų avantiūros Huaihuačo Kordiljeros kalnuose.

Mestas keliagubas iššūkis. Huaihuačo Kordiljera – labai atokūs kalnai. Čia nerasite nei kaimelių, nei maisto kioskelių, tad maršrutas ir dienos meniu yra paties keliautojo reikalas. Kiek paneši – tiek tavo. Tačiau pakuojant kuprinę reikia prisiminti, kad kasdien su visa šia manta teks ropštis per 5000 kilometrų aukščio perėjas. Ko gero, sunkiausia man buvo pirmomis žygio dienomis, kai atvykusią nuo vandenyno pakrantės aklimatizacijos trūkumas vertė visais plaučiais gaudyti orą, o maisto pilna kuprinė stipriai spaudė pečius.

Dar visai neseniai Huaihuačo Kordiljera nerekomenduota ne tik vakariečiams, bet ir perujiečiams – pasiekiama tik asilų takais, ji tapo puikia Sendero Luminoso sukilėlių ir įvairaus plauko banditų slaptaviete. Trumpai tariant, prieš dešimt metų įstatymai čia negaliojo ir internetas mirgėjo nuo pasakojimų apie turistų apiplėšimus ar net nužudymus. Galiausiai kažkam šovė geniali mintis, kad turistus reikia ne plėšti, o apmokestinti. Tiesa, kiekviena bendruomenė mokestį nustato tokį, koks jai atrodo teisingas. Saugumo situacija smarkiai pagerėjo, tačiau vakare prie palapinės atjojus vietos piemeniui man širdis suvirpėdavo.

Gyvenimas pagali kitas taisykles

Sakoma, kad žmogus supranta, kaip gera buvo keliauti, tik tuomet, kai grįžęs namo padeda galvą ant savos pagalvės. Po aštuonių mėnesių ir mums atėjo laikas nusiimti kuprines. Keliaudami gyvenome pagal kitas taisykles nei daugeliui įprasta. Tačiau būtent rutina dabar vilioja mažiausiai. Juokaujame, kad lėtą keliavimą Pietų Amerikoje pakeis lėtas gyvenimas Vilniuje.

Gėlių vaikais, atsidavusiais vien gyvenimo malonumams, ko gero, netapsime. Bet mūsų kasdienybėje atsirado daugiau vietos smulkmenoms ir sąmoningiems pasirinkimams, liko mažiau automatizmo, daiktų diktatūros ir daugiau stabtelėjimų bei dėmesingumo. Japonų sąvoka „Ma“ – tarsi švari laiko ir erdvės tuštuma, kuri moko, kad pauzė, atokvėpis, sekundė nieko yra būtent tai, kas suteikia prasmę mūsų įtemptai ir perkrautai egzistencijai. Tokios pauzės tapo labai svarbia mūsų dalimi, primenančia, kaip malonu paprasčiausiai sustoti, neskubėti ir ramiai stebėti pasaulį.