E. Bradūnaitė-Aglinskienė: „Mūsų šeimoje niekas nebuvo brukama per prievartą“. (Gedimino Savickio nuotr.)

Pasaulio arimuose

Pasaulio arimuose

Poeto Kazio Bradūno sukauptos meno kolekcijos ekspoziciją papildo jo „biblioteka“ – Julijos Matulytės ir Mariaus Juknevičiaus kurta instaliacija. Šioje improvizuotoje bibliotekoje menininko dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie esmines tėvo ir poeto pamokas.

– 2017-aisiais Lietuva minėjo K. Bradūno gimimo šimtmetį. Ką jubiliejiniai metai, be daugybės darbų ir renginių, reiškia poeto artimiesiems?

– Iš tiesų renginių buvo labai daug, ir aš tuo džiaugiuosi. Paskelbus jubiliejinius metus menininką prisimena ne tik didieji kultūros centrai, bet ir rajonai – mokyklos, mažos bibliotekos. Važinėjau po beveik visą Lietuvą ir mačiau, kokių gražių programų, sumanymų parengė patys moksleiviai. Pavyzdžiui, Vilkaviškio rajono savivaldybė surengė konkursą „Gimtinės taku“. Jį laimėjo du berniukai, pagal tėvelio eilėraštį sukūrę kompiuterinį žaidimą. Žaisdamas susiduri su kliūtimis, kurias gali įveikti teisingai atsakęs į klausimą apie eilėraštį. Kiti dronu filmavo poeto tėviškę – šiuo rakursu jos net nebuvau mačiusi.

Jaučiau, lyg tėvelis dar vienus gyvenimo metus būtų gavęs magaryčių. Jo kūrybos žodis ir šiandien gyvas. Kunigas Julius Sasnauskas jubiliejiniais metais sudarė tėvelio poezijos rinktinę „Liepė man būti“. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido knygą „Ir nebijok“. Maironio lietuvių literatūros muziejus – tėvelio monografiją „Kazys Bradūnas. Archyvai“, kurioje – visas jo gyvenimas nuo gimtinės Kiršuose (Vilkaviškio apskrityje – IQ past.), daugybė laiškų, nuotraukų. Beje, tėvelio pradžia – netoli Salomėjos Nėries tėviškės, vietoves skyrė tik Širvintos upė. Kai tėvelio klausdavo apie jo ir S. Nėries kūrybos panašumus bei skirtumus, jis sakydavo: „Pirmoji mano knyga vadinasi „Pėdos arimuose“, o Salomėjos – „Pėdos smėlyje“, tai tuo ir panašios, ir skiriasi.“

– Persikėlus į Ameriką poetui teko dirbti sunkius fizinius darbus, tačiau nuo kūrybos ir kultūros jis niekada nebuvo nutolęs.

– Taip. Baltimorėje tėvelis dirbo duobkasiu, akmentašiu, iš darbo grįždavo pavargęs, bet sėsdavo redaguoti „Literatūros lankų“. Išleido Vytauto Mačernio eilėraščius, kuriuos laiškuose jam siųsdavo poetas Eugenijus Matuzevičius. Vėliau Baltimorėje tėveliui atsirado galimybė įsidarbinti už didesnį atlyginimą, bet jis to atsisakė ir išvyko į Čikagą, nes ten galėjo dirbti vien su kultūra susijusį darbą. Būtent Čikagoje tėvelis buvo visiškai savo pasaulyje.

Labiausiai džiaugiuosi, kad šie metai leido plačiau pristatyti ne tik K. Bradūną kaip poetą ir visuomenininką, bet kartu ir visą 50-ies metų laikotarpį išeivijoje. Gimiau Vokietijoje, augau Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet iki šiol puikiai visomis temomis kalbu lietuviškai, netgi suvalkietiškai. Noriu parodyti jaunimui, kad ir išvykdamas iš Lietuvos gali pasiimti tai, kas brangiausia – istoriją, paveldą, tautosaką, meno supratimą. Mums, trims vaikams, šis tėvų perduotas kraitis suteikė prasmę veiklai gyvenant ne Lietuvoje.

Tėveliui gyvenant svetur labiausiai rūpėjo, kad nesmuktų lietuvių kultūros lygis, kad jis netaptų tik „salioninis“. Kai vykdavo lietuvių dailininkų parodos, tėvelis rūpindavosi jų anonsais, pristatydavo dailininkus, kalbėdavo per atidarymus. Jis nuolat domėjosi tuo, kas vyksta pasaulyje, lankydavosi meno galerijose, muziejuose, sekė kultūrinę spaudą. Vis sakydavo, kad lietuvių tauta išliks, jei jaus savo tęstinumą, bet sugebės ir kūrybingai naujinti kultūrą.

Šiandien rūpinamės biologine įvairove ir jos išsaugojimu, bet apie kultūrų įvairovę nebekalbame.

Dar 1937 m., kai tėvelis buvo studentas, grafikas Viktoras Petravičius Prancūzijoje laimėjo aukso medalį Tarptautinėje meno ir technikos parodoje. Visa studentija Kaune susidomėjo, kas gi čia per grafika. O ten – lyg iš lietuviško kaimo atklydę dievukai, tik perkurti moderniau. Jauniesiems lietuvių poetams tai padarė didelį įspūdį. Tėvelis, V. Mačernis, E. Matuzevičius, Mamertas Indriliūnas kalbėjosi, kad ir jie taip turi kurti poeziją: imti pamatą iš liaudies kūrybos, pirmtakų ir perkelti jį į kitą sferą, įsileisdami modernesnių vėjų.

– Jubiliejinius K. Bradūno metus palydi Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda. Kaip poetas formavo asmeninę dailės kolekciją?

– Vokietijoje, „dipukų“ stovykloje ir atskirai gyvendami Miunchene, tėvai praleido penkerius metus. Niekas nežinojo, kas bus toliau, bet po Jaltos konferencijos tapo aišku, kad į Lietuvą greitai grįžti negalės. Tačiau būtent Vokietijoje užsimezgė menininkų pažintys. Freiburge Vytautas Jonynas įkūrė taikomosios dailės ir amatų mokyklą, kurioje mokėsi daug vėliau išgarsėjusių menininkų. Rašytojai, dailininkai ėmė vieni kitus lankyti, vaikščioti į parodas, poezijos skaitymus. Ten ir užsimezgė glaudūs ryšiai, kurie visus siejo ir jau išsisklaidžius po pasaulį.

Pirmąjį kūrinį – Adomo Galdiko paveikslą – tėvelis įsigijo jau Amerikoje. Pamenu, kaip specialiai vyko į Niujorką jo parsivežti susitaupęs 50 JAV dolerių. Paveikslas kainavo gerokai daugiau, todėl dar ilgai kas mėnesį jis A. Galdikui siųsdavo po 5 dolerius. Persikėlę į Čikagą apsigyvenome didesniuose namuose, ten buvo ir daugiau sienų paveikslams eksponuoti. Dalį jų tėvelis pirkdavo, dalį gaudavo dovanų iš dailininkų, kurių kūrinius pristatydavo. Vėliau, kai 1995 m. abu tėveliai grįžo gyventi į Lietuvą, su savimi pasiėmė ir persiuntė tik knygas, laiškus bei paveikslus, o baldus, kilimus, indus išdalijo draugams.

Dar 1962 m. Čikagoje buvo įkurtas Lietuvių fondas, kurio tikslas buvo remti lietuvių kultūrą ir švietimą. Tėvelis buvo lyg jo kultūros patarėjas, ypač dailės ir literatūros srityse. Pavyzdžiui, jau po Prano Domšaičio mirties išgirdome, kad Havajuose yra didelė jo tapybos kolekcija. Tėvelis kreipėsi į Lietuvių fondą sakydamas, kad į ją tikrai verta investuoti. Per 50 išeivijoje praleistų metų jis visomis išgalėmis siekė, kad išeivijoje būtų sukauptas kuo didesnis kultūros lobis. Jis tikėjo, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę galės visa tai pateikti kaip kroniką, liudijančią, kaip išeivijai rūpėjo gimtoji kultūra. Šiandien labai džiaugiuosi, kad ši paroda leidžia pamatyti išeivijos meno pasaulio skerspjūvį.

– Gyvenant JAV jūsų šeimoje akcentuotas patriotizmas, lietuvybė, meilė tėvynei. Bet vietos radikalioms nuotaikoms tikriausiai nebuvo?

– Tėvelis visada sakydavo: „Blogai, kai žmonės mano, kad patriotizmas juos užrakina, apriboja. Iš to gimsta šovinizmas, kai aukštinama tik sava kultūra, o tai – nesąmonė.“ Tik pažindamas savo kultūrą gali iš esmės domėtis ir kitomis kultūromis, nes savo klodus jau pažįsti. Gyvendami JAV mes apvažiavome Pilietinio karo laukus, indėnų rezervatus, su daugybe rašytojų susijusias vietas – nuo Ernesto Hemingway’aus iki Hermano Melville’io. Mačiau ir pažinau daugiau nei mano amerikiečiai draugai. Nuolat domėjomės mus supančia kultūra, tam ir didelių pinigų nereikėdavo.

Pavyzdžiui, ketvirtadieniais Baltimorės bibliotekoje būdavo rodomi edukaciniai filmukai apie JAV istoriją, indėnus – nuolat ten eidavome. Jau suaugusi kelias vasaras praleidau su tėveliu keliaudama po Europą. Neįtikima, kiek daug jis visko žinojo – net tai, kuriame muziejuje kabo koks paveikslas, nors niekada ten nebuvo lankęsis. Jo besiklausydama išėjau visą meno istorijos kursą.

Nuolat domėdamasi kitaip pamačiau ir savąją, ir kitas kultūras. Tėvelis sakydavo: „Raskite kitą kalbą, kurioje būtų tiek mažybinių maloninių žodžių.“ Tai išties unikalus dalykas, vaikui dovanojantis visai kitą – švelnesnį, artimesnį – pasaulį, kuriame ir pasakų vilkas tampa vilkeliu. Praradęs gimtąją kalbą netenki ir literatūros, tautosakos, dainų.

– Ar net paauglystėje nekildavo noras priešintis šeimoje diegiamam patriotizmui?

– Mūsų šeimoje nieko nebūdavo brukama per prievartą. Jei kitų tėvai grūsdavo savą kultūrą jėga, neleisdami nei amerikiečių draugų turėti, nei angliškų knygų skaityti, tada gal ir kildavo pasipriešinimas. Man yra tekę matyti keletą tokių atvejų. Bet anksti pajutome, koks didelis kraitis ir didelis paveldas mums perduodamas. Baltimorėje gyvenome tarp darbininkų, kuriems rūpėdavo tik futbolas, cigaretės ir pirkiniai. O mes su tėveliais eidavome į operą, važiuodavome į Vašingtono muziejus. Žinoma, kai šeštadieniais draugai amerikiečiai veikdavo ką nori, o mums reikėdavo traukti į lietuvių mokyklą, paniurzgėdavome. Bet mokytojai dirbdavo be atlygio ir su tokia meile, kad negalėdavai likti abejingas. Be to, čia užsimegzdavo ir simpatijos, gimdavo draugystės, vėliau ėmėme vykti į stovyklas, kur susipažindavome su lietuviais iš skirtingų JAV vietų.

Šiandien jaunimui sakau: važiuokite į užsienį drąsiai, studijuokite, lavinkitės, tik nepamirškite savo vertybių. Jei savos šaknys yra vertybė, nuo jos priklauso ir kiti gyvenimo pasirinkimai. Pavyzdžiui, skirtingų tautybių šeimoje išsaugoti lietuviškumą sunkiau. O jei žmogui iš tikrųjų kita kultūra išvykus tampa svarbesnė, artimesnė – nieko nepadarysi. Tačiau globalizacija, be visų pranašumų, turi ir trūkumų – ji mus vienodina. Vienodėjimas pasaulyje eina prieš evoliuciją. Juk evoliucijos tėkmėje įvairovė didėja. Šiandien rūpinamės biologine įvairove ir jos išsaugojimu, bet apie kultūrų įvairovę nebekalbame. Tačiau pasaulis yra įdomus būtent įvairove.

– Kalbamės Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse. Gražia įžanga į šiuos metus turėjo tapti pagaliau sutvarkyta Lukiškių aikštė ir jos memorialas, tačiau viskas baigėsi skandalu. Kaip manote, kodėl? Gal vis dar nesuvokiame ir nesutariame, kas tas patriotizmas?

– Manau, iš tiesų mažai suvokiame, nes vos atgavus nepriklausomybę apie tai mažai svarstyta. Visa laiką tarsi norime kažką pasivyti. Sovietmečiu prieš rusą jautėmės išdidūs, bet atgavę nepriklausomybę staiga pasijutome menkaverčiai. Kai sergi nevisavertiškumo liga, vis bandai ką nors mėgdžioti ir ką nors įrodyti.

Sovietmečiu jaunimas mažai žinojo apie savo šalies istoriją. Tai padarė daug žalos, ir ją atlyginti sunku. Šiandien senųjų simbolių nebenorima, naujos idėjos jau primena kitur įgyvendintas. Svarbiausia – užmegzti dialogą, bet tam reikia mokėti kalbėtis. O Lietuvoje žmonės dar nesikalba. Pavyzdžiui, Amerikoje visi moksleiviai privalo dalyvauti debatuose ir mokytis pagarbiai diskutuoti, apginti savo poziciją, išklausyti kitą. Tokios praktikos Lietuvoje labai trūksta.

– Kaip sugrįžę į Lietuvą po pusės amžiaus čia jautėsi jūsų tėvai?

– Jie čia buvo labai laimingi. Abu tėveliai sulaukė net 92 metų, ir manau, kad grįžimas namo jiems labai padėjo išlikti stipriems. Tėvelis visada labai optimistiškai žvelgė net į regimus trūkumus ir sakė, kiek daug čia vietos tobulėti. Štai sutikome, kad namo kaimynas remontuotų vidaus patalpas. O pamatėme, kad jis išgriovė fasado sieną ir įrengė vitriną – taip visiškai suardė pastato simetriją. Aš, pamenu, verkiu, o tėvelis mane guodžia: „Tu nusiramink ir neverk. Pamatysi, po 20 metų bus žmonių, kurie ateis į protą ir suvoks, kad čia padaryta ne taip. Bus darbo ir plytininkui, ir architektui, ir vairuotojui.“

Paroda „Kazio Bradūno meno pasaulis“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2018 m. kovo 4 d.

E. Bradūnaitė-Aglinskienė

Etnologė, antropologė.
Gimė 1948 m. Vokietijoje.
1970 m. baigė antropologijos bakalauro studijas Čikagos universitete.
1974–1976 m. studijavo tautosaką Indianos universitete.
Iki 1985 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Nuo 1985 m. – etninių kultūrų konsultantė Havajuose.
Čikagos, Los Andželo, Vašingtono, Havajų lietuvių bendruomenių valdybos narė.

Komentarai

  • […] Viktorija Vitkauskaitė. Pasaulio arimuose […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų