Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Paraštės. Literatūros paunksmėje

Paraštės. Literatūros paunksmėje

Literatūros paunksmėje visada esama vieno ar dviejų, kurie galėtų ir turėtų būti pastebėti.

Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Kartais tenka dalyvauti įvairiose komisijose, renkančiose geriausias metų knygas, geriausias poezijos knygas, geriausias verstines knygas ir panašiai. Kiekvieną kartą gauni keliasdešimties puslapių ilgumo sąrašą, kuriame virtinės autorių ir knygų keisčiausiais pavadinimais, išleistų atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, mažose leidyklėlėse. Kas tie rašantieji, nematomi oficialiam literatūros gyvenimui?

Kaimo rašytojų sąjunga, Nepriklausomų rašytojų sąjunga – literatūros gyvenimas yra įvairesnis ir keistesnis, nei galime įsivaizduoti iš Metų knygos rinkimų, oficialių apdovanojimų ir Nacionalinės premijos laureatų, t. y. tų, kurie patenka į žiniasklaidos akiratį, yra reklamuojami, platinami, gauna savo 15 minučių šlovės.

Tai ištisas, neretai audringas, visą Lietuvą aprėpiantis rašytojų pasaulis, kuris taip ir lieka oficialiosios literatūros paraštėse. Koks jis, kam jis reikalingas, ar koks nors jo atgarsis mus pasiekia? Ir kas tai: hobis, grafomanija paprastoji, rašymas sau ir šeimai, pastangos pagauti bėgantį laiką, sustingdyti jį, įamžinti raidėmis popieriuje?

Lengviausia būtų visa tai apšaukti grafomanija ir pamiršti. Taip dažniausiai ir daroma. Juk kas iš kritikų, literatūrologų ar sėkmingesnių kolegų rašytojų turi laiko, kantrybės ir gerumo visa tai perskaityti? Beveik niekas. Nespėjama perskaityti net to, kas išeina didžiosiose Lietuvos leidyklose, o ką jau kalbėti apie Utenoje, Varėnoje, Biržuose, Prienuose ar Telšiuose pasirodančias poezijos, prozos, prisiminimų knygas. Taip, kiekviename iš šių išvardytų miestų gyvena po vieną ar du pripažintus rašytojus. Bet tai ne viskas. Manyčiau, kad kiekviename iš šių ir daugybės kitų miestų, miestelių ir bažnytkaimių esama literatų klubo, knygų klubo, kraštotyros draugijos ir keleto pavienių keistuolių, rašančių ir leidžiančių knygas.

Visame pasaulyje tam tikras talentingų žmonių skaičius taip ir lieka šešėlyje: nustelbtas, nepastebėtas.

Daugiausia, žinoma, poezijos. Didžioji dalis autorių – vyresni nei 50 arba jaunesni nei 25 metų. Su jaunesniais viskas aišku, jaunystėje eilėraščių nerašo vos vienas kitas. Laimė, išleidžia juos irgi vos vienas kitas. Vyresniųjų motyvacija kiek kitokia: vieni ima rašyti atsiradus laisvo laiko – kas iš nuobodžio, kas tiesiog norėdamas surikiuoti savo gyvenimo patirtį ar prisiminimus. Beveik visi jie – tradiciniai lyrikai, kurių eilėse pinasi liaudies ir estradinių dainų motyvai, nugirstų ar kadaise išmoktų populiarių ir žinomų poetų eilėraščių atgarsiai. Vyrai dažnai prieiliuoja satyrinių, politinių ar nešvankių tekstų, moterys nukrypsta į buitį ir paskalas.

Proza – dažniausiai prisiminimai, šeimos istorijos, trumpos miniatiūros, lyriniai apsakymai. O kur dar aforizmų knygelės. Nemaža jų dalis iliustruota anūkų, marčių, dukrų, sūnų ar sutuoktinių tapyba ir piešiniais. Kartais tokia knyga – visos šeimos darbo rezultatas: vienas rašė, kitas iliustravo, trečias maketavo, ketvirtas išleido, o penktas suorganizavo pristatymą. Visi turi veiklos, visi patenkinti.

Tos margos ir plonos knygelės – tarsi miniatiūrinė bendruomenės, šeimos ir pavienio žmogaus būties ir buities kronika. Dažnai, žinoma, įdomi tik jam pačiam ar jo artimiesiems. Ir galbūt kokiems nors sociologams ar mažųjų mūsų istorijų tyrinėtojams.

Kartais tai ir šauksmas į tyrus, kūryba (poezija ir proza) išreikšta vienatvė, išsakomas ir sueiliuojamas tuštumos jausmas, kai jautiesi nereikalingas vaikams, visuomenei, bendruomenei. Ir esi pernelyg drovus ar uždaras, kad tai pasakytum tiesiai ar imtumeisi ką nors keisti. Tuomet rašai.

Galima į tas knygas atsainiai numoti ranka, kaip atsainiai numojama ir nepastebima daug kas, kas neatitinka mūsų susikurto „tikros“ kultūros suvokimo. Taip, dalis tų rašančių žmonių visiškai netalentingi (o kodėl turėtų tokie būti – jie kuria visai kitais tikslais), dalis įkyrūs (turintys garbėtroškos ir noro būti pastebėti), dalis, kaip ir minėjau, rašo ir leidžia artimiesiems.

Tačiau visada esama vieno ar dviejų, kurie galėtų ir turėtų būti pastebėti. Talentingi, bet nesugebėję ar nemokėję prasibrauti, prieiti, pasiskelbti. Gal net nepanorėję to daryti. Dalis jų pradėjo rašyti vėlai, jau būdami vyresnio amžiaus, o šioje dėl jaunystės pamišusioje visuomenėje į vadinamuosius „late bloomers“ (vėlai prasiskleidusius ar atsiskleidusius) žiūrima įtariai.

Tokie autoriai dažniausiai ir pražūva. Išleidžia knygelę ar dvi, bet jos pasimeta tarp garsesnių, svarbesnių, storesnių ar tiesiog bendrame nepaliaujamai gausėjančiame knygų sraute. Gerai, jei knygą atsitiktinai kas nors pastebi. Tuomet kyla sujudimas, ji net perleidžiama didesnėje leidykloje. Tiesa, dabar, skaitmeninėje epochoje, skleisti savo kūrybą lengviau, bet ne visi, ypač provincijoje, tai moka ir gali.

Toks procesas dėsningas. Visame pasaulyje tam tikras talentingų žmonių skaičius taip ir lieka šešėlyje: nustelbtas, nepastebėtas. Tam tikru atžvilgiu autoriaus patekimas į viešumą, apyvartą taip pat loterija – nieko čia naujo. Svarbu ir tavo gyvenamoji vieta, ir charakteris, ir pažintys. Vienus sužlugdo pirmoji neigiama recenzija, kitus – kreivi artimųjų žvilgsniai ar atsiliepimai, trečius – per dideli lūkesčiai.

Tas nesiliaujantis rašymas, įamžinimas, noras palikti kažkiek savęs popieriuje… Nesinori nei iš jo šaipytis, nei niekinti. Juk už viso to slypi užmaršties baimė, derybos su mirtimi, noras palikti nors tą mažą knygelę, kurią po nežinia kiek metų kas nors atsivers sename knygyne, atlaidžiai šyptels perskaitęs kelias eilutes ir, pažiūrėjęs į pavardę, užvers.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų