-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į kambarį įžengia gražus vyras aukštais skruostikauliais ir virpančiomis blakstienomis, jo plaukuose žaižaruoja sidabriniai blizgučiai. Vyro apdaras – vestuvinė suknelė ir purvini sportbačiai. Rytų Londono naktiniame klube laužomi lyčių stereotipai – ne naujiena: persirengėlių daug Williamo Shakespeare’o komedijose, XX a. 3-iojo dešimtmečio Harleme buvo galima sutikti Gladys Bentley su smokingu, o 8-ajame dešimtmetyje susipažinome su dviprasmišku tarpžvaigždiniu Davido Bowie alter ego – Ziggy Stardust. Nauja tik tai, kad, palikusios sceną ir šokių salę, nusistovėjusią tvarką laužančios lytinės tapatybės apraiškos keliasi į kasdienį gyvenimą.
Pastaraisiais metais „lytinė tapatybė“ pradėjo reikšti tai, kaip žmonės jaučiasi arba save pristato, atskiriant sąvoką nuo biologinės lyties ir lytinės orientacijos.
Anglišką žodį „gender“ padoruoliai vartoja, kad nereikėtų sakyti „sex“, o puristams jis tinka tik kalbant apie gramatiką (dar visai neseniai ši nuostata buvo įtvirtinta ir „The Economist“ stiliaus gairėse). 8-ajame dešimtmetyje ribotą, vyrams arba moterims deramu laikytą elgesį feministai vadino lyčių vaidmenimis. Bet pastaraisiais metais „lytinė tapatybė“ pradėjo reikšti tai, kaip žmonės jaučiasi arba save pristato, atskiriant sąvoką nuo biologinės lyties ir lytinės orientacijos. Vis daugiau jaunuolių sako, kad jų lytiškumas nebinarinis. Kiti teigia, jog lytis yra spektras, arba nurodo apskritai neturintys lyties. Feisbuko vartotojai gali rinktis iš daugiau kaip 70 lytinių tapatybių – nuo belyčio iki dvidvasio. Galima įrašyti ir savo variantą.
Naujos ir senos lytinės tapatybės sampratos ryškiausiai susikerta translyčiuose žmonėse. Tai asmenys, kurie nesitapatina su gimimo liudijime nurodyta biologine lytimi. Jie gali atsisakyti vyriškos tapatybės ir pasirinkti moterišką arba, atvirkščiai, galbūt gerti hormonus ir pasidaryti operaciją, kad kūnas atitiktų tai, kaip jie jaučiasi ir nori būti matomi. Kai kurie išgarsėjo. Translytė serialo „Orange is the New Black“ („Oranžinė – naujoji juoda“) žvaigždė Laverne Cox 2014 m. pateko į „Time“ viršelį. Po metų „Vanity Fair“ parašė apie anksčiau Bruce’o, olimpinio aukso medalininko, vardu žinomą Caitlyn Jenner. Prieš metus „National Geographic“ viršelyje išspausdino translyčių vaikų nuotrauką.
Tam tikru atžvilgiu stebina, kad tokie žmonės vis labiau pastebimi. Nors lytinę disforiją, kai asmuo skausmingai jaučia, kad jo lytinė tapatybė neatitinka to, ką mato kiti, gydančios klinikos praneša apie smarkiai išaugusį atvejų skaičių, translyčiai žmonės vis dar retenybė. Los Andželo idėjų kalvė „Williams Institute“ neseniai suskaičiavo, kad tarp amerikiečių tokių yra 1,4 mln., t. y. 0,6 proc. 16–65 metų gyventojų. Be to, jaunimas sako, kad lyties reikšmė sumažėjo, o tai keistai nedera su plintančia nuomone, jog lytinė disforija gali būti pakankamai sunkios formos, kad pateisintų su lyties keitimu susijusias radikalias permainas ir riziką.
Tačiau dėl translytės tapatybės kyla bendresnių klausimų. Ir ne tik tiems kultūros konservatoriams, kurių manymu, peržengiama natūrali tvarka, galbūt duota Dievo. Įsitikinimas, jog įmanoma iki tokio lygio jaustis, elgtis arba atrodyti „kaip moteris“, kad žmogų būtina moterimi ir pripažinti, kertasi su feministams būdingu požiūriu, jog moteris gali elgtis kaip užsigeidusi, ir niekas neturi teisės suabejoti jos moteriškumu. Tarp kai kurių translyčių aktyvistų ir moterų, kurias tokie aktyvistai vadina TERF (translyčių nepriimančiomis radikaliomis feministėmis), kilo žodžių karas, ką įsileisti į vien moterims skirtas erdves – nuo prieglaudų smurto šeimoje aukoms iki moterų literatūros konkursų ir sporto varžybų.
Tokie klausimai aktualiausi savo lytine tapatybe suabejojusiems žmonėms. Sykiu iš jų aiškėja, iki kokio lygio lytinė tapatybė yra reikšminga žmogų nusakanti ypatybė. Taip pat dėl to translyčių žmonių teisės tapo JAV kultūrinių karų dalimi – antai visai neseniai vyko mūšiai, kam kuriuo viešuoju tualetu dera naudotis.
Daliai tėvų kyla giliau paliečiantis klausimas: ką daryti, jei vaikas sako esantis priskirtas ne tai lyčiai? Ar priešintis ir sakyti, kad viską, ką vaikas mano galėsiantis daryti, jei pasikeistų lytį – kitaip rengtis, žaisti kitus žaidimus, rinktis kitokius draugus – jis gali sėkmingai daryti ir nepasikeitęs lyties? O gal padėti vaikui pasikeisti lytį? Kaip atspėti, kuris vaikas vėliau nuspręs, kad vis dėlto jo kūnas yra kaip tik toks, kokio reikia?
Kaip atsakyti, priklauso nuo to, ką reiškia būti vyru arba moterimi. Reikia pradėti nuo genetikos. Be 22 homologinių chromosomų porų, moteriškosios lyties individai turi dvi X chromosomas, o vyrai – vieną X ir mažesnę Y. Tai lemia hormoninius skirtumus, nuo kurių priklauso, susiformuos moteriškas ar vyriškas kūnas, o didžioji darbo dalis atliekama gimdoje ir prasidėjus lytinei brandai. Pagal visus fizinius kriterijus (chromosomas, genitalijas, hormonus kraujyje, išvaizdą) daugumą žmonių lengva priskirti vienai ar kitai lyčiai.
Pagal elgesį ir daugumą gebėjimų moteriškosios ir vyriškosios lyties žmonės mažai skiriasi. Pasak psichologijos profesorės Melissos Hines iš Kembridžo universiteto, realiai ryškiausias skirtumas – lytinė tapatybė, nors mažai kas tai pastebi, nes nukrypimai nuo normos labai reti. Taip pat ryškiai skiriasi lytinė orientacija. Šiuo atveju daugumą žmonių, išskyrus kelis procentus, daugiausia arba išimtinai traukia kitos lyties atstovai. Aiškių sąsajų su reprodukcija neturinčius skirtumus išskirti dar sunkiau. Geriausiai pagrįstas žaislų pasirinkimo skirtumas: leidus rinktis ratuotą žaislą arba lėlę, berniukai šiek tiek dažniau ima ratuotą žaislą, mergaitės – lėlę. (Kadangi panašios preferencijos pastebėtos tarp beždžionių, gali būti, kad tai susiję su evoliucijos istorija.)
Net 1 proc. žmonių pasireiškia lytinės raidos sutrikimas. Daugeliu atvejų tai tik menka genitalijų anomalija, bet kartais net gydytojams juos sunku priskirti vyrams arba moterims. Tokie „interseksualai“ turi ir moteriškų, ir vyriškų genitalijų. Dar negimę kai kurie XX žmonės išsiskiria neįprastai dideliu androgenų (vyriškų hormonų) lygiu, o kai kurie XY žmonės į androgenus nereaguoja kaip įprasta. Tokių gimusių asmenų kūnai gali, atitinkamai, būti būdingesni XY arba XX žmonėms. Tokių asmenų gimimo liudijime pateikta informacija gali neatitikti jų genų.
Dar neseniai gimę interseksualai paprastai būdavo operuojami, gydytojams pasirinkus procedūrą, po kurios, jų manymu, didžiausia tikimybė gauti vienai ar kitai lyčiai būdingą kūną. Dabar daugelis mano, kad medikams reikia palaukti, kol vaikas pats galės nuspręsti, ką daryti. 2013 m. Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas kankinimo klausimais pasmerkė vaikams atliekamas lyties normalizavimo operacijas. Medicinos genetikas Ericas Vilainas iš Vašingtono vadovauja ilgalaikiam interseksualių vaikų gydymo tyrimui. „Šiuo metu tyrinėjame daug diagnozių, kurios nebuvo tinkamai nustatytos“, – sako jis.
Nepaprastai didelė tikimybė, kad interseksualus asmuo kada nors pakeis lytinę tapatybę galbūt dėl to, kad ji ne tokia stabili arba buvo neteisingai nustatyta vaikystėje. Interseksualūs žmonės ir skirtingos jų lyties išraiškos rodo, kad biologinė lytis nėra neginčytinai binarinė arba neatsiejama nuo lytinės tapatybės. Bet dauguma lytinę disforiją patiriančių žmonių neturi nė vienos žinomos hormonų, kūno sudėjimo ar smegenų struktūros anomalijos. Kai kurie neuromokslininkai mano tokių žmonių smegenyse aptikę atipinių požymių, kiti į tai žvelgia įtariai.
Kadangi nėra pastebimos priežasties, translyčiams gali būti sunku įtikinti kitus, kad jaučia būtent tokią tapatybę. Sunku pademonstruoti tai, ką jauti viduje. Paaiškinti taip pat nelengva.
Translyčių žmonių sveikatos kompetencijų centre San Fransiske dirba transmoteris Danielle Castro. Paklausus, kodėl ji nusprendė atsisakyti gimimo liudijime nurodytos vyriškos tapatybės, Danielle ieško žodžių: „Iš prigimties taip jaučiu save… jaučiuosi patogiau. Aš tokia esu.“ Pasak jos, translytes tapatybes paaiškinti cislyčiams („cis“ – lotynų kalbos priešdėlis, reiškiantis „šioje pusėje“) tikrai sunkiau, nei įtikinti heteroseksualus, kad homoseksuali aistra egzistuoja. „Lengviau sutikti, kad „meilė yra meilė“.“
Lytinę disforiją patiriantiems suaugusiesiems gali būti pasiūlyta lyties keitimo procedūra. Paprastai tokiu atveju asmuo vartoja lytį keičiančius hormonus ir metus ar porą gyvena kaip pasirinktos tapatybės žmogus. Po to, pritarus psichiatrams, jam gali būti pasiūlyta subtili genitalijų formos keitimo operacija. Daugelis translyčių pasidaro tik viršutinės dalies operaciją, t. y. susimažina arba pasididina krūtis. „Bene labiausiai padeda krūtinės ir veido operacijos, nes būtent tai pastebi žmonės“, – sako psichologas (ir transvyras) Coltas Keo-Meieris.
Medikams, suprantama, neramu, kad pacientas gali pasigailėti nusprendęs pradėti gyvenimą keičiantį gydymą. Ne visus lyties keitimo hormonų sukeltus pokyčius įmanoma atšaukti, o genitalijų operacija gali baigtis nevaisingumu. Kita vertus, dalį translyčių erzina, kad tenka įtikinėti gydytojus leisti pasikeisti lytį. Gali atrodyti, kad pataikaujama stereotipams. Translytis airis Samas Blanckensee, kuriam 23-eji, pasakoja, jog jam buvo pikta, kai teko demonstruoti perdėtą vyriškumą, kad operacija būtų patvirtina. Po krūtų operacijos, kai nebereikia nieko įtikinėti, jis labiau priskiria save tiems, kurių lytiškumas nėra binarinis. „Mano gydytojai mane būtų laikę binariniu. Tos idėjos ir laikiausi, nes tai leido lengviau gauti reikiamų vaistų ir procedūrų.“
(Vyčio Snarskio pieš.)
Vis dėlto patys translyčiai taip pat gali palaikyti lyčių stereotipus ir išprovokuoti aršius ginčus su feministais. Kovo mėnesį „BBC Radio 4“ laidos „Woman’s Hour“ („Moters valanda“) vedėja Jenni Murray rašė, kad kalbėjosi su dviem transmoterimis – TV laidų vedėja India Willoughby ir anglikonų vikare Carol Stone. I. Willoughby palaikė darbovietes, kurios reikalauja, kad moterys dažytųsi, o neskustas moterų kojas vadino „nešvariomis“. C. Stone sakė, kad pakeitus lytį jai labiausiai rūpėjo, ką apsirengti einant susitikti su parapijiečiais.
„Sakytumei, jaustis kaip moteris reiškia jausti, kad turi dažytis blakstienas, avėti aukštakulnius, prisiauginti plaukus ir mūvėti pėdkelnes, – pernai britų žurnale „Prospect“ paskelbtoje esė „Gender – Good for Nothing“ („Lytis – nieko gero“) teigė rašytoja Lionel Shriver (rašiusi ir „The Economist“). – Caitlyn Jenner siūloma moteriškumo versija man svetima – perdėtai gerai sušukuota, nudailinta ir sukišta į korsetą.“ Tokia „moteriškumo versija“ erzina daug feministų. Garsioji Simone de Beauvoir pastaba, kad „moterimi ne gimstama, o tampama“, buvo daug pastangų reikalaujančio moteriško idealo, iškreipusio moterų gyvenimus, kritika, o ne pažadas, kad pasiekusi tą idealą pagaliau būsi pripažinta moteriška.
Dabar tokią liniją pasirinkusi moteris rizikuoja būti pavadinta TERF (Trans-Exclusionary Radical Feminist), kaip J. Murray ir L. Shriver. Tiesą sakant, rizikingas gali būti bet koks bandymas patyrinėti translytes tapatybes (niekas to nežino geriau už translyčius žmones). Filosofė Rebecca Tuvel iš Memfyje įsikūrusio Rhodeso koledžo buvo užsipulta už kovo mėnesį paskelbtą straipsnį „In Defence of Transracialism“ („Ginant transrasiškumą“). Remiantis translytei tapatybei palankiu požiūriu, straipsnyje argumentuota, kad reikia priimti save juodaode vadinusios baltosios moters Rachel Dolezal pasirinktą rasinę tapatybę. Daugiau kaip šimtas mokslininkų reikalavo atšaukti straipsnį – teigė, kad jis kenkia translyčiams žmonėms, pavyzdžiui, dėl to, kad transmoteris vadinama ankstesniu vyrišku vardu. Jiems nebuvo svarbu, kad toji transmoteris – C. Jenner, dažnai kalbanti apie tai, kaip gyveno, kai buvo Bruce’as.
Bandant kalbą pritaikyti translyčių žmonių realybei, kartais nebevartojami net tokie žodžiai kaip „vyras“ ir „moteris“. Kai kurios lytinės sveikatos klinikos dabar kalba apie „žmones su prostatomis“, „žmones su vaginomis“ ir pan.
Bandant kalbą pritaikyti translyčių žmonių realybei, kartais nebevartojami net tokie žodžiai kaip „vyras“ ir „moteris“. Kai kurios lytinės sveikatos klinikos dabar kalba apie „žmones su prostatomis“, „žmones su vaginomis“ ir pan. Studentų žurnale „Tab“ išspausdintame straipsnyje apie įtampą ir menstruacijų ciklą buvo vengiama žodžio „moteris“ ir pabrėžta, kad daugiau kaip trečdaliui Kembridžo „studentų su gimdomis“ nebuvo mėnesinių. Perkuriant sąvokas gali būti tiesiog bandoma pasirodyti politiškai dorais. O po to moterims kyla daugiau keblumų nei vyrams, nes būtent joms dažniau reikia organizuotis ir kalbėti kolektyviai, pavyzdžiui, apie motinystės ir kontracepcines paslaugas, diskriminaciją ir priekabiavimą, lytinį smurtą.
Amerikiečiams susiginčijus, kuriais tualetais naudotis transžmonėms ir dėl transmoterų teisės patekti į vien moterims skirtus renginius, kai kurie feministai kultūros karuose susivienijo su konservatyviais asmenimis, nors jiems paprastai oponuoja. Gal tai atrodys banali problema, o kandžių pastabų per daug, bet feministams svarbu turėti erdvių, kur moterys yra saugios, nenustumiamos ir nepertraukinėjamos, neverčiamos gražiai elgtis arba prisitaikyti. Bet kai transmoterys neįtraukiamos į grupę, kuriai tokios erdvės yra atviros, tai kerta tam, kaip jos mato save.
Pasak D. Castro, dirbantiems su translyčiais žmonėmis didelę reikšmę turi „pavojaus lytinei tapatybei“ sąvoka, kai puolama translyčio asmens tapatybė. Kaip pavyzdį ji mini projektus, su kuriais dirba, siekdama, kad būtų mažiau ŽIV nešiojančių transmoterų. Reaguodamos į pastabas arba situacijas, kurios kėsinasi į moteriškumo jausmą, pavyzdžiui, kai yra gydomos pagal gėjams pritaikytas kovos su ŽIV programas arba negali patekti į vien moterims skirtas erdves, kaip aiškina D. Castro, jos gali imtis rizikingo sekso, kad pasijustų moteriškesnės. Siekiant, kad ŽIV mažiau plistų, reikia „palaikyti jaučiamą lytį“, t. y. konstruktyviai stiprinti tapatybes, pavyzdžiui, pasitelkus palaikymo grupes arba konsultacijas.
Atsiradus lyties keitimo klinikoms, iš pradžių lytį pasikeisti norinčių vyrų buvo daugiau nei moterų. Daugelis manė, kad tai atspindi psichologinį lyčių skirtumą. Dabar įprasta manyti, jog priežastis buvo socialinė. „Mergaitiški“ sūnūs tėvus trikdė labiau nei „berniukiškos“ dukros. O iš vyrų, kurie rengėsi moteriškais drabužiais ir elgėsi kaip moterys, buvo šaipomasi daug dažniau nei iš vyriškus atributus perėmusių moterų.
Pastaraisiais metais pusiausvyra labai pasislinko. Dabar kenčiančių mergaičių, su kuriomis susiduria Britų lyties disforijos tarnyba, yra keturiskart daugiau nei berniukų. Gali būti, kad prisidėjo mažesni vyrų elgesio suvaržymai. Kita galima priežastis – šiandien vaikams sunkiau, kai jų kūnas moteriškas. Atrodo, kad dalis mergaičių neatranda vietos blizgančių rožinių princesės suknelių jūroje, o subrendusios – hiperseksualizuotoje popkultūroje.
„Jei negalima pakeisti proto, kad atitiktų kūną, gal vertėtų pagalvoti apie kūno keitimą, kad atitiktų protą“, – buvo rašoma pranešime spaudai, kai 1965 m. Baltimorės Johnso Hopkinso ligoninėje atidaryta pirmoji JAV lyties keitimo klinika. Anuomet tokia formuluotė buvo labai progresyvi, bet šiandien daliai aktyvistų ji atrodytų kylanti iš klaidingos prielaidos. Laikantis „lyties palaikymo“ požiūrio, ilgalaikė lytinė disforija – tai ženklas, kuris rodo, kad yra kitos lyties tapatybė, nereikalaujanti paaiškinimo. Johnso Hopkinso klinikos pranešimo potekstė (kad prieš bandant keisti kūną reikia keisti protą) prilyginama diskredituotai „atvertimo terapijai“, kuria siekiama, kad gėjai taptų heteroseksualūs.
2015 m. po aktyvistų kampanijos buvo atleistas pediatras Kennethas Zuckeris iš Kanados, kurio specializacija – lyties disforija, o jo klinika uždaryta. Jis pradėdavo nuo to, kad bandė padėti lyties disforiją patiriantiems vaikams šiek tiek susigyventi su biologine lytimi, o tada palaukti ir pažiūrėti, galbūt jie apsigalvos. Pernai pasirodžiusiame BBC dokumentiniame filme jis pateikė analogiją: „Keturmetis gali sakyti, kad jis yra šuo – ar eisite ir nupirksite šunų maisto?“
Dėl palyginimo kilo didžiulis pasipiktinimas. Bet K. Zuckeris norėjo pasakyti svarbų dalyką: ne visi lyties disforiją patiriantys vaikai suaugę būtinai bus translyčiai. Praėjusio amžiaus 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje anuomet UCLA dirbęs psichiatras ir seksologas Richardas Greenas tyrinėjo ryškią moterišką tapatybę turinčius berniukus. Maždaug keturi penktadaliai iš jų užaugę ir subrendę tapo gėjais arba biseksualiais vyrais. Tik penktadalis buvo translyčiai. Vėliau atlikus tyrimus Kanadoje ir Nyderlanduose nustatyta, kad 12–39 proc. atvejų translytiškumas išlieka ir suaugus.
Tai glumina – juk lytinė tapatybė skiriasi nuo lytinės orientacijos. Dauguma gėjų niekada neabejoja savo lytine tapatybe. Daugybė translyčių žmonių yra homoseksualūs. R. Greenas skaičiuoja, kad iš transmoterų, kurias jis sutiko 1995–2007 m. dirbdamas „Charing Cross“ ligoninėje Londone, tuo metu turėjusioje didžiausią pasaulyje programą translyčiams asmenims, trečdalį po operacijos traukė moterys. Bruce’as Jenneris buvo heteroseksualus, o Caitlyn žurnalui „Vanity Fair“ sakė kol kas nežinanti, kas ją domina seksualiai, ir pridūrė, kad, „jei turėtum dešimt priežasčių pasikeisti lytį, seksas būtų dešimtoje vietoje“.
Vis dėlto netrūksta įrodymų, kad iš dalies lytinę disforiją lemia visuomenės požiūris – ne tik į laužomas lyčių normas, bet ir į homoseksualumą. Antai Irane homoseksualių vyrų laukia mirtis, tačiau ajatolos mano, kad žmogus gali būti „įkalintas“ netinkamame kūne. Irane gėjai verčiami sutikti gerti lyties keitimo hormonus ir pasidaryti lyties keitimo operaciją. Nors kai kurie bėga iš šalies, kad to išvengtų, kitiems atrodo, jog tai padarius gyvenimas tampa patogesnis.
Turbūt visada bus kažkiek žmonių, kurių jaučiama tapatybė skirsis nuo to, ką mato pasaulis, ir norint gerai jaustis jiems reikės ką nors daryti.
Iš tų, kurie aiškią lyties disforiją turinčius vaikus mato klinikinėje aplinkoje, dauguma mano, jog reikėtų medikamentais stabdyti brandą, kad vaikai turėtų daugiau laiko nuspręsti, ką daryti, kol kūnai dar neįgijo galbūt netinkamos formos. „Negalime garantuotai nustatyti, kurie atvejai išliks, – sako Jungtinės Karalystės nacionalinės lytinės tapatybės tarnybos vadovė Polly Carmichael. – Todėl gydymo tempą reikia parinkti atsargiai.“ Tačiau kol kas mažai žinoma, kaip gali pakrypti „brandą blokuojančius preparatus“ pradėjusių vartoti vaikų gyvenimas. Jei daugelis nepilnamečių, kurie sako, kad jaučiasi priešingos lyties atstovais, išreiškia pojūčius, kurie subrendus virs netradicine lytine tapatybe arba trauka tai pačiai lyčiai, atidėta branda gali pakenkti. Tai sukliudytų procesui, galinčiam natūraliai išspręsti dalį lytinės tapatybės problemų.
Dėl to gydytojai patenka į keblią padėtį. Kuo anksčiau pakeičiama lytis, tuo geresnių fizinių rezultatų galima tikėtis. Kol laukiama, neapsigalvosiantys vaikai gali be reikalo kentėti. O kiti? Ar iš TV laidose ir žurnaluose pristatytų tapatybę pasikeitusių žmonių neatsiras tokių, kurie vėliau pradės gailėtis? Ar jiems pavyks rasti kelią atgal? Iš nesigailinčių, kad pasikeitė lytį, kai kurie galbūt ir nesiryžę žengti šio žingsnio būtų buvę patenkinti, o tokiu atveju viską pasvėrus jiems bus padaryta žala. R. Greenas mini „medicininius padarinius, hormonus, netobulos operacijos pavojų ir galbūt nepageidautiną nevaisingumą“. Kalbant apie tikimybę, kad kitu atveju kai kurie būtų užaugę cislyčiai ir gėjai, jis sako štai ką: „Su transeksualais susiduriu 50 metų. Galiu pasakyti, kad būti gėjumi arba lesbiete yra velnioniškai lengviau.“
Daugumai žmonių turima lytinė tapatybė nekliūva, gal net nėra stipraus buvimo vyru arba moterimi jausmo. L. Shriver rašo: „Neįsivaizduoju, ką reiškia jaustis moterimi, o esu moteris.“ Laisvėjant tradiciniams ir teisiniams vyro ir moters elgesio suvaržymams, tokių gali atsirasti daugiau, o jei pasiseks, sumažės ir vaikų, kurie jaučiasi dusinami lytinių vaidmenų. Bet turbūt visada bus kažkiek žmonių, kurių jaučiama tapatybė skirsis nuo to, ką mato pasaulis, ir norint gerai jaustis jiems reikės ką nors daryti.
