-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
100 tūkst. sergančiųjų, daugiau nei 18 tūkst. naujų ligos atvejų per metus tarp suaugusiųjų ir 70 – tarp vaikų. Nereikėtų pamiršti ir jų artimųjų, kurių gyvenimą taip pat pakeičia baugi šeimos nario diagnozė. Jei tai būtų krepšinio sirgalių statistika, Lietuva aidėtų nuo šios minios reiškiamų emocijų. Bet čia kalbama apie onkologinius ligonius, o lietuviai dažniausiai linkę tyliai kovoti su šia diagnoze net tada, kai labai reikia pagalbos.
Tokiais atvejais į pagalbą ateina onkologinius ligonius ar jų rėmėjus vienijančios asociacijos ir paramos fondai, kurie pasiryžę kantriai veikti dviem frontais – ir spręsti tos dienos problemas, ir kurti sisteminius pokyčius. „Nėra lengva įtikinti valdžios institucijas, bet jei jas klibini, galiausiai pasieki rezultatų. Tik tiems, kurie serga, pokyčiai vyksta per lėtai. Bandome politikus pažadinti – o jei tai būtų jūsų artimasis? Nes atsakymas visąlaik tas pats – nėra pinigų“, – sakė Lietuvos vaikų vėžio asociacijos „Paguoda“ vadovė Daiva Žaromskienė.
D. Žaromskienė svarsto, kad galbūt valdžia tiesiog išlepo: per pastaruosius 25-erius metus atsirado daugybė labdaros organizacijų, kurios kažkaip sugeba surinkti didžiules sumas kritiniais ligoniams atvejais, nupirkti valstybės nekompensuojamų vaistų ir net suremontuoti palatas.
Dabar asociacija pradeda žygius dėl dar vienos problemos – slaugą namuose teikiančių specialistų licencijavimo. Žmonių, turinčių šiai paslaugai teikti reikalingą išsilavinimą, yra, bet įstatyminė bazė tokios veiklos nelicencijuoja, tad nenusižengdami jai slaugytojai gali tik pakeisti sauskelnes. Tai reiškia, kad į namus sugrįžusių sunkiausių ligonių artimieji negauna reikšmingos paliatyviosios pagalbos.
„Institucijos pripažįsta, kad tai ‒ opi problema, bet tiems, kurie kažką inicijuoja, tenka patiems ir pataisas rengti, ir teikti jas ministerijoms, kitaip tie klausimai dažniausiai lieka idėjomis, – apgailestavo D. Žaromskienė. – Matyt, ministerijų teisininkai nespėja, o gal kartais ir kompetencijos pritrūksta. Natūralu, kad tokiu atveju turime jiems pagelbėti, bet gal ne visai normalu, kai reikia ir sprendimą „sukramtyti“.“ Valdžios instancijose sugaištamas laikas ypač brangus, kai dėl to Lietuvos nepasiekia inovatyvūs, efektyvesni ir mažesnėmis dozėmis vartojami vaistai.
Valdžios instancijose sugaištamas laikas ypač brangus, kai dėl to Lietuvos nepasiekia inovatyvūs, efektyvesni ir mažesnėmis dozėmis vartojami vaistai.
Labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ steigėja Edita Abrukauskienė nesiskundžia dėl to, kad visuomeninėms organizacijoms tenka gesinti valdžios ignoruojamus gaisrus. Nors tuo stebisi net fondą remiantys užsienio ambasadoriai. Keliolika metų dirbančio fondo vadovė pažymi – ne vienoje šalyje dalį funkcijų atlieka nevyriausybinės organizacijos. „Rugutė“ teikia paramą tiek Santaros ir Kauno klinikoms, tiek fiziniams asmenims. Padeda tiems, kuriems pagalbos reikia skubiai: įsigyti ypatingo pieno mišinėlio, dėl kurio ligoninei tektų vykdyti viešuosius pirkimus, apmokėti išsamesnius genetinius tyrimus. Rūpinasi ir slaugių motyvacijos kėlimu – kad jos neišvažiuotų iš Lietuvos, kartais net finansuoja jų dalyvavimą užsienio konferencijose. Tuo pačiu remia asociaciją „Paguoda“ jos teisiniuose žygiuose, kad ateityje onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams būtų teikiamos kokybiškesnės paslaugos.
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos valdybos viceprezidentas Gediminas Žižys kviečia valdžios institucijas atsigręžti į kitą apleistą sritį – ankstyvosios diagnostikos programų įgyvendinimą. „Mes nesugebame laiku prisikviesti patikrai žmonių, kuriems priklauso ankstyvosios diagnostikos programos, skirtos aptikti vėžio rūšis, lemiančias didžiausią sergamumą, mirštamumą ir brangiausią gydymą, jei ligoniai į medikų rankas patenka vėlesnėse ligos stadijose. Beveik visos programos veikia jau daugiau kaip dešimt metų, bet rezultatai negerėja.“
Nacionalinio vėžio instituto Vėžio registro vedėja Ieva Vincerževskienė patvirtino – tam, kad ankstyvosios diagnostikos programos duotų laukiamų rezultatų, būtina, kad pasitikrintų bent 80 proc. tikslinės amžiaus grupės šalies gyventojų. Lietuvoje tai padaro mažiau nei pusė tikslinių grupių atstovų.
G. Žižys, kaip ir daugelis pacientų organizacijų vadovų, ne iš antrų lūpų žinantis, ką reiškia onkologinės ligos gydymas, sutiktų, kad valstybė „verstų“ ilgai gyventi ir būti kuo sveikesniems, taip taupydama lėšas gydymui. Dabar gi išeina, kad valstybė taupo nevykdydama savo finansuojamų programų visa apimtimi. „Gal ir neblogai būtų, jei dalyvavimas ankstyvosios diagnostikos programose būtų užtikrinamas, vadinkime, prievartiniu būdu: nepasitikrinsi – negausi kokių nors išmokų, – svarstė vienas POLA vadovų. – Kodėl felčeriams, seniūnams ar miestų merams – tų ambulatorijų, poliklinikų steigėjams ‒ nerūpi, kad tos programos nevykdomos?“
