Nevaldoma aistra lošti dažniausiai apsėda jaunus vyrus ir vyresnes moteris

Nevaldoma aistra lošti dažniausiai apsėda jaunus vyrus ir vyresnes moteris

Pramoga, pinigų švaistymas, silpnavalystė, sutrikimas. Azartiniai lošimai ir priklausomybė nuo jų apipinti įvairiomis, bet neretai klaidingomis nuostatomis. Lošimų priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus specialistas psichologas Olegas Mackevič kalbėdamasis su žurnaliste Ieva Rekštyte-Matuliauske įvardija ne vieną pasiligojusią nuomonę, trukdančią spręsti pačią problemą.

– Kaip psichologai apibrėžia priklausomybę nuo azartinių lošimų?

– Priklausomybė nuo azartinių lošimų, dar kitaip – kompulsyvus lošimas arba ludomanija, – tai psichikos sutrikimas. Kompulsyvūs lošėjai negali kontroliuoti savo impulso lošti net ir tada, kai supranta, kad ši veikla sukelia kančių jiems ar jų artimiesiems. Nepriklausomai nuo aplinkybių, lošimas ir mintys apie jį tampa vieninteliu dalyku, kurio geidžia lošiantis asmuo.

Reikia paminėti, kad ne visi lošiantys žmonės tampa priklausomi. Remiantis užsienio šalių skaičiais, nuo lošimų priklausomų asmenų dalis svyruoja nuo 0,2 iki 4 proc. Tam įtakos turi lošimų pasiūla, prieinamumas, ankstyvas lošėjų amžius, lošimo dažnis, trukmė ir t. t.

– Kodėl dažniausiai atsiranda priklausomybė nuo lošimo?

– Nebekontroliuojamas potraukis lošti prasideda nuo pramogavimo. Asmuo taip leidžia savo laisvalaikį, dažnai lošia ne vienas, o smagioje draugų kompanijoje, tad jo nuotaikai įtakos nedaro ir nedidelės pinigų netektys. Žmogus tai priima kaip savaime suprantamą dalyką, juk už pramogas reikia mokėti. Dažnai naujus lošėjus lydi naujoko sėkmė. Polinkį į priklausomybes turintiems asmenims tai gali iškreipti mąstymą ir kurti iliuziją, kad taip įmanoma greitai užsidirbti. Imama vaikytis sėkmės, tikėti simboliais, laimingais daiktais ar skaičiais.

Lošimą dažnai lydi teigiami jausmai, todėl mūsų psichika įpranta vis dažniau siekti pasitenkinimo. Pamažu žmogus lošimą renkasi kaip vieną iš būdų įveikti slogią nuotaiką ir pats to nepastebėdamas tampa probleminiu lošėju.

Kadangi psichika vengia tokių intensyvių ir sunkių jausmų kaip kaltė bei gėda, žmogus pradeda sąmoningai slėpti savo veiklą nuo artimųjų ir taip stengiasi apsaugoti save nuo jų moralizavimo bei atstūmimo. Ir sau pačiam sunku priimti faktą, kad jau nebekontroliuoji nei praleidžiamo laiko, nei pinigų.

Tad, jei pasirinkau lošimą kaip pramogą, turiu būti kritiškas sau, reaguoti į savo jausmus. Jei palošęs išeinu piktas, susierzinęs, nusivylęs, akivaizdu, kad ieškau ne pramogos, o uždarbio. Azartiniai lošimai yra pats netinkamiausias būdas užsidirbti pinigų.

– Ar priklausomybė gali prasidėti, pavyzdžiui, nuo pomėgio pliekti kortomis su namiškiais ar žaisti pokerį bičiulių kompanijoje? Kaip tokią iš pirmo žvilgsnio nekaltą veiklą pakeičia į ją įtrauktas piniginis laimėjimas?

– Svarbu atskirti žaidimą nuo lošimo. Azartinis lošimas – tai žaidimas iš pinigų ar kito materialaus atlygio, o jo rezultatą lemia visiškai atsitiktinis įvykis.

Daugelyje straipsnių probleminio lošimo tema mokslininkai įvardija, kad žaidimas kortomis namų aplinkoje gali būti viena iš bendravimo įgūdžių lavinimo ar socializavimosi formų, tačiau įtraukus piniginį atlygį padidėja jaudulys, kyla noras siekti materialaus laimėjimo, o ne tik dalyvauti bendroje šeimos veikloje. Jeigu artimiausioje aplinkoje mėgstama pliekti kortomis, reiktų vengti žaisti iš pinigų.

Visiškai nerekomenduojama į azartinius lošimus namų aplinkoje įtraukti vaikų ir paauglių, kurių nuostatos, kontrolės ir vertinimo mechanizmai dar nevisiškai susiformavę. Ankstyvas lošėjo amžius yra viena didžiausių rizikų priklausomybei nuo lošimo vystytis.

– Didžioji dalis patologinių lošėjų yra vyrai. Kodėl jie mažiau atsparesni šio tipo priklausomybei nei moterys?

– Taip, net apie 85–90 proc. priklausomų lošėjų yra vyrai. Kodėl taip yra – sunku atsakyti. Manoma, kad vyrai griežčiau auginami nuo mažumės, iš jų daugiau reikalaujama, jie nelinkę gilintis į savo jausmus, emocijas, o atsiradusias problemas bando spręsti savarankiškai, be išorinės pagalbos.

Manoma, kad moterys tiesiog labiau linkusios slėpti savo priklausomybes, o ne iš tiesų turi mažesnį polinkį į jas.

Tiesa, neseniai perskaičiau vieną įdomią nuomonę: kadangi moteris visuomenėje asocijuojama su motinyste, šeimos židiniu, atsakingumu, rūpesčiu, šiluma, pakantumo lygis priklausomoms moterims yra gerokai žemesnis nei vyrams. Prieita išvada, kad jos tiesiog labiau linkusios slėpti savo priklausomybes, bet iš tiesų neturi mažesnio polinkio į jas.

Įdomu ir tai, kad daugiausia bėdų patiria 21–40 metų lošiantys vyrai, o moterys į šį liūną dažniau įklimpsta būdamos 45–55 metų.

– Kokia priklausomybės nuo lošimo padėtis Lietuvos regionuose? Ar juose pakanka specialistų, kompetentingų gydyti šį sutrikimą?

– Ypač mažesniuose Lietuvos miestuose ar miesteliuose išties juntamas didelis trūkumas psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų, socialinių darbuotojų. Net jei ir yra specialistas, jo darbo krūvis neretai būna milžiniškas, ir jis nei fiziškai, nei emociškai nepajėgus priimti visų pagalbos besikreipiančių asmenų.

Vienetai specialistų dirba išskirtinai su priklausomybe nuo lošimo, o mažesniuose miesteliuose tokių apskritai nėra. Savo veiklą jie daugiausia vykdo Priklausomybės ligų centruose. Bet nemanau, kad reikėtų lošiantį asmenį „pririšti“ prie psichologo, dirbančio vien su lošimo problema. Šiuo atveju svarbiau išgirsti žmogų, sukurti jam saugią aplinką dalytis savo problema, padėti jam ieškoti tinkamiausio kelio ją spręsti, palaikyti siekiant pasveikti. Ir neieškoti greitų sprendimo būdų, nes tokių nėra.

– Kiek maždaug atsieina gydymasis nuo lošimo?

– Priklausomybė – tai ne apendicitas ir ne plaučių uždegimas, kuriuos galima išgydyti vaistais ar chirurgine operacija. „Gydymą“ baigęs asmuo vis tiek turi polinkį į priklausomybę ir ji gali atsinaujinti. Teisingiau būtų išmokti žmogui gyventi su priklausomybe tiek, kad ji nebevargintų. Po „gydymo“ tokie žmonės tampa gerokai atsparesni pagundai lošti, žino, kaip tinkamai reaguoti į savo jausmus, kaip nukreipti mintis, išmoksta būti sąžiningi sau ir kitiems.

O į jūsų klausimą atsakysiu jau turbūt labai nuvalkiota fraze: gydymas kainuos gerokai pigiau nei lošimas. Dažnai sulaukiame pasiteisinimų, kad žmogus neišgali gydytis, kasdien turi dirbti savo darbą ir pan. Tačiau kas iš to darbo, jei visas atlygis už jį nuskęsta lošimo verslo kišenėse? Priklausomybės ligų centruose informaciją apie gydymą pagal „Minesotos“ programą galima gauti susisiekus telefonu. Visiškai nemokamos anoniminių lošėjų savitarpio paramos grupės. Kartais užtenka vien jų, nors visada rekomenduoju pirma pereiti „Minesotą“.

Individualių konsultacijų su psichologais ar psichoterapeutais kainos gali svyruoti nuo 20 iki 70 eurų už vieną susitikimą, grupinė terapija – nuo 15 iki 30 eurų. Gali būti, kad prireiks konsultacijų su psichiatrais. Jei bus įtarta kitų sutrikimų, gali tekti pirkti medikamentų. Viskas labai individualu ir kaina priklauso nuo sutrikimo sunkumo. Svarbu žinoti, kad jo gydymas yra ilgalaikis procesas, kuriam būdingi atkryčiai, bet gyventi be potraukio tikrai įmanoma.

– Ar jums dar dažnai tenka susidurti su požiūriu, kad lošimas – tai ne psichologinis sutrikimas, kurį reikia gydyti, o tiesiog silpna valia?

– Labai dažnai. Net smarkiai į lošimą įnikę žmonės neretai būna įsitikinę, kad jie gali savarankiškai sustoti kada tik nori, kad jie tuo užsiima iš neturėjimo ką veikti ir dar nepasiekė kažin kokios mistinės ribos, parodysiančios, jog jau laikas kreiptis pagalbos.

Lošiančių asmenų artimieji taip pat ne visada priima faktą, kad priklausomybė yra sunkiai pagydoma liga. Artimiesiems paprastai reikia ne ką mažesnės pagalbos nei pačiam lošėjui. Jie įkrenta į vadinamąją kopriklausomybę ir patys tampa priklausomi nuo patologinio lošėjo nuotaikų, elgesio, veiksmų.

Tai buvo viena priežasčių Lošimų priežiūros tarnyboje įsteigti artimųjų paramos grupę, kuri išmokytų gyventi su lošiančiu šeimos nariu neprisiimant atsakomybės už jo elgesį ir jausmus. Nuostata, kad tai tiesiog žmogaus silpnavališkumas, atsiranda iš nežinojimo. Žinios padeda laiku priimti tinkamą sprendimą.

Reikia ne gąsdinti ar grasinti, o suteikti patikimos informacijos, pagrįstos jau daug sykių išbandyta ir pasiteisinusia užsienio šalių praktika bei patirtimi.

O. Mackevič

Nuo 2006 m. yra emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanoris ir savanorių mokytojas.

Nuo 2010 m. dirba LPT prie Finansų ministerijos specialistu, teikia konsultacijas bėdų dėl lošimo turintiems asmenims ir jų artimiesiems.

2015 m. Lietuvos edukologijos universitete įgijo psichologijos bakalauro laipsnį ir edukologo kvalifikaciją.

Nuo 2016 m. dirba Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokykloje psichologu asistentu.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų