-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Seksualinis #MeToo skandalo dirgiklis iš diskusijų lauko beveik išstūmė analogiška grotažyme žymėtinus liudijimus – kai po dar vieno vaiko tragedijos prieš metus prakalbo ir tėvų skaudinti vaikai, ir juos mušę tėvai.
Nors manančiųjų, kad fizinės bausmės netapačios smurtui prieš vaikus, dar yra net Seime, požiūris į jas kaip vaikų auklėjimo priemonę Lietuvoje iš esmės pakito dar iki pernai priimant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas – tėvai bando ieškoti kitokių sutarimo su vaikais būdų, teigia vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Tikėtina, kad šias nuostatas įtvirtinus įstatymu, vaikų, vienišų liekančių tėvų agresijos akivaizdoje, liks dar mažiau.
Psichologai įspėja – problemos auga kartu su žmogumi, ir nuo to, kaip šiandien sprendžiami sunkumai vaikų, laukiančių dėmesio globos namuose, ieškančių atramos per tėvų skyrybas ar jiems emigravus, ateityje priklausys visuomenės sveikata.
20 metų gyvuojanti emocinės pagalbos tarnyba „Vaikų linija“ prieš penkerius metus sukėlė šoką visuomenėje paskelbusi tyrimų rezultatus: Lietuvoje vaikai tėvų dėmesio gauna vidutiniškai septynias minutes per dieną. Tos minutės iki šiol prisimenamos kone kiekvienoje diskusijoje apie vaikų emocines problemas.
Tarnybos darbuotojai tąkart paminėjo ir tai, kad sunkumai santykiuose su tėvais yra viena dažniausių priežasčių, verčiančių vaikus ieškoti pagalbos. Šią bėdą lenkė tik bendravimas su bendraamžiais ir patyčios. Ta pati problematika dominuoja ir šiandien. Tik, teigia „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis, dalis šią amžiaus grupę slegiančių problemų rado dar vieną terpę – internetą. Ir čia atsiranda papildomų grėsmių – sekstingas, bendraamžiais apsimetančių suaugusiųjų seksualinės vilionės ir pan. Visi šie klausimai išsprendžiami, jei šalia yra suaugusiųjų, su kuriais vaikai jaučia emocinį ryšį, gali pasikalbėti ir apie draugystę, ir apie lytinį brendimą, ir apie patyčias, ir apie sunkiai išreiškiamą paauglystės nerimą.
Vis dėlto akivaizdu, kad tokią laimę turi ne visi, ir čia savo misiją atlieka „Vaikų linija“, kuri jau daug metų vaikams yra žinomiausias pagalbos bastionas. 2016 m. tarnybos konsultantai atsiliepė į 154 395 vaikų pagalbos prašymus. 2017 m. sulaukta 294 363 mėginimų prisiskambinti, atsiliepta ir bendrauta 165 849 kartus, savanoriai atsakė į daugiau kaip tūkstantį vaikų laiškų, pradėjo teikti emocinę paramą pokalbiais internetu.
„Vaikų linijos“ konsultantai nesiekia tapti pirmąja ir vienintele pagalba iškilus problemai. „Nenorime ugdyti vaikų priklausomybės nuo mūsų, – sakė R. Povilaitis. – Kai steigėmės, to mus mokė britai ir švedai: nekurti tokio leitmotyvo – kai tik turėsite problemą, būtinai skambinkite į „Vaikų liniją“. Taip – kai turite problemą, galite skambinti, bet taip pat stengiamės pasiūlyti kitų išeičių – kaip ieškoti paramos savo aplinkoje.“
Dar neseniai didelį nerimą psichologams kėlusi emigrantų vaikų problema atlėgti baigia, galima sakyti, savaime – kartai, kadaise paliktai augti su tetomis ar seneliais, tiesiog užaugus. Prieš dešimtmetį specialistai stengėsi įspėti, kad užaugs jaunimas, kuris bus praradęs emocinius ryšius su artimiausiais žmonėmis, nemokantis kurti tarpusavio santykių, spręsti konfliktų, ir ragino skirti jiems ne mažesnį dėmesį nei našlaičiams ar rizikos šeimų atžaloms. Šie vaikai jau dideli, daugelis išvyko ieškoti geresnio gyvenimo svetur, sekdami tėvų pavyzdžiu.
„Nežinau, kiek dar emigracijos bangų turėsime, bet greičiausiai jų bus, nes į Lietuvą bus žiūrima kaip į nepatikimą šalį dėl to, kad emigrantų vaikai čia jautėsi apleisti mūsų, suaugusiųjų, o per atstumą jais rūpinęsi tėvai uoliai kūrė iliuziją – „ten geriau“, – komentavo vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys. Gera žinia (vaikams, bet ne Lietuvai), anot jo, galima laikyti tai, kad didžioji dalis naujosios emigrantų kartos išvyksta jau su atžalomis: vieni – galbūt baimindamiesi, kad gali sulaukti pretenzijų iš vaiko teisių tarnybų dėl nevykdomų pareigų, kiti – dėl didesnio sąmoningumo.
Emocinio bukumo skyrybų Lietuvoje yra labai daug. Ir tai gal net pavojingiau nei tėvų emigracija.
L. Slušnys linki atkreipti dėmesį į dar vieną nevaikiškus išbandymus patiriančią grupę – besiskiriančių šeimų vaikus. Statistika skaudi – Lietuvoje išsiskiria apie 50 proc. šeimų. „Problema nebūtų tokia grandiozinė, jei skyrybos netaptų mūšio lauku, kur tėvai per vaikus keršija vieni kitiems, – sakė vaikų ir paauglių psichiatras. – Dažnai nutinka ir taip, kad, jei vienas tėvas bando tokioje kritinėje situacijoje įvesti emocinę dermę, kitas stengiasi tam trukdyti, baimindamasis, kad vaikas labiau prisiriš prie „konkurento“. Šita konkurencija yra tiesiog šlykšti – būtent taip noriu vadinti šią situaciją, tėvų išminties trūkumą. Galiausiai vaikai pasijunta apleisti emociškai ir tenori išvis atsitraukti, pabėgti nuo jų abiejų – tai kartais ir pasako kalbėdami mano kabinete. To emocinio bukumo skyrybų Lietuvoje yra labai daug. Ir tai, mano požiūriu, gal net pavojingiau nei emigracija.“
Dar viena „Vaikų linijos“ konsultantams gerai žinoma grupė – šeimos, kuriose yra abu tėvai, bet santykiams jose neskiriamas pakankamas dėmesys, nesirūpinama emociniais ryšiais. Galima spėti, kad tai tie sprinteriško, kelių minučių, bendravimo čempionai, kurie niekada nepamirš paklausti vaiko, ar sotus ir nesušalęs, bet nemokės parodyti meilės.
„Tokiose šeimose išauga vaikai, manantys, kad pasaulis jų nemyli. Ir tai tikrai nebūtinai sudėtingomis socialinėmis aplinkybėmis gyvenančios šeimos, ne alkoholikai ar pan., – tikino L. Slušnys. – Kai vieną dieną jiems pranešama, kad vaikui kas nors negerai, jie puola jį. Bet neklausia, kas lėmė tokią atžalos elgseną.“
Kai tėvai kreipiasi dėl vaiko elgesio problemų, L. Slušnys teiraujasi dviejų dalykų: kiek jam metų ir kiek laiko tai trunka. Yra įsitikinęs, kad daugeliu atvejų visos vaikų problemos iki 9–10 metų iš tiesų yra suaugusiųjų bėdos. Tik vėliau, paauglystėje, atsiranda klaidų, kurias taisant jau gali prireikti profesionalų – psichologų, psichiatrų – pagalbos. Kartais tuo laikotarpiu, kai tėvai nėra didžiausias autoritetas, paaugliui užtenka išgirsti jiems antrinantį pašaliečio balsą.
„Paaugliai neretai traukiasi nuo suaugusiųjų. Siekiant kontakto reikia, viena vertus, atkaklumo, kita vertus – nepažeisti paauglio erdvės, – sakė L. Slušnys. – Tai menas, ne kiekvienam duota išvairuoti. Galima ir pavargti. Dažniausiai juk ir apleidžiame tuos, kurie šalia. Nes atrodo, kad jie pakels viską. Betgi ima ir nepakelia.“
Gali būti, kad dar po dešimties metų šiandieniai paaugliai bus tie jauni žmonės, kurie rinksis gyventi po vieną, nekurti šeimos – ar dėl atsakomybės prisiėmimo baimės, ar dėl paprastesnio bendravimo modelio.
„Visuomenė kelia aukštus buvimo kartu standartus, ir kartais tiesiog patogiau nepalaikyti ilgalaikių santykių, turėti savo ego, gyventi savo gyvenimą. Nors į daugumą šių žmonių žiūriu ironiškai – jie keičia partnerius ir kartais pradeda nebejausti, kad žeidžia kitus sukurdami iliuziją, kad jiems kas nors reikalingas. Bet iš tiesų tokio poreikio nė nejaučia, – apgailestavo L. Slušnys. – Ir tai gali būti siejama su tuo, kad kadaise jie neišmoko kurti emocinių ryšių. Nes nematė tinkamo tėvų pavyzdžio – tai labai svarbu. Ir jiems net geriau, jei kažkas tik retkarčiais užsuka į kambarį ar lovą. Bet jei tik kyla klausimas, kad gal tuos santykius reikėtų įprasminti, kartu gyventi, jie vėl išsigąsta. Nes į smegenis įsirašiusi negatyvi patirtis – kad kai tik du žmonės ilgiau gyvena kartu, prasideda barniai, pykčiai, tenka spręsti dideles problemas. O jie juk to nemoka. Ir čia neriasi begalinė grandinė…“
