-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Leidybos ekspertė, buvusi Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida V. Dobkevičiūtė sako, jog pirmas svarbus mugės rezultatas yra tai, kad mes apskritai buvome į ją pakviesti. Lietuva kartu su Latvija ir Estija į mugės „Market Focus“ programą pateko pirmiausia estų iniciatyva. Pernai ES pirmininkavusios šalies atstovai siekė būti kuo labiau matomi tarptautiniuose vandenyse. Tačiau noras tapti „Market Focus“ programos viešnia Londono knygų mugėje nebuvo realizuotas – į rinkos profesionalus orientuotos mugės rengėjai aiškiai leido estams suprasti, kad šie yra tiesiog per maži. Taigi, estai atsigręžė į kolegas iš Lietuvos ir Latvijos.
Baltijos šalių kultūros ministerijoms sutarus bendradarbiauti, prasidėjo ketverius metus trukęs pasiruošimo procesas, kurį britai griežtai kontroliavo. Londono knygų mugės organizatoriai kartu su Britų taryba sudėliojo labai aiškų planą ir strategiją, kaip visos trys šalys turi būti pristatytos. Britų taryba prisidėjo ne tik savo praktine patirtimi, bet ir lėšomis – finansavo pusę „Market Focus“ dalyvavusių šalių kultūrinės programos išlaidų. Be to, sudarė sąlygas Jungtinės Karalystės leidėjams ir žurnalistams dar gerokai prieš mugę aplankyti Baltijos šalis ir geriau pažinti būsimas renginio viešnias.
„Britai įstatė mus į labai griežtus programos rėmus, iš kurių buvo nevalia išklysti. Ta jų savotiška diktatūra mums labai pagelbėjo. Visų pirma, jie tiksliai žinojo, ko nori, be to, dirbdami su kitomis šalimis sukaupė milžinišką patirtį. Antra, trims šalims dalyvauti kartu viešnios teisėmis buvo iššūkis. Čia mums Britų tarybos sudėliotos gairės irgi labai padėjo“, ‒ sako A. V. Dobkevičiūtė, Lietuvos kultūros ministerijos specialistų programos kuratorė ir leidėjų dalyvavimo mugėje organizatorė.
A. V. Dobkevičiūtė: „Mes dar tik mokomės parduoti autorių teises“. (Andriaus Zavadskio nuotr.)
Pirmą kartą mugės istorijoje specialiosios programos „Market Focus“ viešniomis tapo ne viena, o net trys šalys. Tačiau nors Lietuvos, Latvijos ir Estijos stendai buvo šalia, jie skyrėsi tiek dizainu, tiek norima perduoti žinia bei formuojamu įvaizdžiu. Estija daug dėmesio skyrė ne vien savo literatūros, bet ir valstybės pristatymui, dar kartą siekdama įtvirtinti savo kaip IT šalies įvaizdį. Latviai pasitelkė šmaikščią kampaniją „I am introvert“ („Aš esu intravertas“), taip tarsi užsimindami ir apie nacionalinį charakterį, ir apie dažną rašytojų nenorą pasirodyti prieš auditoriją. Lietuviai pasirinko mugės dalyviams prisistatyti per knygnešių naratyvą: šie susirinkusiems dalino „uždraustus“ suvenyrus ir užkandžius.
„Tai, kad buvome skirtingi ir skirtingai prisistatėme, aš laikyčiau privalumu. Tuo mes ir įdomūs: vienas regionas, nedidelės šalys, bet kokios skirtingos! Man atrodo, kad mūsų šalių bendradarbiavimas yra būtina sąlyga, jog mugės rezultatai turėtų tąsą“, ‒ pastebi A. V. Dobkevčiūtė.
Kiekviena „Market Focus“ viešnia Londono pagrindinėje programoje pristatė po keturis autorius. Lietuvai atstovavo rašytojai Undinė Radzevičiūtė, Tomas Venclova, Alvydas Šlepikas ir Kristina Sabaliauskaitė. Pastaroji buvo ir specialios programos „Dienos autorius“ viešnia, nors jos bestseleriu tapusi saga „Silva Rerum“ Jungtinėje Karalystėje kol kas nėra išleista. Tai buvo viena iš Britų tarybos rekomendacijų: pagrindine dienos žvaigžde parinkti autorių, kurio kūryba nėra versta į anglų kalbą ir kuris gali tapti tikru atradimu. „Kristina nuostabiai atitiko Britų tarybos rekomendacijas, be to, ji pati gyvena Londone, puikiai kalba angliškai. Mes visi tikimės, kad jos saga bus išversta į anglų kalbą. Žinoma, be valstybės paramos vertimų programoms ši veikla sustotų. Ji tiesiog pernelyg brangiai kainuoja. Mūsų leidėjai ir taip turi spręsti mažos rinkos keliamus iššūkius, o užsiimti dar ir sklaida užsienyje jiems būtų pernelyg sudėtinga“, ‒ aiškina A. V. Dobkevičiūtė. Ypač reikšmingi vertimai į populiarias užsienio kalbas: juk, pavyzdžiui, jeigu Antano Škėmos „Balta drobulė“ sudomintų vengrų ar rumunų leidėjus, veikiausiai ji būtų atrasta ir verčiama iš anglų – ne lietuvių kalbos.
Per ketverius pasiruošimo mugei metus į anglų kalbą buvo išversta ir išleista 19 lietuvių autorių kūrinių. Leidybos ekspertė prisimena, kad pradėjus ruoštis mugei galvota, jog sėkmingu rodikliu būtų laikomos 4 išverstos knygos, taigi jį pavyko keliskart viršyti. Vienu mugės rezultatų galima laikyti ir Britų tarybos vertėjams surengtas dirbtuves. Profesionalams skirtoje mugėje dalyvavo ne tik Lietuvos rašytojai ir poetai, bet ir leidėjai, literatūros agentai, taip pat vadinamosios nišinės leidyklos, kurioms be paramos dalyvauti tokiame renginyje būtų pernelyg brangu.
„Atradome ir sužinojome labai daug naujų dalykų. Mes dar tik mokomės parduoti autorių teises. Užsienio leidėjai licencijas kūriniui versti ir leisti kitoje šalyje perka iš leidybos arba autorinių teisių agentūrų, ne iš pačių autorių. Mums labai svarbu tą suvokti, jei norime paleisti į pasaulį lietuvių kūrinius ir jų vertimus. Reikia rasti teisingą leidybos dalyvių bendradarbiavimo ir paramos literatūros sklaidai mechanizmą, kuris veiktų nenutrūkstamai“, ‒ pastebi pašnekovė.
Autorių teisių pardavimas – ypač brangus procesas, remiamas netgi tokiose didelėse ir pasiturinčiose valstybėse, kaip Jungtinė Karalystė ar Prancūzija. Tačiau išleidus knygą užsienio kalba prasideda jos savarankiškas kelias, kuriame gali būti daugybė malonių netikėtumų. Knyga gali virsti kino filmu, spektakliu ar tiesiog keliauti iš rankų į rankas. Todėl, pasak A. V. Dobkevičiūtės, šiandien neįmanoma žinoti tikslių dalyvavimo mugėje rezultatų: „Net nežinau, ar turėtume juos matuoti, nors labai mėgstame viską dėti į „Excel“.“
Ir knygos, ir šakotis: lietuviškas mugės stendas. (Severinos Venckutės nuotr.)
Pašnekovė šypteli prisiminusi, kad ruošiantis mugei net iš tikrų leidybos profesionalų Jungtinėje Karalystėje išgirsdavo frazių, leidžiančių nutuokti, kad šie painioja „Baltics“ – Baltijos šalis – ir „Balcans“ – Balkanus. Dabar, kai aiškiai ir garsiai apie save pranešėme, atsitraukti nebegalime. Kitaip, anot A. V. Dobkevičiūtės, gali nutikti panašiai kaip Frankfurto knygų mugėje 2002 m., kai Lietuva buvo šios mugės garbės viešnia. Nors dėmesio tąsyk sulaukta daug ir šalies prisistatymas vertintas teigiamai, tuo iš esmės viskas ir baigėsi. „Ši veikla negali nutrūkti. Prieš Londono knygų mugę Lietuvos kultūros institutas nuveikė milžinišką darbą, bet jis privalo tęstis ir toliau, būti palaikomas valstybės. Mes privalome nuolat maitinti leidybą, supažindinti autorius, apmokyti vertėjus ir t. t. Tik tokiu atveju galėsime kalbėti apie darbo rezultatus“, ‒ pabrėžia leidybos ekspertė.
Londono knygų mugė leidybos atstovams buvo galimybė ne tik pristatyti savo šalies autorius, bet ir tvirčiau užčiuopti leidybos pulsą bei naujas tendencijas. Priešingai nei Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje knygų leidyba ir prekyba yra atskiri verslai. Todėl, pavyzdžiui, mūsų šalyje leidėjai negauna išsamios informacijos apie visuotinius pirkimo įpročius, skaitytojų tikslines grupes ar domėjimąsi tam tikru turiniu. O Jungtinės Karalystės leidėjams platintojai reguliariai teikia išsamią statistiką.
Pavyzdžiui, bendrovė „Nielsen“ pristatė savo atliktą tyrimą apie vaikų literatūrą. Paaiškėjo, kad didžiausias motyvas sprendžiant įsigyti vieną ar kitą kūrinį yra autoriaus asmenybė. Antrąją vietą apklausos dalyviai skyrė knygos viršeliui. O knygos kainos nuolaida aktuali tik dviem procentams respondentų.
Klausimas, kiek pats autorius turėtų dalyvauti tiesiant knygos kelią iki skaitytojo, A. V. Dobkevičiūtės manymu, yra filosofinis. Kaip pavyzdį ji pamini A. Škėmos „Baltą drobulę“: autoriaus seniai nebėra gyvo, Londono knygų mugėje nedalyvavo ir romano į anglų kalbą vertėja Karla Gruodis, bet ši knyga sulaukė didelio dėmesio.
„Puikiai suprantu autorius, kurie nori tiesiog atsiduoti kūrybai ir nedalyvauti populiarinant savo knygą. Bet egzistuoja ir kitoks požiūris. Kai kurie rašytojai mielai bendrauja su skaitytojais, bando juos pažinti, pasiekti. Tokie rašytojai leidėjams yra aukso vertės“, ‒ sako ekspertė. Kaip pavyzdį ji pamini Kęstutį Kasparavičių: labiausiai į užsienio kalbas verčiamas lietuvių vaikų rašytojas ne tik kuria kokybišką turinį, bet ir nuolat keliauja po knygų muges bei susitikimus su mažaisiais skaitytojais visame pasaulyje.
Londono knygų mugėje lietuviai išgirdo ir apie naują verslą, skirtą populiarinti knygas. Apie savo veiklą pasakojo žmonės, kurie tyrinėja potencialius pasirinktos knygos skaitytojus: sodininkus, jaunas mamas, slemu besidomintį jaunimą ir t. t., o vėliau ją populiarina per įvairius vakarėlius, susitikimus, kuriuose dalyvauja tik tikslinė auditorija. Tai – kartu ir patvirtinimas, kad tiek lietuviškai, tiek angliškai išleistai knygai šiandien tenka intensyviai kovoti dėl dėmesio, konkuruojant su socialine žiniasklaida, interneto kanalais.
„Norint pasiekti naujus skaitytojus, reikia ypač skatinti skaitymą ir kūrybinį raštingumą. Šie įgūdžiai menksta, ir tai – didžiulė problema. Todėl autorius, kuris geba komunikuoti su skaitytoju, dalyvauja mugėse, yra didelis turtas“, ‒ sakė A. V. Dobkevičiūtė. Lietuvos statistika patvirtina, kad knygos sunkiai atlaiko konkurenciją su internete pasiekiamu turiniu ir kitomis laisvalaikio leidimo formomis. Iki 2008 m. kasmet mūsų šalyje būdavo išleidžiama apie 4500 naujų pavadinimų knygų. Dabar šis skaičius yra sumažėjęs iki maždaug 3300.
Dar prieš keletą metų tarptautinėse knygų mugėse būdavo nuolat garsiai linksniuojamos elektroninės knygos. Atrodė, kad dėl šlovingos jų ateities abejonių nekyla. Diskutuota tik dėl to, ar jos visiškai išstums popierines knygas, ar senasis ir naujasis formatai taikiai sugyvens. Šiemet mugės išvakarėse surengtoje konferencijoje „Quantum“ e. knygų leidybos pusėn skriejo nemažai kritikos.
Elektroninės knygos neatliko tos funkcijos, kurios iš jų labiausiai tikėjosi leidėjai – jos nepatraukė jauno skaitytojo. „Statistika rodo, kad e. knygas skaito tie žmonės, kurie ir taip yra aktyvūs skaitytojai. Bet e. knygos nepaskatino skaityti jaunimo“, ‒ sakė A. V. Dobkevičiūtė.
Dabar leidėjai savo viltis deda į audioknygas. Pastebėta, kad vadinamasis istorijų pasakojimas (angl. storytelling) yra patrauklus jaunajai auditorijai formatas, gebantis juos sudominti ir galbūt atvesti iki malonumo skaityti pačiam. Tačiau ši knygos forma turi savų trūkumų. Audioknygas brangu išleisti – sąmatą augina įrangos kaina, aktorių ir prodiuserių honorarai. Be to, internete apstu nemokamo turinio. Konkurencinę kovą šiuo atveju laimi pastarasis.
