-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Buenos Airės ne veltui vadinamos vartais į Argentiną. Sostinė tapo pirmąja 40-ies dienų kelionės po šią šalį stotele, kur fotografė su vyru stabtelėjo dviem savaitėms. Juodu apsistojo San Telme – bohemiškame sostinės kvartale. „Buenos Airės – fantastiškas, gyvybe pulsuojantis miestas, kuriame verda gyvenimas. Jis tradiciškai tituluojamas Pietų Amerikos Paryžiumi, tačiau man jis ir Paryžius, ir Londonas, ir Madridas kartu sudėjus. Čia būdama vis tiek jaučiausi kaip kitame pasaulio krašte“, – pernai gruodį pradėtą kelionę prisimena L. Druknerytė.
Priešingon planetos pusėn menininkės akys nukrypo, kai ji išmaišė Europą ir pakeliavo po Aziją. Tačiau neskubėjo sėsti į lėktuvą pirmai progai pasitaikius. Iš pradžių planus aplankyti Argentiną pristabdė kirbėjusi baimė, kad čia nepavyks susikalbėti jokia kita kalba, tik ispaniškai. Todėl net metus mokėsi ispanų kalbos ir, kaip vėliau įsitikino, ne veltui.
Buenos Airės kai kam gali atrodyti lyg betoninės džiunglės, kur europietiškosios architektūros palikimą stelbia daugybė aukštų pastatų.
Buenos Airės kai kam gali atrodyti lyg betoninės džiunglės, kur europietiškosios architektūros palikimą stelbia daugybė aukštų pastatų. Tačiau kiekvienas sostinės rajonas labai skirtingas, o San Telmas – savitas ir unikalus senamiesčio perlas, juosiamas kolonijinių pastatų ir bažnyčių. Šiame rajone gausu amatininkų parduotuvėlių, galerijų, barų ir restoranų, o sekmadieniais centrinę gatvę užtvindo garsusis turgus. Nuo pat ankstaus ryto prekystaliai nuklojami įvairiausiais dirbiniais: juvelyrikos, keramikos, kitais išskirtiniais rankų darbo šedevrais, taip pat antikvariniais daiktais ir senienomis. Nors akys raibo nuo niekur kitur nematytų savo amato meistrų kūrinių, Laima išsirinko kuklutį papuošalą ant rankos, kuris primintų šioje vietoje tvyrojusią atmosferą.
„Man daiktų kultas – visiškai svetimas. Manau, kad iš kelionės reikia parsivežti ne suvenyrų, o emocijų. Stengiuosi jas užfiksuoti nuotraukose, kurios nugula asmeniniame albume, jomis dalijuosi su draugais. O iš šios kelionės jų parsivežiau labai daug“, – pasakoja pašnekovė.
Pokomunistinė valstybė tebėra gana uždara: šalis pasigamina beveik viską, ko reikia vietos rinkai, o importinėms prekėms taikomi nemaži muitai. Kiek atviresnę politiką žada vykdyti pernai gruodį prisaikdintas prezidentas Mauricio Macri, ir vietos gyventojai su juo sieja dideles viltis, kad šalis pagaliau išsiverš iš aklagatvio, kur ją įkalino ligtolinė politinė sistema.
Vakariečiai nustemba sužinoję, kad milijoninėje sostinėje yra vos keli didesni prekybos centrai. San Telmo parduotuvėse prekiaujantys kinai siūlo gana skurdų maisto prekių asortimentą. Šią šalį ypač garsina mėsa, tačiau, jeigu iš valgiaraščių dingtų jautienos didkepsniai ir raudonasis vynas, gurmanams Argentinoje tektų nusivilti.
Pietų Amerikos dar neužplūdo turistų srautai. „Ši šalis nėra masiškai „iškeliauta“. Smagu, kad net sostinėje atvykėlių nedaug – turistų ir vietos gyventojų santykis tebėra protingas, skirtingai nei pagrindiniuose Europos didmiesčiuose. Todėl galėjome jaustis kaip vietiniai. Pramokta ispanų kalba ypač pravertė atokesniuose Argentinos regionuose, kur niekas nekalba angliškai. Kai vietinių paklausėme, kodėl jie nesimoko angliškai, išgirdome atsakymą, kad tam nėra reikalo, nes visi čia atvykstantys stengiasi kalbėti ispaniškai. Smagu klausytis, kaip net vokiečiai ir prancūzai laužo liežuvius tardami ispaniškus žodžius“, – juokiasi Laima.
Ji stebisi, kad lietuviai jaučia pareigą bent kartą gyvenime aplankyti Tailandą, bet kelias iki Pietų Amerikos tautiečiams atrodo pernelyg tolimas: „Tai požiūrio klausimas: eiti pramintais keliais ar skintis pačiam. Argentina – labai vakarietiška šalis, kuri, sakyčiau, artima lietuviškam mentalitetui. Anduose patyrėme tikrą nušvitimą, kurio kai kurie lietuviai veržiasi ieškoti į Rytus. Žinau, kad į Argentiną tikrai grįšiu, nes tai kelionė, kurios įspūdžiais iki šiol pati negaliu atsistebėti.“
