(Vyčio Snarskio pieš.)

Nemuno srovės

Nemuno srovės

Lietuvos šimtmečiui artinantis, o ir mums kartu su juo senstant, stiprėja sentimentai Kaunui. Vieni randa moderną, kiti – tvarkos siekius, treti – užeigas. O brandesnio skonio vyrai – Nemuno gatvę. Juokauju, nes daugelis yra skaitę apie arti upės uosto išsidriekusį raudonųjų žibintų kvartalą prieš Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau visą pusamžį čia raudonos spalvos buvo nebent retų milicininkų nosys. Dabar itin sofistikuotas restoranas „Numan“ daro rizikingą žingsnį į apleistą erdvę didžiosios upės pavadinimu.

Puikus interjeras. Išnaudotas visas aukštis iki palėpės. Senų išbalintų sienų ir naujų metalo, stiklo bei veidrodžių scenografija, išėjimas į nedidelę terasą kiemo pusėje. Mįslinga, drąsu ir labai aukštai pakelta kokybės kartelė. Prieš mane – tai, ko neužsisakysi prie baro. Gali tik sulaukti lyg dangaus dovanos po ilgo dievoto pasninko. Tamsiai mėlynas, klasika ir Ingrid Bergman žavesiu pritrenkiantis „Armani“ kostiumėlis, po „Chopard“ laikrodžio stiklu atsainiai besiridenantys mažyčiai briliantai, „Prada“ rankinė ant kėdės šalia. Tačiau juodos akys ir energingas patirties papuoštas veidas, įrėmintas pečius siekiančių plaukų, priklausė žaviai brunetei, kurios tapatybė prieš keletą metų puikiai tilpo ir į senus aptemtus džinsus. Kaip ir Unės Babickaitės verta išradinga emancipacija. Na, ir kas pasakytų, kad tik vyrams galioja taisyklė, jog kelias į širdį eina per pilvą?

Tikrai lėti pietūs naujame skandinaviškame, stačiai į fine dining standartą taikančiame restorane prašosi specialaus pasiruošimo. Mano kadaise stilių turėjęs apdaras buvo šviežiai iš valyklos, o dar sielų giminystei užtarus buvau toleruojamas be antakių kilnojimo ir įtaraus atsainumo. Pasakius tiesiai, šis restoranas gerokai pralenkia mano demokratinį skonį, kuris vis kreipia šunkeliais, mažos šeimyninės užeigos paprastumo, sąžiningo nuoširdumo ir įkandamų kainų link. Tačiau kai kada juk reikia savo skonio matuoklę pasitikrinti. Ir dar pačioje nuostabiausioje kompanijoje. Reikia išbandyti jėgas Lietuvoje besikeičiančiame restoranų reportažų žanre. Juk samdyti rinkodaros asai ir reklamos meistrai naujus restoranus smulkiai aprašo, išgiria, prifotografuoja ir patiekalų, ir valgytojų burnų, net profesionalių viešnių sukneles ir torsus padaro prabangos aksesuarais.

Tad bandysiu aprašyti Nemuno gatvės „Numan“, nekartodamas to, ką internete Google visagalis smalsiam skaitytojui akimirksniu pateiktų lyg vandenį tikrame amerikietiškame restorane tikroje Amerikoje. Pirmiausia pabrėžtina, kad viskas čia sujungta į vientisą spektaklį, kurio režisierius (ir aktorius) solidžiai baltu su juoda apdaru ir su mikroausine it lankytojų angelas sargas vadovauja kiekvienai smulkmenai. Scenografija jau aprašyta. Padavėjas gerai surepetuota, tad jau kaip ir natūralia maniera išdėsto žaidimo taisykles: patiekalai yra mažyčiai meno kūriniai.

Galima pasirinkti tris ar šešis arba dar kokią sudėtingesnę kompoziciją – jei jau ne pirmą kartą. Vynas (arba vietos IPA „Simkala“ buteliuose) yra rinktinis priedas prie visos interakcijos, kurioje net neišradingas svečias tampa veiksniu dalyviu.

Vyriausiojo virtuvės mago gundymas prasideda nuo tapijokos traškučio su žaliu ilgo ingredientų sąrašo kremu. Garsas ir vaizdas, kvapas ir skonio užuomina. Kiek vėliau atkeliauja paslaptinga tamsių pelenų spalvos duona – nei regėta, nei ragauta. Su sviesteliu ir vėl sunkiai atspėjamu traškučio su jaunų nasturčių lapais vainiku atskiroje lėkštėje. Čia visur tiek daug subtilaus rankų darbo, kad pakaktų nusipirkti parodos bilietus ir prie nieko neprisiliesti. Tik akimis. Kaip prie uždrausto vaisiaus paauglystėje.

Mūsų pasirinkimas: 2×6. Jai taurė „De Martin Chardonnay“, man – „Faiveley Pinot Noir“. Pirmas veiksmas: eglišakiais išpuoštas, magiškai smilkstantis dubuo centrimetriniais gabalėliais sukapotų parūkytų šukučių su žaliu viralu. Fantastiška pradžia, prie kurios labiau tiko lašas jos vyno. Antras veiksmas: trys mažytės džiovinto ir karamelizuoto burokėlio su kvapniomis žolelėmis skiltys. Kąsnelis lyg pasisveikinimo bučinys. Trečias veiksmas: keli šaukštai figūriškai smulkintų kalmarų su midijų grietinėle ant šviežiai paraugintų kopūstėlių. Abejonių metas. Ketvirtas veiksmas: paslaptingas be lukšto virtas sūdytas kiaušinis su bulvyčių rutuliukais. Penktas veiksmas: degtukų dėžutės dydžio antrekoto gabalėlis po raudonu apklotu ir su baltos topinambų piurė šaukštu šalia. Užuomina į amžiną gyvenimą, kuris tikrai galėjo trukti bent jau vieną besiartinančią naktį.

Šeštas veiksmas: nuostabus kombinuotas ir savo sudėtinėmis dalimis į gastronominio reportažo rėmus netelpantis šerbeto desertas. Moderni saloninė muzika ir trumpai prie stalo pasirodžiusi žavi šviesiaplaukė padavėja su keliais komentarais bei šypsena dar labiau užbūrė visą spektaklį. Jį galima recenzuoti ir nuo menotyros galo. Siurbčiojome kavą ir raminančiai komentavome skrudinto zefyro gabalėlį – vėl šefo dovaną. Paskutinis kąsnis buvo perteklinis ir gerokai subanalino ištaigingą vakarienę, tačiau tai nesutrukdė palikti didelių arbatpinigių prie didelės 90 eurų perkopusios sąskaitos. Visas pasaulis buvo mūsų vaizduotėje.

 

„Numan“, Nemuno g. 43, Kaunas
Penkios šakutės iš penkių

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų