-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apsilankius F. Bacono parodoje apima keistas, nejaukus jausmas. Iš drobių į tave žvelgia suniokoti, sumaitoti, keistų ir vos atpažįstamų formų kūnai ar veikiau mėsos gabalai, kaip mėgo sakyti pats dailininkas. Tai neįprastas, unikalus menas, nesupainiojamas su jokiu kitu – F. Baconui pavyko suformuluoti savo autorinę meninę kalbą, kuri šiandien pripažįstama visame pasaulyje. Tai menas, kuriam „nelimpa“ tokios banalios frazės kaip „man patinka“ – labiau norisi sakyti „traukia“, „paveikia“, „paliečia“, „atstumia“, „vimdo“. Žiūrovą apimančios prieštaringos emocijos dažnai susipina, ir tai neturėtų stebinti, nes šis dviprasmiškumas atspindi daugialypę paties dailininko asmenybę. Sunku būtų šio menininko darbus apibūdinti kaip gražius – jie priklauso tam, kas vadinama „bjaurumo estetika“. Nenorėčiau F. Bacono paveikslo kabinti svetainėje, tačiau sunku nuneigti tapytojo darbų reikšmę ir galią.
F. Baconas laikomas vienu žymiausių ir įtakingiausių XX a. dailininkų. Jo darbai kotiruojami kaip vieni brangiausių tarp moderniųjų menininkų, ant pjedestalo jis statomas šalia tokių XX a. korifėjų kaip Markas Rothko, Jacksonas Pollockas ir Willemas de Kooningas. Savo šlovės valandos jam reikėjo laukti ilgiau, nes, kitaip nei minėti dailininkai, F. Baconas pokariu sąmoningai nusprendė plaukti prieš srovę. Tuo metu, kai avangardo sluoksniuose dominavo įvairios abstrakcionizmo atmainos, F. Baconas pasuko į „senąjį“ figūratyvųjį meną, nes tapytojui rūpėjo žmogaus figūra ir jos transformacijos. Abstrakcionistus menininkas kaltino perdėtu iliustratyvumu ir kakofonija, tačiau jam netiko ir gero draugo, taip pat žymaus dailininko Luciano Freudo figūratyvusis menas – atrodė pernelyg natūralistinis. F. Baconas rado savo kelią: žmogaus kūną ėmė atvaizduoti jį visaip iškraipydamas ir deformuodamas.
F. Bacono dailę galima lengviau suprasti pokario kontekste, nors ji peržengia savo epochą. Kaip pripažino pats autorius, jį labai paveikė Antrojo pasaulinio karo patirtis. Paveiksluose vaizduojami sumaitoti kūnai ir veidai mus nukelia į karo siaubą, kurį patyrė ir Vermachto bombarduojami britai. Žinia, karas į dienos šviesą iškelia pačius nykiausius, bjauriausius žmogaus instinktus, gyvūniškiausią prigimties pusę. F. Bacono paveiksluose perteikiamas žmogaus trapumas, užsisklendimas ir egzistencinė tuštuma smarkiai rezonavo su pokario gyventojų savijauta, ir ne ką prasčiau rezonuoja su šių dienų žiūrovų jausenomis. Juk ir dabar stebime neįtikėtino masto brutalumus Sirijoje, Donbase, dar palyginti neseniai įvykdyti Ruandos, Darfūro, Srebrenicos genocidai. Žmonių moraliniai kompasai pažengė ne tiek ir daug, tad F. Bacono darbai išlieka populiarūs.
„Tate“ parodoje eksponuojami darbai apima visą F. Bacono kūrybą. Jau 1944 m. dailininkas sudrebino meno pasaulį nutapęs paveikslą „Trys nukryžiavimo scenos pagrindo figūrų studijos“, kuriame ekscentriškasis airis radikaliai transformavo vieną pagrindinių krikščioniškosios ikonografijos siužetų. Vietoj tradicinių šventųjų matome visiškai neatpažįstamas figūras – pusiau žmones, pusiau gyvūnus, neįprasto pavidalo monstrus. Paveikslas supykdė tuometę visuomenę, kuri troško pamiršti karo siaubą, tačiau nukryžiavimo scenos transformacija rodo, kad F. Baconas žvelgė giliau ir bandė kalbėti universaliai, apie tai, ką filosofė Hannah Arendt pavadino žmogaus būkle. Taigi F. Baconas siekė kalbėti ir specifiškai apie savo gyvenamojo laikotarpio būklę, ir universaliai apie žmogų kaip tokį.
„Tate“ paroda struktūruojama apie vieną F. Bacono paveikslų ypatybę – žmogaus kūno įrėminimą kokioje nors uždaroje erdvėje, įvairiuose stačiakampiuose, kubuose ir t. t. Šis meninė priemonė leidžia dailininkui įrėminti individą, įsprausti jį nepatogiose, klaustrofobiškose erdvėse, savotiškuose narvuose ir taip išryškinti jo bejėgiškumą, menkumą ir vienišumą. Šie ypatumai pabrėžiami ir dažnai dailininko tapomame klyksme arba rėkime (nuoroda į Edvardo Muncho „Šauksmą“, Matthiaso Grünewaldo „Nekaltųjų nužudymą“ ir kitas kultūrines ikonas). F. Baconas atskleidžia žmogaus izoliaciją, susvetimėjimą su aplinka ir savimi. Šį efektą neretai sustiprina ryškios spalvos: oranžinė, violetinė. Vis dėlto kuratorių sumanymas parodą suverti ant vieno struktūrinio F. Bacono darbų elemento atrodo keistai, nes jis būdingas visiems dailininko darbams, tad šį kriterijų iš esmės galėtų atitikti visi airio paveikslai. Šiaip ar taip, ekspozicijos vientisumo ir logikos klausimai ne taip bado akis, nes kiekvienas menininko darbas vertas dėmesio ir kaipmat jį prikausto.
Kad ir kaip būtų, didžiausią įspūdį palieka F. Bacono kūno tapyba. Kūno deformacija, kūno dalių sujungimas ir pašalinimas, naujų kūno formų išradimas, nuolat trinama žmogaus ir gyvūno riba (jis buvo įsitikinęs, kad žmogus tėra gyvūnas, niekas daugiau) – tai dailininko darbų ypatybės, žiūrovams ir tyrinėtojams keliančios daugiausia aistrų bei emocijų. Paveiksluose F. Baconas sudarko ne tik abstrakčių individų, bet ir artimiausių draugų, kolegų, meilužių kūnus ir veidus. Daugialypis meilužių vyrų (F. Baconas buvo homoseksualus) atvaizdavimas paveiksluose jo darbams suteikia intymumo aurą, ypač traukiančią tuos, kuriems įdomi paties dailininko asmenybė ir biografija. F. Baconas ilgainiui ypač pamėgo triptiko formą, leidžiančią vieną šalia kito išdėstyti tris vieną su kitus susijusius paveikslus, kuriuose tyrinėjamos tos pačios figūros vizualumo transformacijos. Šitaip F. Baconas suproblemina žmogaus tapatybės klausimą ir parodo, kaip tas pats asmuo skirtingomis aplinkybėmis, būdamas skirtingos emocinės ir fizinės būklės įgauna visiškai naujų kūniškų pavidalų.
Būtent šis aspektas patraukė vieno žymiausių XX a. antrosios pusės filosofų, prancūzo Gilles’io Deleuze’o dėmesį. Savo studijoje apie F. Baconą jis teigė, kad dailininkui pavyko iki minimumo sumažinti naratyvo reikšmę, t. y. jo figūros nepasiduoda įprastam žodiniam atpasakojimui to, kas vaizduojama. Žiūrovui netgi sunku įvardyti savo emocinius atsakus į dailininko portretus. Pasak F. Bacono, tiesiogiai apeliuodamas į instinktus jis siekė be kalbos ir intelekto tarpininkavimo paveikti žiūrovo nervų sistemą. Taip jis mėgino maksimaliai sumažinti fizinį atstumą tarp žiūrovo ir paveikslo – žvelgdamas į F. Bacono paveikslus tarsi susitapatini su juose vaizduojamų kūnų fizine patirtimi. Štai kodėl akistata su F. Bacono darbais yra tokia nejauki ir nepatogi, prie jo paveikslų nesinori sustoti ilgam, nes tai labai, kartais net per daug, intensyvi patirtis. Ją dailininkas vadino „savo“ realizmu, kuris neturi nieko bendra su XIX a. realizmu, tačiau yra artimas Vincento van Gogho „vidiniam realizmui“, liudijančiam tiesą apie dailininko vidinio gyvenimo realybę. Ji toli gražu nebūtinai turi koreliuoti su tvarkinga, darniai sustyguota empirine tikrove anapus dailininko (pa)sąmonės. Juk kartais už aristokrato ar intelektualo neslypi jokia dvasinė gelmė, tik banalus mėsos gabalas.
Paroda „Francis Bacon: Invisible Rooms“ 2016 m. spalio 7–2017 m. sausio 8 d. bus eksponuojama „Staatsgalerie Stuttgart“ muziejuje (Konrad Adenauer Str. 30-32, Štutgartas, Vokietija).
