Kontaktai

Nauja Raudondvario pilies istorija

Raudondvario pilyje – didžiųjų pokyčių metas. Čia jau plūstelėjo jaunavedžiai, svarbūs Kauno rajono svečiai, o nuo kitų metų rūmai rengiasi tapti ir menininkų traukos centru. IQ su VšĮ „Raudondvario dvaras“ direktore Snieguole Navickiene leidosi į ekskursiją po pilį ir jos prieigas.

Kauno pašonėje stūksančioje raudonų plytų pilyje dar burzgia darbininkai, tačiau rūmų durys jau atvertos ne tik jiems. Neseniai renovuotoje didžiojoje Raudondvario pilies salėje jau ruošiamasi pirmosioms santuokų ceremonijoms, koncertams, o posėdžių salė pasiruošusi priimti keturiasdešimt asmenų.

„Nesinori tik renovuoti ir duris užrakinti. Norime, kad čia vyktų gyvenimas“, – Raudondvario pilies paskirtį nurodo S. Navickienė. Moteris pabrėžia, jog kito reprezentacinio pastato Kauno rajonas neturi, tad čia bus perkeliami svarbūs vietos įvykiai. Vienas jų – sutuoktuvių ceremonijos. Direktorė teigia, jog ši funkcija labai svarbi ir jau dabar sužinoję apie naujoves pilyje čia plūsta būsimieji jaunavedžiai ir teiraujasi apie galimybes sumainyti aukso žiedus. „Buvo atvejų, kai žmonės jau buvo užsiregistravę Kauno rotušėje, bet vis tiek atvyko ir tikina, jog labiau norėtų čia“, – džiaugiasi S. Navickienė.

Raudondvario pilis – Žygimanto Augusto dovana Barborai Radvilaitei – manoma, galėjo būti pastatyta 1520–1530 m. Pati Barbora dėl savo ankstyvos mirties taip ir nespėjo apsilankyti dvare, nors tikėtina, kad raudonų plytų statinys iškilo būtent pagal jos pageidavimą. B. Radvilaitei rūmuose paskirta atskira raudonų skliautų salė, kurioje šiuo metu eksponuojama vienuolės iš Vokietijos dovana – Tiziano Vecelli paveikslo „Vyras su pirštinėmis“ kopija.

Oficialiam rūmų atidarymui, kuris planuojamas gruodžio mėnesį, iš Lenkijos bus parvežta specialiai užsakyta įspūdingo dydžio (2,70 m x 3,40 m) Jano Mateikos paveikslo „Steponas Batoras prie Pskovo“ kopija. Šiam kūriniui jau apmąstyta ir erdvė – Žalgirio mūšio salė, kurioje šiuo metu eksponuojami šiuolaikiniai paveikslai šios batalijos tema.

Aristokratiški sugrįžimai

Raudondvario rūmai priklausė ne vieniems kilmingiems šeimininkams: Radvilų, Sapiegų, Tiškevičių giminėms. Išlikusios Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus fotografijos, jų negatyvai nemažai pasitarnavo atkuriant rūmus ir įsivaizduojant tuomečio gyvenimo juose ypatumus. S. Navickienė šypsodamasi pasakoja, jog Benediktas Emanuelis – tikrų aristokrato polinkių turintis didikas. Raudondvaryje dažnai rengdavo medžiokles, tad direktorė ateityje norėtų įkurti ir medžioklės trofėjų kambarį.

Dar vienoje pilies erdvėje bus eksponuojami B. E. Tiškevičiaus užfiksuoti kadrai, pagal jo darytą brėžinį atkurtas laivo maketas. Dvaro direktorė priduria, jog Tiškevičiaus būta aistringo keliautojo. Ypač jį žavėjo tolimoji Kinija, o savo simpatijas kitoms šalims jis išreiškė įkurdamas arabiškąjį, persiškąjį kambarius, papuošdamas rūmus dirbiniais iš Egipto.

Išlikusios fotografijos atkuria dar vieną išskirtinai pikantišką didiko gyvenimo momentą – grįžimą iš kelionių. Benedikto Emanuelio garbei lauke, priešais įėjimą, eilėmis išsirikiuodavo visi tarnai, prieš tai išnešę vazonus su egzotiniais augalais, o pats keliautojas nuo vartų į savo rezidenciją būdavo įnešamas ant prabangių neštuvų, virš kurių tarnai įtaisydavo kinišką skėtį. Raudondvario pilies lankytojai galės įkišti nosį į atkurtą didiko svetainę, miegamąjį ir net į tualetą, kuris taip pat išliko.

S. Navickienė dvaro šeimininką vadina ir tikru kultūros mecenatu, mat rūmuose būdavo rengiami koncertai, spektakliai, šokiai. Šiai funkcijai atgaivinti pasitarnaus priešais rūmus stovinčios puošnios arklidės, kuriose jau kitais metais duris turėtų atverti „Menų inkubatorius“. „Pasirašėme sutartis su Kauno dramos, muzikiniu, lėlių teatrais, Filharmonija, chorais, fotomenininkais, jog jie čia organizuos kultūrinius renginius. Muzikinis teatras jau yra paruošęs spektaklį specialiai Raudondvariui – tai „Kazanovos barokas“, kurį gali parodyti bet kada. Į „Menų inkubatorių“ kviesime ir menininkus iš užsienio, kurie čia galės apsigyventi, kurti ir eksponuoti savo darbus“, – planus dėstė direktorė.

Priešais dvarą stovinčios dvi oficinos – dar vienas ateities uždavinys. Šiuo metu jose gyvena aštuonios šeimos, iš kurių planuojama išpirkti butus ir oficinose įrengti mažus viešbučius turistams. „Jau dabar atvykusiems vestuvininkams keistai atrodo ant virvių išdžiaustyti skalbiniai“, – juokiasi direktorė.

Šiandienis parko vaizdas, pasak S. Navickienės, buvo suformuotas nesilaikant išlikusių dokumentų, liudijančių, kaip jis atrodė Tiškevičių laikais. „Dabar mūsų tikslas – atkurti tokį parką, kokį jį pro langus matydavo Tiškevičiai“, – konstatuoja pašnekovė. Pirmieji žingsniai jau padaryti. Prie oranžerijos atkurtas senųjų veislių rožynas, kurio pakraščiuose pasodinta levandų. „Pagal šaltinius radome, jog rožės ir tuomet būdavo sodinamos greta levandų. Tiksliai negaliu pasakyti kodėl. Gal todėl, kad jos derėdavo viena prie kitos, o galbūt ir dėl kvapo“, – spėlioja direktorė ir prideda, jog vakare suintensyvėjantis gėlių aromatas padeda dar geriau įsivaizduoti Tiškevičių parko atmosferą.