-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Kaip vertinate 2016 m. paskelbtus PISA tyrimo rezultatus ir Lietuvos situaciją kitų tyrime dalyvavusių šalių kontekste?
– Beveik vienu metu paskelbti dviejų 2015 m. vykusių tarptautinių organizacijų tyrimų rezultatai: PISA ir Tarptautinės švietimo vertinimo organizacijos (IEA) Tarptautinio matematikos ir gamtos mokslų tyrimo (TIMSS). Abu juos reikia matyti ir analizuoti.
TIMSS ir Lietuvos ketvirtokų, ir aštuntokų pasiekimai džiuginantys, aukščiau už tarptautinės skalės vidurkį. Lietuvą statistiškai reikšmingai lenkia tik 10 valstybių. Šalies ketvirtokų mokinių gamtos mokslų 2015 m. rezultatas, palyginti su 2011 m., pakilo 15 taškų.
Kiek kitokią mokinių pasiekimų būklę rodo PISA tyrimas, kuriame penkiolikmečiai turėjo demonstruoti ne vien gamtamokslinį, matematinį raštingumą, skaitymo gebėjimus, bet ir gebėjimą naudotis elektronine testavimo aplinka, atlikti interaktyvias užduotis. Lietuvoje tokios praktikos labai mažai. Tam reikia gamtos mokslų laboratorijų, aprūpinti šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, programine įranga ir pan.
Gerinti kokybę yra vienas mano kaip ministrės veiklos prioritetų. Jau dabar peržiūrime mokytojų atlyginimų, mokyklų finansavimo sistemą, laukia mokytojų rengimo ir kvalifikacijos sistemos kaita.
– Kokia, jūsų nuomone, yra pagrindinė Lietuvos švietimo sistemos problema, neleidžianti šaliai minėtame tyrime pakilti aukščiau?
– Pristačius pradinius tyrimus galima daryti prielaidą, kad rezultatus lėmė bent keli veiksniai. Akivaizdu, kad mūsų mokiniai gana gerai susitvarko su tradicinių formų užduotimis, bet iškyla sunkumų, kai reikia atlikti interaktyvias elektronines užduotis. Antra, atsiskleidė prastas, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos mokyklų aprūpinimas laboratorine, kompiuterine įranga. Trečia, rezultatus smukdo nepalanki mokiniui socialinė, ekonominė, kultūrinė aplinka. Ketvirta, pedagogų profesionalumo dirbti šiuolaikinėse edukacinėse erdvėse stoka.
Nėra vieno recepto, kaip pagerinti mokinių pasiekimus. Reikalingas visas priemonių kompleksas: tinkamas ugdymo turinys, ugdymo priemonės, infrastruktūra, mokytojų kompetencija. Ir nors valstybė daug metų dėjo pastangas stiprinti šias švietimo kokybę lemiančias grandis, kaip visuma, deja, neveikia – nėra skirtingų elementų sinergijos.
– LVŽS rinkimų programoje buvo įtrauktas siūlymas naikinti mokinio krepšelį. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai teigė, kad tai būtų žingsnis atgal: esą panaikinus mokinio krepšelio sistemą spręsti, kur mokytis, galėtų ne vaiko šeima, bet biurokratai. Kokių pranašumų ir trūkumų įgytų formaliojo ugdymo procesai panaikinus mokinio krepšelio sistemą?
– Dauguma sutinka, kad mokinio krepšelis nebesprendžia aktualių šių dienų problemų, ypač jis nebetinka mažesnėms rajonų mokykloms, jos sunkiai išgyvena net ir turėdamos pakankamą mokinių skaičių. Daliai mokyklų toks finansavimo būdas nebetinka. Todėl mokinio krepšelio metodiką tobulinsime. Dabar aktyviai analizuojame ŠMM bandomąjį projektą taikant klasės krepšelį. Norime, kad mokyti skirtos lėšos mokykloms būtų paskirstomos tolygiau ir racionaliau, kad užtikrintų kokybišką ugdymą, o ne įstaigos egzistavimą.
Mokyklų finansavimo būdas įtakos tėvų pasirinkimui neturi. Mokykla pirmiausia priima vaikus pagal jai priklausančią gyvenamąją teritoriją, jei lieka vietų – ir kitus. Klasės juk nekomplektuojamos chaotiškai, iš anksto numatoma, kiek mokykla galės priimti vaikų. Be to, nemažai tėvų rajonuose renkasi vieną mokyklą iš vienos.
Nereikėtų absoliutinti mokinio krepšelio kaip priemonės mokyklų konkurencijai didinti. Krepšelis sukūrė ir paradoksų. Pavyzdžiui, „laiptų“ sistema, t. y. mokinio krepšelio lėšų skaičiavimas pagal mokinių skaičių mokykloje, kai nepriėmusi vieno papildomo mokinio mokykla gali gauti gerokai daugiau mokymo lėšų, nei priėmusi šį moksleivį.
Savaime nė vienas finansavimo modelis – ar mokinio, ar klasės krepšelis – nėra blogas ar geras. Svarbu, kokiu tikslu ir kaip jis taikomas. Prieš apsispręsdami dėl konkretaus modelio turime girdėti visos mokyklos bendruomenės nuomonę, įsiklausyti į specialistų vardijamus modelių ir jų taikymo pranašumus bei trūkumus.
– Ne vienus metus kalbama apie smunkantį mokytojo profesijos prestižą, mažus atlyginimus ir su tuo susijusią menką stojančių į Edukologijos universitetą motyvaciją. Kokių konkrečių permainų ketinate imtis šioje srityje?
– Pirmiausias žingsnis – mokytojams algas kelti jau 2017 m. Numatome parengti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarką. Tai jiems suteiktų daugiau stabilumo ir saugumo. Nebereikėtų prieš rugsėjį jaudintis dėl kiekvienos valandos – suteiks mokyklos vadovas ar ne. Darbo užmokestis nesvyruotų priklausomai nuo kiekvienos pamokos. Etatą sudarytų tam tikras kontaktinių valandų (pamokų) skaičius ir aiškiai įvardyti kiti darbai. Būtų aišku, už ką skaičiuojamas atlyginimas ir būtų mokama už kiekvieną darbą, ne tik už pamokų vedimą ar sąsiuvinių taisymą.
Pedagogus turėtų rengti patys stipriausi universitetai, kuriuos rinktųsi gerai besimokantys jaunuoliai.
Tačiau profesijos prestižą ir būsimų pedagogų motyvaciją lemia ne vien pinigai. Labai svarbi visa mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistema. Ją reikia peržiūrėti iš esmės, ir tai atliksime. Pedagogus turėtų rengti patys stipriausi universitetai, kuriuos rinktųsi gerai besimokantys jaunuoliai. Tai galime padaryti tik užtikrinę mokytojais norinčių tapti jaunuolių studijų kokybę.
Labai svarbu, kad jie studijuodami gautų stiprų pedagogikos žinių ir praktikos pagrindą, kad studijos būtų kokybiškos ir gerai vertinamos, patrauklios. Tam reikia sustiprinti edukologijos mokslo bazę – ji galėtų tarnauti ne tik rengiant jaunus mokytojus, bet ir tobulinant jau dirbančių kvalifikaciją. Manau, būtent mokslo centrai galėtų teikti kokybiškas, profesionalias, aukščiausio lygio mokytojų kvalifikacijos tobulinimo paslaugas – tai pakeistų trumpalaikius, epizodiškus ir jokio efekto neduodančius seminarus.
Taigi, pagrindinės mokytojų prestižo gerinimo kryptys yra trys: adekvatūs atlyginimai, aukšto lygio mokytojų rengimas ir į kokybę orientuota kvalifikacijos tobulinimo sistema.
