Ukrainos prezidento postą išlaikyti sunkiau, negu jį iškovoti. Rinkimuose triumfavęs Volodymyras Zelenskis žada permainas, tačiau tai negarantuoja jam sėkmės.
Didelio populiarumo sulaukusiame televizijos seriale „Liaudies tarnas“ (Sluha narodu) V. Zelenskio sukurtas personažas, kuklus ir teisingas istorijos mokytojas Vasylis Holoborodka, Ukrainos prezidentu tampa visai atsitiktinai. Kai jis nesirinkdamas žodžių plūsta šalies politikus, mokinys tai slapta nufilmuoja ir vaizdo įrašą paskelbia internete. Taip Holoborodka išgarsėja, o gerbėjai surenka jam kandidato įnašą. Rytą po rinkimų šis „paprastas žmogus“ pabunda nė nenumanydamas, kad laimėjo – juk niekas tokios sėkmės neprognozavo.
Visa tai neturi nieko bendro su sociologų iš anksto numatytu V. Zelenskio triumfu tikruose Ukrainos prezidento rinkimuose. Jam pergalę žadėjo visos pastarojo meto apklausos. Pats politikos naujokas jautėsi tvirtai ir ignoravo oficialius debatus, o su perrinkimo siekusiu prezidentu Petro Porošenka prieš antrąjį turą susitiko tik triukšmingoje žodinėje dvikovoje stadione. Toks staigus V. Zelenskio, populiaraus komiko ir sėkmingo televizijos prodiuserio, iškilimas ištrynė televizijos kuriamo vaizdinio ir tikrovės ribas. Atsisakydamas įprastos rinkimų kampanijos, kandidatas dar labiau susiliejo su Holoborodkos įvaizdžiu, kurį nuosekliai kūrė daugiau nei trejus metus, ir šią kaukę išlaikė iki lemiamos rinkimų dienos.
2015-ųjų rudenį pradėtas rodyti „Liaudies tarnas“ iš pažiūros yra panašus į paprastą politinę satyrą. Tačiau seriale kuriama nuotaika ilgainiui keitėsi, kol galiausiai jame liko mažiau komiškų elementų ir daugiau politikos. Prieš pat Ukrainos prezidento rinkimus pasirodžiusios trys serijos – itin trumpas „trečiasis sezonas“ – greitu tempu parodė pagrindinių politiko V. Zelenskio konkurentų tikras ar tariamas ydas, perspėjo apie nacionalizmo ir separatizmo pavojus, išsakė nuoskaudų dėl Vakarų šalių (bet ne Rusijos) savanaudiškumo ir net pažodžiui pacitavo kertinius V. Zelenskio rinkimų programos punktus. Galiausiai netolimoje ateityje geranoriškas pasakotojas studentams paaiškino, kad jų šalis Holoborodkos dėka įveikusi visus sunkumus, susivienijusi, nugalėjusi korupciją, grąžinusi skolas ir tapusi klestinčia pasauline galybe. Puiki įžanga į V. Zelenskio politinę pergalę.
Iššūkiai naujokui
Vis dėlto ligšioliniai metodai mažai ką reikš, kai naujasis Ukrainos prezidentas susidurs su realiais politiniais iššūkiais. Rusija jau „pasveikino“ naujoką – paskelbė naftos produktų tiekimo Ukrainai embargą ir planus formaliai separatistų, o iš tiesų Kremliaus, kontroliuojamų Donbaso teritorijų gyventojams supaprastinta tvarka dalyti rusiškus pasus. Anksčiau ar vėliau ateis metas, kai jau pačiam V. Zelenskiui, o ne Holoborodkai, teks tapti šalį vienijančiu ir reformas vykdančiu lyderiu arba susidurti su nesėkme. Tai bus kritinė akimirka, galinti nulemti politinę Ukrainos ateitį.
„V. Zelenskis neatsiranda tuščioje vietoje. Jis žaidžia tais klausimais, kurie iš dalies rezonuoja visuomenėje. Labai lengva parodyti problemas ir sakyti, kad tai yra problema, bet sunkiau rasti sprendimus ir priežastis, ką nors siūlyti“, – IQ sakė tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ Vilniaus skyriaus vadovas Vytis Jurkonis. Jis pabrėžė, kad itin svarbūs bus rudenį vyksiantys Ukrainos parlamento, Aukščiausiosios Rados, rinkimai.
Kovą dėl prezidento posto pralaimėjusi pusė turi apsčiai priežasčių ir nemažai galimybių mobilizuoti jėgas, kad apgintų ligšiolinę daugumą. „Jeigu jie į tai susitelks, galbūt turėsime tai, kas normalioje demokratijoje vadinama stabdžių ir atsvarų sistema. Šiaip ar taip, Ukraina yra parlamentinė valstybė, – teigė V. Jurkonis. – Žiūrint į konstitucinę santvarką, į tai, kaip leidžiami įstatymai, taip pat visas galias, parlamento rinkimai yra svarbesni.“
Visa tai reiškia, kad V. Zelenskis susidurs su iššūkiu per ateinantį pusmetį neišbarstyti sukaupto visuomenės pasitikėjimo, o atsiradus galimybei, jį dar ir padidinti. Įtikinama pergalė jam atrištų rankas ir leistų laisvai įgyvendinti savo programą, kad ir kokia ji būtų. Turbūt dėl to jis pasinaudojo galimybę paankstinti rinkimus. O P. Porošenka ir kiti naujojo prezidento oponentai bandys ieškoti skylių jo šarvuose. Pralaimėjimas parlamento rinkimuose jiems būtų dar vienas skaudus smūgis, nes gerokai sumažintų galimybes kontroliuoti vykdomąją valdžią.
Kita vertus, buvusio prezidento komanda, net jei išlaikytų daugumą parlamente, bet kuriuo atveju negalės visiškai apriboti V. Zelenskio veiksmų laisvės, ypač užsienio ir saugumo politikos srityse. Čia kyla didelė – ir ne itin maloni – intriga. Išrinktojo prezidento rinkimų programoje dominavo socialinės ir ekonomikos politikos klausimai, taip tarsi iš anksto rengiant platformą Aukščiausiosios Rados rinkimams, o štai ką nors apčiuopiamesnio pasakyti apie sritis, kur jam teks veikti savarankiškiau, vis dar gana sudėtinga.
Ten, kur yra nežinia, nesunkiai atsiranda erdvės interpretacijoms. Buvęs Ukrainos ekonomikos ministras Aivaras Abromavičius Lietuvos viešojoje erdvėje prieš rinkimus paskleidė gana optimistinę žinią, kad V. Zelenskis yra lyg nauja knyga, kurią kas nors turės parašyti, ir esą galima tikėtis, kad taip gimsianti istorija bus pozityvi. O vienas 2014 m. Euromaidano lyderių, judėjimo „Spilna Sprava“ koordinatorius Oleksandras Danyliukas atstovauja kitam sparnui ir aiškina, kad V. Zelenskio kandidatūra buvo parinkta artimo verslo partnerio Ihorio Kolomoiskio ir kitų Ukrainos oligarchų, trokštančių pagaliau pasiekti susitarimą su Rusija ir pagerinti savo verslo sąlygas. „V. Zelenskis – tai iš esmės jaunesnis, išvaizdus Viktoras Janukovyčius“, – interviu žurnalui IQ sakė O. Danyliukas ir priminė nešlovingai po 2014 m. žudynių Maidane į Rusiją pabėgusį Ukrainos prezidentą.
Visada pasiruošę (Scanpix nuotr.)
V. Jurkonis ramina, kad V. Zelenskiui būtų sudėtinga radikaliai pakeisti Ukrainos geopolitinį kursą. „Ir piliečių, ir valstybės institucijų inercija yra gana didelė bent jau dėl euroatlantinės perspektyvos“, – sakė jis, remdamasis panašioje kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų stovinčios Moldovos pavyzdžiu. Ten prezidentu 2016 m. išrinktas atvirai prorusiškas socialistas Igoris Dodonas iki šiol taip ir nesugebėjo esmingai pakeisti šalies geopolitinės orientacijos.
Vienu svarbiausių P. Porošenkos praėjusios kadencijos pasiekimų gali pasirodyti besąs euroatlantinės integracijos siekio įtvirtinimas konstituciniu lygmeniu. Tokiam sprendimui atšaukti gal ir įmanoma surinkti reikalingą daugumą parlamente, tačiau jį pagrįsti visuomenei būtų gerokai sunkiau. Jei nuogąstavimai dėl giluminių V. Zelenskio motyvų pasitvirtintų, labiau tikėtina būtų vilkinimo taktika ir bandymas remtis jo pažadėta „liaudies valdžia“, svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendžiant referendumais. Kaip rodo Ukrainoje atliekamos apklausos, šiuo metu narystę ES remia kiek daugiau nei 50 proc. šalies gyventojų, o narystę NATO – kiek daugiau nei 40 proc., taigi erdvės manevrams yra. „Nemanau, kad dabar, šiais neramiais laikais, yra metas tiesioginei demokratijai. Labai lengva manipuliuoti žmonėmis, o ypač tokiais sudėtingais klausimais, kaip geopolitiniai pasirinkimai ar vidaus politikos organizavimas“, – teigė O. Danyliukas.
Praeities pamokos
Naujojo Ukrainos prezidento laukianti užduotis yra ne iš lengvųjų jau vien todėl, kad jis pats piliečiams kone tiesiogiai žadėjo aukso kalnus – paskutinėje „Liaudies tarno“ serijoje didžiulė švytinti piliečių suneštų brangenybių krūva Kijevo Maidane simbolizavo šalies išsivadavimą iš skolų ir svetimųjų (Vakarų) kontrolės. Tai paversti realybe būtų nepaprastai sunku. „V. Zelenskis, kad ir ką rodytų seriale, pats vienas nėra ir negali būti stebukladarys, per vieną dieną pakeisiantis Ukrainą, šalies ekonomiką ir išspręsiantis socialinius klausimus. Su tokiais dideliais lūkesčiais jis sau kasa duobę ateityje, – sakė V. Jurkonis. – Ukrainos žmonių kantrybės limitas yra dar mažesnis negu anksčiau.“
Nepriklausomos Ukrainos istorijoje netrūksta įtikinamų pamokų. Nuo pat 1991 m., kai Sovietų Sąjungos žlugimas užtikrino šalies nepriklausomybę, vieninteliam prezidentui Leonidui Kučmai pavyko dukart iš eilės laimėti rinkimus. Net pirmasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčukas (1991–1994 m.) suklupo nesugebėjęs rinkėjų įtikinti, kad reformos vykdomos gana sparčiai, o gyvenimas gerėja. Tas pats L. Kučma (1994–2004 m.) nieko nepadarė, kad šalyje būtų atsverta oligarchų įtaka ir įtvirtinta teisės viršenybė, o ir tarptautinėje scenoje mieliau laikėsi vadinamosios dviejų vektorių, tarp Rytų ir Vakarų pakibusios, politikos, kuri iš esmės reiškė neapsisprendimą. Kai 2004 m. L. Kučmos parinktą įpėdinį, V. Janukovyčių, pabandyta į prezidento postą pasodinti klastojant rinkimų rezultatus, savo galią pademonstravo užaugusi Ukrainos pilietinė visuomenė – kilusi Oranžinės revoliucijos banga nušlavė bent dalį senojo politinio elito, jei ne pamatines struktūras, grįstas asmeninėmis pažintimis bei stambiojo verslo ir politikos sąveika.
Oranžinė revoliucija buvo savotiškas Ukrainos pabudimas po chaotiško ir niūraus 10-ojo dešimtmečio. Tačiau pagrindinio jos herojaus, Viktoro Juščenkos, tolesnis likimas turėjo tapti perspėjimo signalu P. Porošenkai – vienam tuomečių jo bendražygių. Atėjęs į politiką iš Ukrainos centrinio banko vadovo pareigų, V. Juščenka buvo spėjęs pagarsėti kaip premjeras reformatorius, kokio Ukraina iki tol neturėjo. Tapęs prezidentu, jis sustiprino valstybinę kalbą, paskatino diskusijas apie Holodomoro tragediją ir kitas istorines problemas. Tačiau rimtų reformų jis taip ir nesugebėjo įvykdyti – įklimpo į politinių rietenų liūną. Kai V. Janukovyčius 2010 m. atėjo į prezidento rinkimus siekdamas revanšo, V. Juščenka surinkęs vos 5,5 proc. balsų iškrito jau pirmajame ture.
„Aš nežinau, ar jis buvo politikas, ar tiesiog geras žmogus, – V. Juščenką prisiminė tuo metu Lietuvos ambasadoriaus pareigas Ukrainoje ėjęs Algirdas Kumža. – Turbūt teisingi priekaištai jam, kad jis išleido iš akių tą tikrąjį valstybės darbą – stiprinti teritorijos vientisumą, žmonių vienybę. Tai tikrai buvo galima padaryti. Iš tikro mes daugiau girdėjome apie tai, kad jis tapo paveikslus, žiedžia puodus, laiko bičių.“
Iškeltas naujo revoliucingo Euromaidano judėjimo – reakcijos į V. Janukovyčiaus aplinkos korupciją bei sprendimą išsižadėti asociacijos su ES, P. Porošenka 2014 m. prezidento rinkimus laimėjo jau pirmajame ture, sulaukęs beveik 55 proc. balsų. Visuomenė tuo metu buvo sukrėsta kruvinos protestų atomazgos ir labai mobilizuota. Tačiau P. Porošenka nepasuko greitų ekonomikos reformų keliu, ir tai iš dalies galima pateisinti, turint galvoje paraleliai vykusį nepaskelbtą karą su Rusija, kuriam Ukraina nebuvo pasirengusi.
Didžiausi kadenciją baigiančio prezidento nuopelnai buvo bendra šalies stabilizacija ir nacionalinio saugumo sustiprinimas, euroatlantinės integracijos siekių įtvirtinimas, bevizio režimo su ES įvedimas ir pasiekta Ukrainos stačiatikių bažnyčios autonomija nuo Maskvos patriarchato. Tačiau ir P. Porošenkai galiausiai koją pakišo sukelti dideli rinkėjų lūkesčiai, lėta ir abejonių kelianti pažanga kovoje su korupcija, taip pat netylantys skandalai, kurie ima atsibosti ne vien ukrainiečiams, bet ir Ukrainos rėmėjams Vakaruose. „Vakarai turi aibę kitų problemų, ir Ukrainai išlaikyti dėmesį yra gana sunku. Net Rytų partnerystės kontekste dabar kartais atrodo, kad Baltarusija kai kuriems atrodo daug įdomesnis ir svarbesnis klausimas negu Ukraina“, – sakė V. Jurkonis.
Praleistų galimybių šalis?
Nepaisant visų abejonių dėl V. Zelenskio rėmėjų, jo motyvacijos ir tikrųjų siekių, neatmestina, kad naujasis prezidentas nuoširdžiai trokšta teigiamų permainų. Tačiau tai dar nereiškia, kad jam pavyks išvengti ankstesnių Ukrainos vadovų likimo. Iki šiol dar nė vienam šalies lyderiui nepavyko pateisinti į jį sudėtų vilčių. Galbūt pats tai suprasdamas, V. Zelenskis prieš rinkimus sakė ateinantis tik vienai kadencijai.
„Ir išorės stebėtojai, ir mąstantys Ukrainos politikai sako, kad Ukraina – tai praleistų galimybių šalis“, – IQ teigė A. Kumža. Tokia pastarųjų dešimtmečių Ukrainos istorijos tendencija vis labiau skatina piliečių nusivylimą ir nepasitenkinimą – tai rodo ir auganti emigracija. Eurostato duomenimis, vien 2017 m. 662 tūkst. ukrainiečių gavo leidimą gyventi ES šalyse.
Kita vertus, dviejų pergalingų protestų judėjimų sėkmė taip pat ilgam paliko žymę aktyvios ukrainiečių visuomenės dalies atmintyje. Visi norintys gali apsilankyti Kijevo Maidane ir prisiminti, kad pokyčiai visada įmanomi, jei dėl jų labai pasistengsi.