Mergina su charakteriu

Mergina su charakteriu

Artėjanti baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera uždės dar vieną pliusą Kristinos Gudžiūnaitės svajonių vaidmenų sąraše. Su baleto artiste susitikusi Viktorija Vitkauskaitė atrado, kas sieja vieną ryškiausių šiandienos balerinų su garsiąja W. Shakespeare’o meilės istorijos heroje. Ir romantiškumas čia niekuo dėtas.

K. Gudžiūnaitė apie Džuljetos vaidmenį ėmė svajoti dar prieš porą metų. (Dariaus Markūno nuotr.)

Ilgais Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) koridoriais vos spėju paskui spartų K. Gudžiūnaitės žingsnį. Lyg vijurkas skriejančiai primabalerinai mūsų pokalbis – trumpa pauzė tarp intensyvių repeticijų, tačiau nuovargio šešėlio nei jos balse, nei veide nepastebiu. Delnais apglėbusi puodelį kavos ji entuziastingai kalba apie artėjančią premjerą ir savo kaip Džuljetos debiutą. Tai – įvykis ne tik pagrindinio vaidmens artistei: nuo 2012–2013 m. sezono pabaigos garsiojo Sergejaus Prokofjevo baleto LNOBT repertuare nebuvo. Kuo naujasis pastatymas skirsis nuo teatre rodyto anksčiau, mums kalbantis galima tik numanyti. Prieš premjerą choreografas Krzysztofas Pastoras užsiminė norintis atskleisti, kad Romeo ir Džuljetos istorija išlieka aktuali ir mūsų laikų žmonėms: tiek vienišai mamai, tiek reklamos agentūros darbuotojui ar „iPhone“ iš rankų nepaleidžiančiam moksleiviui.

„Tai bus šiek tiek kitokia interpretacija, artimesnė mūsų laikams“, – apie būsimą pastatymą prasitaria K. Gudžiūnaitė. „Romeo ir Džuljeta“ – jau ketvirtasis LNOBT baleto meno vadovo K. Pastoro spektaklis, kuriame šoka pašnekovė. Šio menininko kuriama plastika jai jau puikiai žinoma kaip ir pats W. Shakespeare’o parašytas kūrinys, statytas turbūt visose didžiosiose pasaulio scenose. Tačiau tai nekliudo balerinai savaip interpretuoti garsiausios visų laikų meilės istorijos. „Jei pažvelgsi giliau, gražios istorijos čia nedaug. Susitinka du vienas kitam skirti žmonės, bet yra tiek daug aplinkybių, kurios viską užpurvina… Tačiau ir tame purve žmonės nori būti laimingi. Jų istorija trunka vos tris dienas. Bet jeigu dramaturgo valia tęstųsi ilgiau, galbūt nebūtų tokia jautri ir jaudinanti“, – svarsto K. Gudžiūnaitė.

Nors jos šokamą heroję įprasta romantizuoti, Džuljetos maištas ir vidinė jėga balerinai atrodo svarbesni už įsitvirtinusį Džuljetos – trapios mergelės su gėlių vainiku ir plazdančia suknele – įvaizdį: „Džuljeta juk paauglė, ji – su charakteriu, užsispyrusi. Tėvai liepia dukrai daryti tai, ką reikia, bet ji nenori. Ir būtent Romeo parodo: yra kitas pasaulis, kuriame galime būti laimingi. Nežinau, ar Džuljetą galima vadinti maištininke – ji nedrįsta nei tėvui, nei motinai pasakyti apie mylimą žmogų. Bet savo vieno žmogaus pasaulyje ji yra maištininkė.“

Laikotarpis Honkonge

Pažvelgus į K. Gudžiūnaitės biografiją knieti ir ją pavadinti tvirto charakterio mergina. Dar būdama M. K. Čiurlionio meno mokyklos auklėtinė ji sugalvojo įgyti patirties svetur. „Man trūko oro, norėjosi didesnio pasaulio, daugiau įkvėpti, kad plaučiai padidėtų“, – metaforiškai savo – tuomet aštuoniolikametės – lūkesčius prisiminė pašnekovė. Todėl baigusi dvylika klasių (M. K. Čiurlionio meno mokykloje yra trylikta baleto klasė – red. past.) ji išvažiavo į Miuncheną, kur metus studijavo baleto akademijoje. Sužinojusi, kad Australijos lietuviai kviečia atvažiuoti jaunus atlikėjus, mėnesiui išvyko į Sidnėjų. Vėliau grįžo į Miuncheną, neakivaizdžiai baigė M. K. Čiurlionio mokyklą, o tada, jau sulaukusi LNOBT kvietimo dirbti, priėmė dar vieną nestandartinį sprendimą – iškeliavo į Honkongą.

Septynių mėnesių darbo patirtį milžiniškame metropolyje šiandien balerina reziumuoja keturiais žodžiais: „Tiesiog taip turėjo būti.“ Laikotarpis Honkonge leido įsitikinti, kad niekur nesi laukiamas su patiestu raudonu kilimu ir niekas nebus paduota ant lėkštelės: visur turi pristatyti save ir įrodyti, ką sugebi. „Viskas labai paprasta: niekur tau nepaplos vien už tai, kad atvažiavai. Tai, laimė, supratau dar būdama labai jauna“, – šypteli K. Gudžiūnaitė. Todėl sumaniusi dar kartą keisti savo kelio kryptį ji vėl veikė ryžtingai. 2010-aisiais grįžo į Lietuvą neturėdama jokio konkretaus darbo pasiūlymo ir jokių garantijų, kad apskritai čia yra laukiama. Tačiau paaiškėjo, jog LNOBT kvietimas tebegaliojo: jau po savaitės K. Gudžiūnaitė šoko viename šio teatro spektaklių.

Viskas labai paprasta: niekur tau nepaplos vien už tai, kad atvažiavai. Tai, laimė, supratau dar būdama labai jauna.

Nuo to laiko jos karjera šovė tik aukštyn: 2014 m. ji tapo Metų baleto soliste, o kartu – ir vedančiąja soliste baleto teatre. Pernai kritikai puikiai įvertino naują jos vaidmenį spektaklyje „Bajaderė“. Šiemet rugsėjį ji pirmą kartą sušoko „Gulbių ežere“, o jau spalį laukia premjeriniai „Romeo ir Džuljetos“ spektakliai. Kalbantis su vos 27-erių mergina drovu sakyti, kad jos karjera turbūt išgyvena aukso amžių, bet K. Gudžiūnaitė tokios formuluotės nebijo. Pasak balerinos, jei būdamas jos metų jau ką nors pasiekei ir gali tiesiog kurti, šokti, augti kaip menininkas, tai ir yra aukso amžius. „Kūnas dar paslankus, nėra traumų, o kiek tai tęsis, niekada nežinai – gal ir iki trisdešimties, – gūžteli pečiais K. Gudžiūnaitė ir sutinka, kad jos šuolis iki ten, kur yra dabar, buvo labai spartus. – Viską lėmė noras ir darbas. Esu labai dėkinga Živilei Baikštytei, kuri mane išmokė to, ką dabar darau scenoje. Mokykloje išmoksti kai kurių dalykų, bet atėjęs į teatrą pasijunti nieko neišmanantis. Būtent Živilė man parodė, kad viskas kasdien prasideda dešimtos valandos treniruotėje. Jei ten gerai pradedi, gerai ir toliau tęsi. Turi daryti taip, kaip reikia, ir ne kitaip kiekvieną mielą dieną.“

Mažiausiai valandą kūno mankštai tenka skirti ir per atostogas, nes kineziterapeutas Marius Matulionis tuoj pat pastebės ir griežtai primins, kad ilsėtis negalima. Jei balerina tris vasaros atostogų savaites leistų sau užmiršti mankštas ir režimą, grįžti į pradinę formą prireiktų šešių savaičių. Tačiau tiek laukti prasidėjus naujam teatro sezonui nebūna kada. Pavyzdžiui, rugpjūtį ėmus repetuoti „Romeo ir Džuljetą“ balerina teatro repeticijų salėje kasdien praleisdavo po dešimt valandų. Todėl galimybė ramiai paskaityti knygą ar apsilankyti dramos teatre – retos šventės, kurių ji labai laukia: „Draugai juokiasi, kai laisvalaikiu einu į dramos teatrą. Bet man tai būtina. Turiu save maitinti, užpildyti meno alkį, kitaip nieko nesukursiu.“

Darbas be rutinos

Ilgos valandos repeticijų salėse – tik įprasto režimo detalės ir jų K. Gudžiūnaitė nesureikšmina. Kaip ir nuolat tykančių klausimų ar juokelių apie balerinų mitybą, perregimas kūno formas. Kur kas entuziastingiau ji kalba apie vaidmenis – tuos, apie kuriuos svajojo ir kurie jau tapo jos biografijos dalimi. „Dar studijuodama M. K. Čiurlionio mokykloje žinojau: bus mano gyvenime diena, kai sušoksiu „Gulbių ežere“, – net sugniaužia kumštelį K. Gudžiūnaitė, šią svajonę pasiekusi rugsėjį. Šiek tiek anksčiau ji debiutavo „Miegančiojoje gražuolėje“. Pagrindinės šių dviejų baletų moterų partijos laikomos sudėtingiausiomis (pavyzdžiui, Paryžiaus operos ir baleto teatre būtent šiuos vaidmenis sušokusi balerina pelno „Danseur Étoile“ – primabalerinos statusui prilygstantį laipsnį, suteikiamą iki gyvenimo pabaigos). Prieš porą metų sužinojusi, kad LNOBT bus statoma Romeo ir Džuljetos meilės istorija, balerina ėmė svajoti apie Džuljetos vaidmenį. Dabar klausimą apie naujus siekius K. Gudžiūnaitė palydi truktelėdama pečiais: „Kol kas gyvenu Džuljeta. Naujos  svajonės dar reikės palaukti.“

Teks luktelėti ir pačios „Romeo ir Džuljetos“ premjeros. Iš to, kaip savikritiškai ir smulkmeniškai balerina narsto artėjantį įvykį, akivaizdu, kad nei nuo kasdienės rutinos, nei nuo premjerų šurmulio ji anaiptol nėra pavargusi. Greičiau tokia pat alkana darbo ir kūrybinio proceso, kaip tada, kai vos sulaukusi pilnametystės išvyko pasidairyti po pasaulį: „Per premjerą su nauju vaidmeniu atsiduri scenoje tarp kitokių dekoracijų, kitokio apšvietimo – repeticijų salėje viso to neturi. Pirmą kartą išėjęs į sceną turi visa tai įvertinti ir dar nepamesti vaidmens linijos. Todėl teatre sakoma, kad įsišoki tik nuo trečiojo spektaklio. Peržiūrėjus savo spektaklių įrašus, man dažnai atrodo, kad viskas blogai: ir tas nepavyko, ir to žiūrovui turbūt neperdaviau. Tokių momentų, kai išties po spektaklio patyriau euforiją, yra buvę gal du. Sutapo ir nuotaika, ir kūno pasirengimas, ir partneris gerai jautėsi – viskas tiesiog sukrito į vietas. Bet niekada, net ir trisdešimtą kartą šokdama tą patį vaidmenį, nejaučiu jokios rutinos. Nebūna, kad galvočiau: o, Dieve, vėl „Spragtukas“, kiek galima. Juk išgirsti Čaikovskį – ir tau gyvenimas vėl nušvinta.“

Akimirka iš spektaklio repeticijos. (Martyno Aleksos nuotr.)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų