Á. Schillingas Lietuvoje dirba ne pirmą kartą. (Lauros Vansevičienės nuotr.)

Menas kart politika

Menas kart politika

Vengrų režisieriui Árpádui Schillingui, regis, atskirai šios lygties dėmenys neegzistuoja. Jo spektakliai aštriai reaguoja į politines aktualijas ir socialinius reiškinius. Kas po lygtimi slėpsis naujausioje jo premjeroje Valstybiniame jaunimo teatre, domisi Viktorija Vitkauskaitė.

Beveik užsispyrusiai prašau teatro atstovų prieš interviu leisti perskaityti „Autonomijos“ (tai – darbinis būsimo spektaklio pavadinimas) pjesę. Tik vėliau sužinau, kad tokio dalyko kol kas nėra. Naujai premjerai skirtas laikas – šešios savaitės, per kurias šį kūrinį režisierius iš savo bei aktorių patirčių ir išanalizuotų lietuviškų pasakų, mitų siekia išauginti nuo nulio, be jokio išankstinio teksto.

Kiek daugiau nei trečdalį šio laiko Á. Schillingas iš pradžių skyrė pokalbiams su aktoriais – jų spektaklyje keturiolika. Klausinėjo apie asmenines patirtis, požiūrį į įvairius šalies istorijos įvykius. Kiekvieno teiravosi, ar šis kada nors yra kokiam nors režisieriui ištaręs „ne“ – juk, pasak Á. Schillingo, taip irgi brėžiamos autonomijos ribos. Vėliau iš jų improvizacijų, pokalbių, asmeninių istorijų režisierius su kolege Ildikó Gáspár parengė dramaturginį tekstą. Mūsų susitikimo dieną aktoriams išdalijo pjesės apmatus – apie pusšimtį puslapių teksto – ir įspėjo, kad jis dar gali gerokai pasikeisti. Jo ir I. Gáspár parašyta pjesė – tik vienas žingsnis, o ne kūrybinio proceso pabaiga.

„Kol kas nežinau, kuo spektaklis baigsis, ir ši nežinomybė man patinka. Svarbu ne užfiksuoti tai, ką pats sugalvojau, bet rasti geriausią sprendimą. Todėl, jei aktorius pasiūlys ką nors geriau, įdomiau – puiku. Esminė struktūra, spektaklio rėmas yra svarbiausia, bet tai, kuo jis bus užpildytas, dar gali pasikeisti“, – sako Á. Schillingas, iš repeticijos trumpam ištrūkęs pokalbio.

Spektaklio idėją – kalbėti apie autonomiją – režisieriui pasiūlė jį dirbti pakvietęs Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Šią plačią sąvoką Á. Schillingas iškristalizavo savaip. „Anksčiau man buvo įdomu bendruomenė, tauta – didelės temos. O dabar įdomu individualumas. Kur yra mūsų ego, mūsų asmenybės ribos, kai susiduriame su bendruomene?“ – retoriškai klausia jis.

Statomo spektaklio centre atsiduria viena kelių kartų jungiama šeima. Pagrindinį – senelio – vaidmenį kuria aktorius Valentinas Masalskis. Jo įkūnijamas personažas atstovauja praeičiai ir tarsi įkalina, apriboja jaunąją šeimos kartą. Á. Schillingas teigia, jog jam ypač patinka dirbti su lietuvių aktoriais: „Jie tokie atviri kūrybiniam procesui! Jų įžvalgos, patirtys statant spektaklį labai naudingos, nes tai – komandinis darbas.“

Svarstyklės persisvėrė

Darbas Lietuvoje šiam vengrų režisieriui – ne naujiena. Prieš pustrečių metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis režisavo spektaklį „Didis blogis“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Vėliau Klaipėdoje surengė kūrybines dirbtuves. „Man taip patinka Lietuvoje, bet net negaliu paaiškinti, kodėl“, – šypteli režisierius.

Vis dėlto labiausiai tikėtina tos didelės simpatijos priežastis – Lietuvos ir jo gimtosios Vengrijos istorijos panašumai. Á. Schillingas kalba apie buvimą tranzitinėje pozicijoje tarp didelių politinių jėgų, komunizmą, gyvenimą subyrėjus sovietiniam blokui. „Jūsų šalis mažesnė, o problemos buvo didesnės nei Vengrijoje“, – sako menininkas.

Tačiau dabar, jo nuomone, svarstyklės persisvėrė. Lietuva, vengro akimis, tapo stipria visateise ES nare, o jo gimtoji šalis kuriam laikui tarsi stabtelėjo, vėliau apskritai ėmė riedėti žemyn. Ir be politikos čia – niekaip: anot režisieriaus, dabartinį šių dviejų valstybių atotrūkį lėmė skirtingai iškovota laisvė. Lietuviai, jo pastebėjimu, ją pasirinko ir išsikovojo patys, todėl ir šiandien jaučiasi atsakingesni už savo valstybės gyvenimą.

„Kiekvienas iš „Autonomijos“ aktorių aiškiai prisiminė, kur jis buvo ir ką veikė 1991-ųjų sausio 13-ąją. Man tai atrodo nepaprasta. Esu tikras – jei paklausčiau vengrų, kur jie buvo prieš 27 metus, visi gūžčiotų pečiais. Jūs pasirinkote būti laisvi, apsisprendėte, nors tai ir pareikalavo aukų. Pasakyti „aš lietuvis“ tada reiškė sąmoningai apsispręsti“, – kalba Á. Schillingas.

Vengrai labai mėgsta kalbėti apie tai, kiek daug mūsų tauta kentėjo.

Vengrijoje, jo teigimu, politiniai įvykiai klostėsi kitaip: juos nulėmė ne į gatves išėję žmonės, bet prie apskritojo stalo susėdę politikai. „Kurį laiką komunizmo sąlygomis Vengrija buvo viena geresnių vietų gyventi. Parduotuvėse buvo visko, režimas buvo švelnesnis, kitų šalių žmonės dažnai vykdavo pas mus atostogauti. Pokytis pereinant prie kapitalizmo nebuvo drastiškas. Mes nepajutome revoliucijos, mes nekovojome gatvėse žlungant Sovietų Sąjungai, gal todėl ir nebeturime tokio asmeniško santykio su laisve kaip lietuviai“, – mano menininkas.

Savo tautiečiams jis prikiša nuolankios aukos poziciją ir nenorą prisiimti atsakomybės. „Vengrai labai mėgsta kalbėti apie tai, kaip mūsų tauta daug kentėjo. Taip, už mūsų praeities problemas buvome atsakingi ne mes. Bet tai, kas vyksta dabar, – jau mūsų atsakomybė. O vengrai to nenori suprasti. Jie vis dar gyvena didingos praeities naratyvu – ak, kokia didi valstybė buvome, mes ir vėl galime būti dideli“, – kalba režisierius.

„Ar klausaisi manęs, Viktorai?“

Jau aštuonerius metus Vengrija pasaulio žiniasklaidos centre dažniausiai atsiduria dėl premjero Viktoro Orbáno. Tiksliau – dėl įvairių jo pareiškimų pabėgėlių krizės, musulmonų ir kitais aktualiais klausimais. Pernai politikas apkaltino ES ir garsųjį vengrų filantropą George’ą Sorosą siekiu „islamizuoti“ Europą. Masinių protestų sulaukė valdžios sprendimas priimti aukštojo mokslo įstatymų pataisas, kurios reiškė veiklos pabaigą G. Soroso įsteigtam Vidurio Europos universitetui.

Šį balandį Vengrijoje vyks parlamento rinkimai, tačiau neabejojama, kad V. Orbánas vėl laimės. „Manau, kad jis liks valdžioje dar mažiausiai dvylika metų, nes dabar V. Orbánas tapo ypač galingas“, – ne be nusivylimo kalba Á. Schillingas.

Į populizmo nešėjus jis reaguoja kiek įmanydamas – tiek teatre, tiek už jo ribų. Pernai režisierius sukūrė filmuką, kuriame atsakinėjo į šešis Vengrijos vyriausybės rengtos apklausos klausimus. Visi jie buvo nukreipti prieš ES politiką bei imigrantus. „Ar klausaisi manęs, Viktorai? Ar girdi mane?“ – žiūrėdamas tiesiai į kamerą vis kartojo menininkas. Jo darbas sulaukė daugybės peržiūrų, tačiau viename interviu po to režisierius prisipažino dėl savo pozicijos besijaučiantis vienišas.

Panašiai jis kalba ir dabar, nuo tų įvykių praėjus beveik metams. Á. Schillingo nuomone, nereikšti savo pozicijos, nekritikuoti populistų ir apsimesti tik „darančiu meną“ iš esmės reiškia kolaboravimą. „Jei vadovauji teatrui, turi savo auditoriją, kartu prisiimi ir didžiulę atsakomybę. Neprivalai būti ypač politiškai aktyvus. Bet turi reaguoti į tai, kas vyksta tavo šalyje. Negali tiesiog statyti kokio „Ričardo III“ ir aiškinti, kad tai neturi nieko bendro su mūsų laikais. Nesu nusiteikęs prieš klasiką. Bet man įdomu šiandiena“, – sako jis.

Kita vertus, režisieriaus nestebina, kodėl populizmas ir demagogija jo šalyje šiuo metu atrodo priimtiniausi tokiai daugybei rinkėjų. Premjeras ir jo aplinka, anot Á. Schillingo, genialiai išnaudoja didžiąsias šalies žiniasklaidos priemones, žmonių abejingumą ir nesugebėjimą atskirti tikros informacijos nuo netikrų žinių (fake news): „Štai dabar pradėti tyrimai dėl V. Orbáno šeimos narių galimo neteisėto naudojimosi ES parama. Bet kurioje kitoje šalyje tokiu atveju vyriausybė kristų. Bet tik ne Vengrijoje. Nes žmonės V. Orbánu tiki“, – sako menininkas. Jis prisimena atvejį, kai pamatę gatvėje keletą arabų – vietos universiteto studentų – vengrai iškvietė policiją. Jiems atrodė, kad gatve vaikštantys arabai yra savaime blogas dalykas. „Tai liudija, jog V. Orbánas kaip politikas genialiai pasinaudojo imigracijos korta. Dauguma vengrų gyvenime nėra matę nei musulmono, nei juodaodžio, apie kuriuos premjeras nuolat kalba. Bet baimė yra stipri.“

Senelio vaidmenį kuria aktorius Valentinas Masalskis. (Lauros Vansevičienės nuotr.)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų