-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tokiose loterijose, kurios rengtos iki pat nepriklausomybės atkūrimo (ant paskutinių, 1990-ųjų laidos, bilietų buvo spausdinami du herbai – dar nepatvirtintas Vytis kairėje ir Lietuvos SSR blynas su ąžuolo lapų ir rugių pynėmis) buvo galima laimėti ir pinigų, ir (tai labiausiai viliojo) už pinigus negaunamų daiktų – nuo lygintuvų iki automobilių. Daiktų siūlė ir kitos sovietinės loterijos: momentinėje buvo galima laimėti deficitinių knygų, o kas dvejus metus organizuojamoje SSRS dailininkų sąjungos – meno kūrinių be teisės juos išsikeisti į pinigus.
Vieną šios loterijos bilietą prieš dešimtmetį ir nusipirkau šiandien jau išsivaikiusiame senienų turgelyje Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. Jį įsigijau dėl miglotos priežasties – pagalvojau, kad būtinai turiu parašyti tekstą apie šį egzotišką reiškinį, kuriame paradoksaliai susipina propaganda, meno rinka, sovietinės meno organizacijos logistika ir meno vartojimas. Pabendrauti su kolekcionieriais (tai nėra pramoga) teko ilgiau, nei įprasta, bet galiausiai pas vieną bonistikos (numizmatikos šaka – „IQ Life“ past.) rinkėją radau milžinišką, trigubai didesnio formato nei įprasti loterijos bilietai, dekoruotą rūsčiojo realizmo stiliaus piešiniu ir rusišku užrašu „Dailininkai – liaudžiai“ 1966 m. laidos artefaktą. Ilgas ir triumfu pasibaigęs pirkimo procesas tapo akivaizdžiu pretekstu straipsnio neberašyti, ir loterijos bilietą pamiršau iki 2018-ųjų pradžios, kai Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo aktyvus parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ rengimo darbai.
Per mažiau kaip 30 metų sovietiniuose butuose loterijos būdu atsirado 280 tūkst. meno kūrinių.
Ekspozicijoje buvo rodomos sovietmečiu sukauptos kolekcijos ir pasakojamos jų atsiradimo istorijos. Jas berinkdama kuratorė Eglė Juocevičiūtė manęs paklausė, ar ką nors žinau apie dailės kūrinių loteriją. Išdidžiai atsakiau, kad turiu bilietą. Kuratorei mano pasigyrimo, aišku, neužteko, ir ji atliko nemenką archyvinį tyrimą, ieškodama duomenų, kaip loterija funkcionavo Lietuvos dailininkų sąjungos aplinkoje. Tyrimo rezultatai buvo labai intriguojantys. Archyve saugomos dvi bylos – viena skirta pirmajai, 1963-iaisiais organizuotai, loterijai, kita – įvykusiai 1977-aisiais.
Debiutiniame etape dailininkai į kvietimą dalyvauti reagavo gana vangiai; viename rašte raginama Kauno skyriaus dailininkus aktyviau teikti darbus loterijai. Gana keista, nes sąlygos buvo labai palankios – organizatoriai prašė pačių paprasčiausių kūrinių (peizažų, natiurmortų, gintarinės bižuterijos, keraminių servizų), o už juos mokėjo dosniai ir greitai. Po 14 metų pasiūlos situacija pasikeitė kardinaliai – raginti nieko nebereikėjo. Atvirkščiai, kūrinių prinešdavo tiek daug, kad teko organizuoti atrankos komisijas, kurios atsijodavo darbus ir dar pasiderėdavo su menininkais dėl kainos. Nors jos vis tiek liko dosnios. Štai vienas tapytojas pateikė 25 nedidukus peizažus, iš jų komisija atrinko dešimt ir sumokėjo 730 rublių – sovietmečio paštininko metinį atlyginimą.
1966 m. antrosios visasąjunginės meninės loterijos bilietas. Pirktas kolekcionierių klube Vilniaus profsąjungų rūmuose 2008 m. už 10 litų. 2018 m. šis bilietas kainavo maždaug 10 eurų.
Paskatintas kolegės darbo archyvuose sėkmės, irgi nusprendžiau patyrinėti meno loterijos praeitį – nėriau į rusų kolekcionierių internetinius forumus. Juose apie „loterinius paveiksliukus“ kalbama gana daug. Tai suprantama. Meno kūrinių loterijos egzistavimo laiku surengta 14 tiražų. Kiekviename jų buvo pralošiama 20 tūkst. lotų, taigi per mažiau kaip 30 metų sovietiniuose butuose atsirado 280 tūkst. meno kūrinių. Žinoma, didžioji jų dalis buvo tiražuojama grafika, bižuterija ir kiti taikomosios dailės daikčiukai. Jie loterijos tiražų laimėjimų lentelėse buvo skelbiami anonimiškai. Meno kūriniai su jų autorių pavardėmis užimdavo palyginti nedidelę laimėjimų dalį. Lietuvių menininkų ten atsirasdavo nemažai. Viename forumų radau diskusiją, kur rusų kolekcionieriai aiškino vienam smalsuoliui, kad jo paveldėtas paveikslas (Antano Gudaičio jūrinis peizažas) yra loterinis kūrinys, vertingas tik Lietuvoje. Smalsuolis kolekcionieriais netikėjo. 1976 m. laimėjimų lentelėje radau penkias lietuviškas pavardes, iš kurių žymiausi yra Juozas Balčikonis (kažkas laimėjo jo kilimą „Vestuvės“) ir Algirdas Petrulis, loterijai davęs peizažą „Kaime“.
Ar ši praeityje dingusi egzotika turi nuotykio skonį? Man, be abejo, turi. Porą kartų paauglystėje pirkau meninės loterijos bilietus, nieko nelaimėjau ir buvau įsitikinęs, kad loteriniu pavidalu meno kūrinių niekada nebeįsigysiu. Ir buvau neteisus.
Vieną 2011 m. naktį, vakarodamas prie kompiuterio, prisiminiau, kad žurnalą „Time Out“ prenumeratoriams kurjeriai atneša apie vidurnaktį. Nuėjau patikrinti, ir tikrai, – žurnalas gulėjo prie durų. Pavarčiau ir naujas parodas apžvelgiančiame skyriuje pamačiau nedidelį skelbimą: „Nusiųskite adresu art@timeout.com laišką, „subject“ eilutėje įrašę „Martin Creed Offer“ ir gausite šansą išlošti Martino Creedo meno kūrinį.“ Vėliau patikrinau – internetinėje žurnalo versijoje pasiūlymo nebuvo. Turbūt buvau vienas pirmųjų atsiuntusių laišką, nes po savaitės gavau siuntinį su CD, kuriame buvo M. Creedo singlas „Thinking/Not Thinking“ ir jo pasirašyta nuotrauka su šunimis.
Galiausiai privalau prisipažinti, kad ir šį straipsnį parašiau tik todėl, kad pasigirčiau savo laimėjimu.
M. Creedo parodos „Mothers“, vykusios galerijoje „Hauser & Wirth“ Londone, 2011 m., loterijos laimėjimai: autoriaus pasirašyta nuotrauka ir singlas „Thinking/Not Thinking“ (garsas ir video). Abiejų kaina antrinėje rinkoje apie 100 JAV dolerių.
