-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš trylika mėnesių jaunas ministras gimtajame Amjene, Prancūzijos šiaurėje, nedidelėje posėdžių salėje užlipo ant pakylos. Klausytojų nekaitino žemadažniai ritmai, nebuvo prožektorių ir vėliavų. Tik mikrofonas, kurį paėmęs Emmanuelis Macronas pareiškė steigiantis naują politinį judėjimą, pavadintą „En Marche!“ („Pirmyn!“). Jis norėjo, kad neliktų paplėkusio politinio skirstymo į kairę ir dešinę, grąžinti pasitikėjimą ir pašalinti tai, kas stabdo Prancūziją. „Idėja – šiek tiek beprotiška, – pripažino politikas. – Nežinau, ar pavyks.“
Pasak vieno padėjėjo, tuo metu tiesiog norėta rengti viešąsias diskusijas. Net nebuvo apklausų patikrinti E. Macrono šansus tapti prezidentu. Jis anksčiau nedalyvavo rinkimuose kaip kandidatas. Jo viltys sukurti politinį judėjimą, pajėgų susiremti su esamomis partijomis, atrodė fantazija. Po dviejų mėnesių socialistams atstovaujantis prezidentas François Hollande’as kalbėdamas su dviem reporteriais į ūkio ministro projektą numojo ranka ir pavadino „ateities neturinčiu nuotykiu“.
Vis dėlto gegužės 7-ąją, vos po šešių mėnesių, kai E. Macronas oficialiai pareiškė sieksiąs prezidento posto, prancūzai 39-erių liberalą išsirinko šalies vadovu – jam atidavė 66 proc. balsų. Jo pergalė prieš oponentę, kraštutinės dešinės nacionalistę Marine Le Pen, antrajame ture buvo neabejotina ir nešė žinią toli už Prancūzijos ribų. Šis laimėjimas prikišamai parodė, kad galima sukurti proeuropietišką centristinį atkirtį populizmui bei nacionalizmui. Ir nugalėti.
Rinkimų naktį, rėminamas istorinių Luvro rūmų arkos, E. Macronas žengė pirmuosius vienišus žingsnius kaip išrinktasis prezidentas, lydimas L. van Beethoveno „Džiaugsmo odės“, kuri laikoma ES himnu. Vėliavomis mojuojančiai šalininkų miniai jis kalbėjo, kad laukia „milžiniškas“ darbas, bet Prancūzijai jis sugrąžinsiąs „viltį ir pasitikėjimą“. Melancholiškai nusiteikusioje, neseniai nuo teroristų išpuolių nukentėjusioje šalyje E. Macronas tarsi įkūnijo optimizmo triumfą: „Visi mums sakė, kad tai neįmanoma. Bet jie nepažinojo Prancūzijos.“
Norint suprasti, kaip naujasis prezidentas gali dorotis su kelyje laukiančiais iššūkiais, verta pasidomėti, kaip jis atėjo į valdžią ir kokios idėjos formavo jo asmenybę. E. Macrono iškilimas iki Eliziejaus rūmų nepaklūsta jokioms Penktosios Prancūzijos respublikos taisyklėms, kurias 1958 m. atėjęs į valdžią nustatė Charles’is de Gaulle’is. Nuo to meto prancūzai į šalies vadovus mieliau rinko politikus, turinčius ne vieną rinkimų mūšių paliktą randą. Ir socialistas François Mitterrand’as, ir golistas Jacques’as Chiracas nugalėjo iš trečio karto. Nicolas Sarkozy bei jį pakeitęs F. Hollande’as daug metų dirbo parlamente.
E. Macrono iškilimas iki Eliziejaus rūmų nepaklūsta jokioms Penktosios Prancūzijos respublikos taisyklėms.
E. Macronas, priešingai, apėjo visus įprastus kelius ir aplenkė buvusius prezidentus bei ministrus pirmininkus. Daug prisidėjo sėkmė, nes kandidatūra iškelta kaip tik tada, kai ir socialistai, ir respublikonai partijose įsivedė pirminius rinkimus.
Abiem atvejais pergalę šventė labiau kraštutiniam partijos sparnui nei centrui artimi kandidatai, todėl atsivėrė laisva niša. Respublikonų nominuoto François Fillono, iš pradžių laikyto realiu kandidatu laimėti rinkimus, reitingai smuko po atlyginimų skandalo parlamente. Įžūliai drąsus E. Macrono aukščiausių pareigų siekis tam tikra prasme derėjo prie Ch. de Gaulle’io, 1965 m. įvedusio tiesioginius prezidento rinkimus, kad politika iš partijų grįžtų žmonėms.
Vis dėlto negalima sakyti, kad E. Macronui tiesiog pasisekė – jis pats nusitiesė kelią. Pernai vasarą jis kaip tik laiku išėjo iš vyriausybės ir atsiribojo nuo nepopuliaraus F. Hollande’o. E. Macronas pranešė ketinąs balotiruotis, tuomečiam prezidentui nespėjus apsispręsti, ar siekti antros kadencijos, todėl F. Hollande’ui neliko daug variantų. Politikas tryško bauginamu pasitikėjimu savimi, gerai perprato vyraujančias nusivylimo nuotaikas, žinojo politines Prancūzijos jėgas ir suvokė kortas maišančias interneto teikiamas galimybes. „Būna momentų, kai istorija smarkiai įsibėgėja, – anksčiau šiais metais sakė E. Macronas. – Manau, kad kaip tik vieną tokį ir išgyvename.“
2015 m. vasario 15-ąją ištisą naktį posėdžiavusi Nacionalinė Asamblėja darbą baigė priešaušriu. Prieš tai E. Macronas, ūkio ministras, dvi savaites praleido parlamento rūmuose, bandydamas įtikinti deputatus, kad jo įstatymo projektas panaikinti parduotuvių darbo valandų ir saugomų profesijų reguliavimą vertas dėmesio. Iš viso 18 valandų jis dėstė argumentus. Ne vienas deputatas iš abiejų pagrindinių partijų sakė, kad jo pastangos galėjo būti vaisingos, jei politinių organizacijų vadovai nebūtų surišę jiems rankų. Būtent tąkart, anot Benjamino Griveaux, dalyvaudamas kuriant „En Marche!“, E. Macronas suprato, kad „vidinė partijų įtampa netvari“. Norint Prancūziją, išjudinti reikia politiškai persigrupuoti.
Dėl atvirai reiškiamų minčių vyriausybėje vis dažniau paliekamas nuošalėje, E. Macronas pradėjo galvoti, kaip tai pasiekti. „Į politiką jis ateina naudodamasis ne galia, bet idėjomis“, – sako ekonomistas Jacques’as Delpla iš Tulūzos ekonomikos mokyklos, 2007 m. su E. Macronu dirbęs viename ekonomikos komitete. Filosofiją baigęs E. Macronas, būdamas ministru daug laiko praleidęs su publika iš technologijų startuolių, įtemptai galvojo apie tai, kaip valstybei reikia prisitaikyti prie ateities darbo pasaulio ir kaip turi keistis partinė sistema, kad tai įvyktų.
Pagrindinė E. Macrono tezė, jog Europos gerovės valstybės modelis su kolektyvinėmis teisėmis, kurių pagrindas – profesinės sąjungos ir nuolatinė darbo vieta, tapo anachronizmu vis labiau su laisvai samdomu darbu susijusiose darbovietėse. Žmonių, kuriems šios teisės aktualios, vis mažėja, o jomis besinaudojantys linkę „užtūpti darbą“, bijodami prarasti privilegijas, ir jie atgraso įmones nuo darbuotojų samdymo. Modelį reikia keisti, jo pagrindu turi tapti individualios teisės, kad būtų apsaugoti darbuotojai, o ne darbo vietos, ir būtų skatinama kurti darbo vietas.
Prancūzijos kairė, kurio kolektyvinių kovų istorija romantizuota, šiam mūšiui ypač netinka. Bet iš esmės abiejų pusių partijų tikslas – ginti asmeninius interesus. „Didžiausi šios šalies ir Europos laukiantys iššūkiai – geopolitinės grėsmės ir terorizmas, skaitmeninė ekonomika, aplinkosauga – nėra tie, kurių veikiamos susiformavo kairė ir dešinė“, – pernai „The Economist“ sakė politikas.
Nuvalkiota konfrontacinė politika taip pat trukdė kurti „progresyvią“ politinę nuo populizmo saugančią sieną, kaip tvirtino E. Macronas. Iš provincijos medikų šeimos kilęs jaunuolis studijuodamas elitinėje École Nationale d’Administration (ENA) stažavosi Nigerijoje, kai 2002 m. M. Le Pen tėvas, Jeanas Marie Le Penas, atvedė kraštutinės dešinės Nacionalinį frontą (FN) į antrąjį prezidento rinkimų turą (bet pralaimėjo J. Chiracui). Prancūzijos partijos iš sukrėtimo nepasimokė, kaip pernai išleistoje knygoje „Révolution“ („Revoliucija“) rašė politikas, ir nuo to meto „lunatikuoja“.
E. Macronas daro išvadą, kad, užuot bandę kovoti su FN idėjomis, politikai daugiausia pastangų dėjo siekdami neprileisti FN prie valdžios. 2007 m. N. Sarkozy užkirto J. M. Le Penui kelią į antrąjį turą, bet tik nusitvėręs tapatybės politikos, kad įsiteiktų FN rinkėjams. Kairieji, savo ruožtu, ėmėsi sėti baimę. Tuo metu prancūzams reikėjo girdėti apie teigiamus dalykus, nors apie juos kalbėti nebuvo madinga: apie atvirą, tolerantišką, proeuropietišką visuomenę, kurios pagrindas – parama privačiajam verslui, užuot jį dusinus, ir pagalba globalizacijos aukoms išbristi iš skurdo.
Per kampaniją E. Macronas nuolat tai kartojo, bet nedalijo pažadų, žinodamas, kad negalės jų išpildyti. Kartą buvo įtempta situacija, kai politikas su šiais argumentais kreipėsi į priešiškus, FN palaikančius piketuotojus prie gamyklos Amjene.
Jam pavyko pasiekti, kad šalininkai mojuotų Europos vėliavomis kaip paskutiniame susitikime su rinkėjais viduramžiškame Albi mieste šalies pietvakariuose. „Nenorime, kad Prancūzija būtų izoliuota, – kalbėjo vietos teisės studentė Pauline. – Norime būti Europos dalis.“ Karštuose TV debatuose, kuriuose išryškėjo, kokia M. Le Pen silpna, E. Macroną ji pavadino „laukinės globalizacijos“ kandidatu. Politikas atkirto, kad ji – „aukštoji baimės žynė“.
Niekas neabejojo E. Macrono intelektu. Vykstant kampanijai, šaipytasi iš jo polinkio į teorines abstrakcijas ir eruditišką kalbą.
Niekas neabejojo E. Macrono intelektu. Vykstant kampanijai šaipytasi iš jo polinkio į teorines abstrakcijas ir eruditišką kalbą. Viena TV debatuose politiko ištarta frazė, „poudre de perlimpinpin“ („gyvačių taukai“), tapo komiško „YouTube“ vaizdo įrašo pagrindu. Bet nebuvo taip akivaizdu, ar E. Macronui pavyks savo mąstyseną paversti rinkimų kovos mašina, galinčia torpeduoti Prancūzijos partinę politiką. Jo siūlymai per rinkimų kampaniją priminė politinę startuolių, su kuriomis jis artimai susipažino, versiją: didelė rizika, mažas biudžetas, galima viską apversti, taip pat žlugti. Savo chaotiška kultūra „En Marche!“ pats dažnai primena startuolę. Nebėra tarnybinio limuzino, kaklaraiščių, prancūziškos biurokratijos, tik kelionės antrąja traukinių klase, bluzonai ir erzinantys prangliški terminai, pavyzdžiui, „un helper“.
Daugelis politikos veteranų šaipėsi. Bet „En Marche!“ pasinaudojo neįprasta kombinacija: tvirta vadovo asmenybe, aplink kurią sukosi visi sprendimai, ir decentralizuota, entuziastinga eilinių narių organizacija, kuriai buvo patikėta generuoti renginių idėjas, belstis į namus ir platinti lankstinukus. Vilkėdami marškinėliais su „En Marche!“ logotipu rašytinėmis raidėmis, šie savanoriai tapo vietiniais naujo judėjimo veidais, kai niekas dar negalėjo iki galo patikėti, kad organizacijos veikla iš tiesų įsisuko. Per 13 mėnesių prie jo prisijungė apie 300 tūkst. narių – daugiau kaip dukart tiek, kiek yra visoje Socialistų partijoje.
Jei E. Macronas siekė nušluoti politines organizacijas, kurios blokuoja Prancūziją, bet kuriuo atveju jis puolė ne kaip visiškas prašalaitis. Baigęs ENA, kurioje mokėsi trys iš penkių pastarųjų prezidentų, jis nusikratė provincialumo ir pasinaudodamas patrauklumu pateko į Paryžiaus elitą. Padirbęs investicinėje bankininkystėje, politikas dvejus metus talkino F. Hollande’o komandoje. Nepratęs ilgai miegoti ir su svečiais kviestiniuose pietuose mėgstantis užsisėdėti E. Macronas turi retą gebėjimą priversti žmones jausti, kad jis jais domisi. „E. Macronas, – sako buvęs kolega, – tikra kontaktų mezgimo mašina.“
Šie ryšiai padėjo atverti pinigines ir duris. Pagal griežtas taisykles individualios aukos Prancūzijoje negali viršyti 7,5 tūkst. eurų vienam rėmėjui, o išankstinės valstybinės subsidijos apskritai neskiriamos, tad E. Macronas plačiai užmetė tinklus, internete rinko aukas po 10 eurų, o prašmatniuose Paryžiaus vakarėliuose – čekius su stambesnėmis sumomis. Šiandien tarp politiko rėmėjų rasi žmonių iš persidengiančių socialinių sluoksnių. Daugelis E. Macrono rinkimų kampanijos komandos narių – jauni buvę ūkio ministro patarėjai. Prisidėjo tokie mąstytojai kaip ekonomistas Jeanas Pisani-Ferry, koordinavęs kampanijos programą, ir darbo rinkos ekonomistas, liberalas Marcas Ferracci. Tarp parėmusių verslininkų – iš startuolių milijardus susikrovęs Xavieras Nielas ir vertybinių popierių biržos „Euronext“ vadovas Stéphane’as Boujnah.
E. Macronas turi šalininkų ir parlamente, daugiausia tarp tų, kurie gana anksti nusisuko nuo Socialistų partijos, kaip antai Bretanei atstovaujantis deputatas Richardas Ferrandas ir Liono meras, senatorius Gérard’as Collombas. Jam pavyko pritraukti ir centristų: François Bayrou, Jeaną Louisą Borloo ir Europos Parlamento narę Sylvie Goulard. Kyla klausimas, ar birželį vyksiančiuose parlamento rinkimuose iš šio skysto pagrindo jam pavyks suformuoti stabilią valdančiąją daugumą. Prancūzijos konstitucija prezidentui suteikia milžiniškas galias, bet įstatymams priimti vis tiek reikia parlamento pritarimo.
(Reuters nuotr.)
E. Macrono programai tokia parama – būtina. Vieni jo planai reformistiniai: pelno mokesčius per penketą metų sumažinti nuo 33 iki 25 proc., sujungti 35 šalies pensijų sistemas į vieną, nuo 57 iki 52 proc. BVP apkarpyti viešąsias išlaidas ir panaikinti 120 tūkst. valstybės tarnautojų etatų. Kiti – brangūs, bet nekontroversiški, pavyzdžiui, mažinti pradinukų klases mokyklose, kurių rezultatai prastesni. O pagrindiniai jo numatyti įstatymai – liberalizuoti darbo rinką – gali sukelti sprogimą.
Jais siekiama, kad bendrovės turėtų daug svaresnį žodį spręsdamos, kaip organizuoti darbo laiką ir nustatyti užmokestį, o darbuotojai gautų teisę surengti referendumą, jei priešintųsi profsąjungos. Jis nori nustatyti darbo santykių teismuose skiriamų išeitinių išmokų „lubas“, taip pat planuoja iš profsąjungų ir darbdavių perimti jų finansuojamą ir bendrai valdomą nedarbo pašalpų sistemą ir 30 mlrd. eurų siekiantį profesinio mokymo biudžetą. Vyriausybei tai leistų sugriežtinti išmokų taisykles ir mokyti neturinčius darbo, o ne sistemos saviškius. E. Macronas žino, kad, nedarbui siekiant 10 proc. (o tarp jaunimo iki 25 metų – 25 proc.), ūkyje būtina kurti darbo vietas, kitaip klestės populizmas.
E. Macrono komanda tvirtina, jog veržli pergalė prezidento rinkimuose padės politikui užsitikrinti daugumą, ir nesileidžia į kalbas apie koalicijas. „En Marche!“ iškels kandidatus visose 577 rinkimų apygardose su nauju pavadinimu – „La République en Marche!“ („Respublika pakilo!“). Pusė kandidatų bus politikos naujokai: verslininkai, mokytojai, sporto renginių organizatoriai ir pan. Į naująją grupę gali perbėgti kiti politikai. Deputatai jau traukiasi iš Socialistų partijos. Dar neseniai ministru pirmininku dirbęs Manuelis Vallsas savo partiją pavadino „mirusia“ ir paskelbė kandidatuosiąs su „En Marche!“, jei tik judėjimas jį priims (bet nepriėmė). Kaip skelbia viena prognozė, socialistai gali prarasti 75 proc. vietų.
Respublikonams sudėtingiau. Daugelis deputatų mano, kad po penkerių socialisto valdymo metų iš jų pavogta „eilė“ turėti savo prezidentą, ir jie nenusiteikę bendradarbiauti. „E. Macronas išrinktas automatiškai“, – įsižeidusiu balsu tarsteli vienas. Respublikonų parlamentinei kampanijai vadovaujantis buvęs finansų ministras François Baroinas nori suburti stiprią opoziciją, kad pažabotų E. Macrono galią. Kiti ne tokie tikri. Buvęs Europos reikalų ministras Bruno Le Maire’as teigia, kad galėtų palaikyti E. Macrono vadovaujamą daugumą.
Rimčiausias triumfas būtų buvęs, jei į ministrus pirmininkus būtų pavykę pritraukti simbolinį respublikonų veikėją, kaip atsvarą nemažam E. Macroną supančiam buvusių socialistų kontingentui. Galimi variantai – regioninės tarybos prezidentas Xavieras Bertrand’as arba net buvusiam centro dešinės ministrui pirmininkui Alainui Juppé artimas jaunas deputatas Edouard’as Philippe’as. Alternatyva galėjo būti kas nors iš esamų šalininkų, pavyzdžiui, puikiai angliškai ir vokiškai kalbanti S. Goulard, garsėjanti kaip sumani derybininkė. Gegužės 15 d. E. Macronas pranešė pasirinkęs E. Philippe’ą. Jam tai kvepia rimta politine rizika, bet toks žingsnis gali iš centro dešinės pritraukti kitų perbėgėlių.
Artimiausiomis dienomis E. Macronas pradės suprasti, ką pasiekė, taip pat dar laukiančios užduoties naštą. Politikas iškovojo istorinę pergalę, tačiau dalis kraštutinės kairės ir centro dešinės rinkėjų už jį balsavo tik todėl, kad valdžia neatitektų M. Le Pen. Jam reikės kreiptis į 11 mln. M. Le Pen palaikiusių rinkėjų ir į rekordinius 4 mln. žmonių, kurie protestuodami prieš abu kandidatus įmetė tuščius arba sugadintus biuletenius. Daugelis tų piktų rinkėjų gyvena nedideliuose miestuose ir kaimuose, kur neliko darbo ir paslaugų, o globalizacijos jėgas, ginamas E. Macrono, vertina kritiškai. M. Le Pen vadovaujamas FN šiuo metu teturi du deputatus parlamente, viena jų – politikės dukterėčia Marion Maréchal-Le Pen, kuri visai neseniai pareiškė, kad traukiasi iš politikos, bet birželį turės daug daugiau. Jeano Luco Mélenchono vadovaujama kraštutinės kairės partija taip pat bandys apsunkinti gyvenimą prezidentui, kuris, jos akimis, atstovauja pasauliniams finansams.
Prancūzijoje imantis pokyčių, paprastai svarbiau ne parlamentinė aritmetika, o viešoji tvarka. Protestuotojai kaip sceną renkasi gatvę, ir per pastaruosius 20 metų jie ne kartą niekais pavertė ir kairiųjų, ir dešiniųjų vyriausybių pastangas sušvelninti darbo įstatymus. Tik pernai M. Vallsui teko priverstinai, dekretu, įteisinti apkarpytą darbo rinkos reformų versiją, kai profsąjungos, ypač Confédération Générale du Travail (CGT), užblokavo naftos saugyklas, perdirbimo įmones ir transportą, o demonstrantai išėjo į gatves.
Gegužės pradžioje Albi prie butelių gamyklos stovėjimo aikštelėje susirinkusi raumeninga profsąjungininkų grupė, laukianti E. Macrono vizito, buvo nusiteikusi skeptiškai. „Jei jis bandys įvesti lankstumą, išeisime į gatvę“, – pareiškė Cyrilas Cereza, vilkintis raudonos ir geltonos spalvos CGT liemene. Jie balsavo už J. L. Mélenchoną ir bankininkui iš Paryžiaus nejaučia simpatijų. Bet atvykęs E. Macronas laikėsi tvirtai. „Ne CGT vadovaus šaliai“, – po to pareiškė politikas. Išrinktasis prezidentas „pasiruošęs veikti kaip Thatcher“, kaip tvirtina liberalus intelektualas ir verslininkas, jo draugas Mathieu Laine’as. M. Ferracci, kuris buvo E. Macrono vestuvių vyriausiasis pabrolys, teigia, kad politikas turi „neįtikėtiną gebėjimą priešintis, taip pat fiziškai“. Pagyrų šykštesni žinovai nerimauja, jog jis – naujokas, net nenutuokiantis, kas jo laukia.
E. Macronas jau įėjo į istoriją. Kaip palikimą jis gavo ne tik susiskaldžiusią šalį, bet ir sunkią lūkesčių naštą.
E. Macronas jau įėjo į istoriją. Kaip palikimą jis gavo ne tik susiskaldžiusią šalį, bet ir sunkią lūkesčių naštą. Kartais atrodo, kad prancūzai pasiduoda apatijai, kuri jau tapo nacionalinės tapatybės ženklu. Filosofinės abejonės ir idealybės neįmanomybė – nacionalinio charakterio bruožas. Bet pastaraisiais metais pesimizmas ir negatyvumas įgijo naikinamą atspalvį. Prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas, pats garsėjantis nihilizmu, gerai pasakė, kad E. Macronas – tautos „grupinė terapija“, tam tikras kolektyviai pasiskirtas gydymas optimizmu. Prancūzijai, tebegyvenančiai nepaprastosios padėties sąlygomis, to verkiant reikia. Užduotis sunki, ir neatrodo, kad daug perspektyvų iškart pagyti. Kita vertus, neatrodė labai realu ir tai, kad nepaprastasis E. Macronas bus išrinktas.
