-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiuolaikinės technologijos Anglijos nacionalinio baleto (English National Ballet – ENB) pastatą leidžia apžiūrėti ir sėdint už poros tūkstančių kilometrų, tačiau palieka abejonių. Nurimstu tik pamačiusi raudonas iškabos raides ant ankštoje gatvelėje netoli „Royal Albert Hall“ įsispraudusio pastato – esu tikrai reikiamoje vietoje. ENB baletai Londone dažniausiai šokami Koliziejuje, teatras nuolat keliauja po įvairias Jungtinės Karalystės vietoves, daug gastroliuoja užsienyje. Tačiau paties ENB erdvės Pietų Kensingtone skirtos ne vakariniams spektaklių seansams su pasipuošusia gerbėjų minia, bet kasdieniam darbui. Šio čia netrūksta.
Ketvirtame aukšte keliasdešimt baleto šokėjų repetuoja choreografo Akramo Khano „Žizel“. Salėje, dar menančioje legendinio Rudolfo Nurejevo laikus, stebiu pernai pastatyto šiuolaikinio šokio spektaklio fragmentus. „Kaskart tai matant man pašiurpsta oda“, – sušnabžda šalia stoviniuojanti J. Dronina. Jos laukia darbas mažesnėje salėje, kur su partneriu Isaacu Hernándezu bus repetuojama „Silfidė“ – tądien nuo devynių ryto iki maždaug aštuonioliktos valandos. Tiesa, su pietų pertrauka, bet tai šiuo atveju – savotiškas oksimoronas. Per pusvalandį reikėtų spėti persirengti, išeiti užkąsti, grįžus vėl persirengti ir apšilti. Todėl nenuostabu, kad mintys apie maistą atidedamos vakarui, o pietų pertrauka lieka be pietų.
Iki tol – daugybė sukinių, šuolių ir kitų paskutinį prakaito lašą išspaudžiančių judesių. Po maždaug 40 minučių choreografo asistentė, pianistas ir I. Hernándezas atsisveikina. Pastarasis laiptais aukštyn skrieja į „Žizel“ repeticiją, o link J. Droninos jau žengia kita mokytoja, su kuria balerina repetuos solo. Loipa Araújo, savo balerinos karjeros metais vadinta vienu iš keturių Kubos baleto brangakmenių, ėmusiai šokti J. Droninai negaili pastabų. Jos drauge analizuoja menkiausią judesį, balerina jį vis kartoja, kol galiausiai ateina šios ilgos darbo dienos pabaiga. Kiek būgštauju, ar po intensyvios repeticijų dienos pašnekovė turės jėgų bendrauti, bet iš ENB ji išlekia lyg ant sparnų: „Kokia pedagogė! Dirbti su tokiu žmogumi kaip L. Araújo yra neįkainojama patirtis. Jos pastabos netuščios, skirtos būtent man, jų klausantis visada norisi padaryti dar geriau. Tada man nereikia nei pertraukų – noriu tik dirbti su tokiu pedagogu.“
J. Droninos keliai su L. Araújo, kaip ir visa ENB trupe, ilgesniam laikui susikirto 2017 m. vasarą. Liepą paskelbta, kad balerina tampa ENB lead principal. Tai – aukščiausias šio teatro balerinos rangas, kuriam garsiajame Paryžiaus operos ir baleto teatre prilygtų danseur étoile laipsnis. Su Anglijos baleto trupe ji šoko dar anksčiau kaip kviestinė balerina: „Žizel“ Londone bei Airijoje, vėliau buvo gastrolės su „Kopelija“ Japonijoje. Dar vėliau jai pasiūlė vos per dvi savaites paruošti Džuljetos vaidmenį R. Nurejevo spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“. „Tai vis dėlto trijų veiksmų baletas, su nauju partneriu… Laiko buvo labai mažai, bet sutikau, nes iššūkiai man patinka“, – šypteli J. Dronina.
Netrukus laikini darbai virto nuolatiniais: „Visi žinojo, kad mano namai ir šeima Toronte, kad man labai patinka Kanados nacionalinis teatras. Manau, jog manęs net nedrįso kviesti dirbti visam laikui. Bet ENB trupė, nauja jos vadovės Tamaros Rojo teatro vizija man labai patiko. Noriu priklausyti tam visiškai naujam judėjimui, naujai energijai, prisidėti prie naujos ENB istorijos kūrimo. Žinojau, kad tuo metu kita lead principal balerina laukiasi, ir tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl teatras norėjo, jog skubiai prie jų prisijungčiau kaip kviestinė balerina. Bet aš paklausiau: gal jums manęs reikės dažniau?“ Jiems, žinoma, reikėjo.
Atstumai ir ilgos kelionės lėktuvu jai neatrodo kliūtis („Skrydis iki Toronto trunka tik tris filmus!“).
Socialiniuose tinkluose paskelbus šią žinią pasipylė gerbėjų sveikinimai – ne tik J. Droninai, bet ir teatrui, į savo gretas pritraukusiam aukščiausio rango baleriną. Jau mudviem nutolus nuo teatro ir artėjant prie restorano balerina užsimena, kad sveikinimų sulaukė ir susitikime su ENB rėmėjais bei baleto gerbėjais. „Buvau nustebusi, iš kur jie tiek apie mane žino. O jie pasakė: „Jūs Londone spėjote pabūti vos penkias minutes, o visi jau apie jus girdėjo“, – juokiasi J. Dronina.
Sprendimas dirbti Anglijoje daugeliui reikštų viena – nebedirbti Kanadoje. Bet J. Dronina šį sezoną bus ir Anglijos, ir Kanados nacionalinių baletų trupėse. Atstumai ir ilgos kelionės lėktuvu jai neatrodo kliūtis („Skrydis iki Toronto trunka tik tris filmus!“). Lapkritį Kanadoje laukia baleto „Winter’s Tale“ premjera, bet apskritai naujasis sezonas šioje šalyje J. Droninai bus ramesnis. Šiemet teatre Toronte kartojamas 2014-ųjų repertuaras, kai balerina jame dar nedirbo, o šokėjų sudėtys liko tokios pačios kaip seniau. Todėl jai tektų arba daugiau važinėti kaip kviestinei balerinai, arba prisijungti prie kitos trupės – ši galimybė J. Droninai gerokai įdomesnė.
Tikriausiai nuostabą, kaip pavyks suderinti intensyvius darbus dviejuose žemynuose, slepiu prastokai, nes J. Dronina išsitraukia darbo kalendorių, kurį visada nešiojasi. Pati ne tik planuoja tvarkaraščius, bet ir perka skrydžių bilietus, ieško viešbučių ar būsto nuomai. „Mėlyni langeliai – spektakliai, raudoni – ekstra išvažiavimai į kitas šalis“, – paaiškina. Daugybę kartų Londonas ir Kanada, dar Amsterdamas, Meksika, Japonija – sekdamos suplanuotais maršrutais greitai peršokame į kitus metus. 2018-ųjų vasarį kalendoriuje įrašytas ir Vilnius – čia J. Dronina šoks „Žizel“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir ves meistriškumo pamoką baleto mokykloje. Tik laisvadienių niekur nematyti. „A, štai trys dienos, per kurias liksiu Vilniuje, su čia tebegyvenančia mama, sesers šeima“, – nušvinta J. Dronina. Pernai laisvos dienos buvo penkios. Per jas balerina irgi mėgavosi buvimu namie – tiesa, ne Lietuvoje, bet savo šeimos pamiltame Toronte: „Nuėjau tik į baleto pamoką, į sporto klubą, ir viskas. Tiesiog buvome namie, šį tą tvarkėmės, ėjome apsipirkti. Buvo nuostabu.“
Į Torontą ji su vyru Seržu ir sūnumi Damianu atsikraustė 2015-aisiais. Ir tai vėl, balerinos žodžiais, buvo neplanuotai suplanuotas sprendimas. Torontas buvo pirmasis miestas, patikęs abiem sutuoktiniams. Prieš tai jie gyveno Stokholme, kur J. Dronina šoko Švedijos karališkajame balete, ir Amsterdame, kur penkerius metus dirbo Nyderlandų nacionalinio baleto trupėje. Tačiau ji žinojo, kad visada Amsterdamo namais nevadins. „Ten nuolat jaučiausi kaip turistė. Be to, man patinka dideli miestai. Todėl dar tebešokdama Amsterdame pradėjau dairytis, kur galėčiau dirbti toliau. Ir aš sudegiau. Teatrų vadovai tarpusavyje pasišneka. Viskas, ką suplanavau, lyg ir lengvai turėjo išeiti, o neišėjo nieko. Man teko palikti teatrą, kad būčiau laisva ir galėčiau be įsipareigojimų rinktis naują teatrą“, – neslepia J. Dronina.
Tas „laisvės“ periodas truko tris mėnesius. Per jį kaip kviestinė balerina dirbo Honkonge, Šanchajuje, Italijoje, Rusijoje, bet savo teatro vis tiek norėjosi. Ar nebuvo neramu? „Aišku, buvo. Galėjau likti laisvai samdoma balerina, bet tai – ne man. Esu šeimos žmogus, ir trupėje man taip pat patinka turėti tarsi savo šeimą“, – sako J. Dronina. Jos sutuoktinis – buvęs baleto šokėjas ir fotografas – tuo metu baigė karjerą ir norėjo pasukti į nekilnojamojo turto sritį. Jis yra kanadietis, todėl jautė norą grįžti į savo šalį. Niekada nebuvę Toronte nusprendė važiuoti po jį apsižvalgyti ir iškart pamilo jo žaliuojančius parkus, kultūrinį veiksmą, gyvenimo kokybę, faktą, kad tai itin patrauklus miestas šeimai. „Kai sutikau nacionalinio baleto direktorę Karen Kain, pamilau ir ją. Pasakiau Karen: jei jums reikia balerinos, kuri yra šokusi viską, praneškite man. Ir per kelerius metus tame teatre man teko šokti iš tiesų fantastišką repertuarą.“
Tai, kaip šokau dar prieš sukurdama šeimą ir kaip šoku dabar, yra du skirtingi dalykai.
Vis dėlto Amsterdamas balerinos biografijoje svarbus ne tik dėl patirties Nyderlandų teatre – čia gimė jos sūnus Damianas. J. Droninai tuomet buvo 26-eri, ir apgailestavimų dėl „sugadintos karjeros“ nusprendus tapti mama ji negalėjo neišgirsti. Tačiau mankštintis ir vėl ruošti kūną pasirodymams ji ėmė tada, kai naujagimiui buvo vos trys savaitės. Kai sukako septynios, jau šoko didžiojoje scenoje. Kodėl taip anksti? Dėl vienintelės priežasties – nes ji taip norėjo. „Turėjau kvietimų, kurių nenorėjau atsisakyti, spektaklių, kuriuos labai norėjau sušokti. Jei nebūčiau grįžusi tam tikru metu, jų būtų tekę laukti dar porą metų. Kita vertus, labai nenorėjau būti tik mama. Siekiau tęsti savo gyvenimą, būti tuo, kas esu, tik su vaiku. Be abejo, kritikos sulaukiau, bet prie to esu pripratusi. Kai tik Damianą „įstatėme“ į režimą, buvo metas grįžti į darbą. Nebuvo lengva bėgioti tarp pamaitinimų, repeticijų, pamokų, bet abu su vyru susitvarkėme, be to, daug padėjo į Amsterdamą atvykusi mano mama“, – pasakoja J. Dronina. Ir tuoj pat priduria, kad esminis jos siekis – padaryti viską, jog vaikas užaugtų laisva, individuali asmenybė. Jau dabar jis žino visą jos baleto trupę Anglijoje, visą – Kanadoje, kalba penkiomis kalbomis ir su balerina daug keliauja.
„Manau, sūnus jau dabar supranta, kad jei tik atsiveri – gali būti pasaulio dalimi. Neprivalai gyventi tik darbas–namai režimu, neprivalai viename būste gyventi 20 metų. Vieniems tai patinka – puiku, bet man – ne. Be abejo, netvirta šeima tokio gyvenimo būdo neištvertų. Bet mums pavyksta išlaikyti šeimos ir darbo pusiausvyrą. Žinau, kad jei aš būsiu nelaiminga – tokia bus ir mano šeima. Tad visuomet stengiamės duoti vienas kitam erdvės ir galimybę būti laimingam savo gyvenime“, – sako balerina.
Tapimas mama į J. Droninos gyvenimą atnešė dar daugiau atsakomybės, nors jos ir iki tol netrūko. Tačiau balerina mano, kad sukūrusi šeimą ji tapo kur kas geresnė artistė, nes tai ją įkvepia: „Aš gyvenu gyvenimą, turiu nuoskaudų, problemų ir visa tai atnešu į sceną. Tai, kaip šokau dar prieš sukurdama šeimą ir kaip šoku dabar, yra du skirtingi dalykai.“ Jokių primadoniškų įpročių namie ji nesilaiko ir ypatingesnių sąlygų iš artimųjų nereikalauja. Jeigu vakare laukia spektaklis, ryte vis tiek su sūnumi keliauja į darželį, čiuožyklą, parkus, įvairius būrelius: „Nebūna jokių „ak, vakare man spektaklis, aš šoksiu gulbę, aš turiu pailsėti“. Ateis vakaras, ateis spektaklis, tada susitelksiu ir atsijungsiu nuo kitų rūpesčių, nes tai – mano darbas.“
Ar jau užkopus į baleto aukštumas J. Droninai yra tekę išgirsti „ne“? „Daugybę kartų“, – neleidžia suabejoti. Pirmuosius, tiesa, išgirdo dar vaikystėje, Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Žemo ūgio šokėjai buvo pranašaujamas labai ribotas būsimų vaidmenų skaičius. „Man sakė: tu sušoksi Raudonkepuraitę, gal dar Džuljetą, gal Kopeliją – būsi tokio tipažo šokėja. Taip iki šiol dirbama ir kai kuriose trupėse. O man tipažai neegzistuoja. Supratau, kad Lietuvoje tuo metu man didelių perspektyvų nebuvo, todėl reikėjo išvažiuoti“, – prisimena J. Dronina. Net ir vėliau, jau ėmus dirbti, reikėjo sulaukti savo šanso ir parodyti vieno tipažo ribas peržengiančias galimybes. Šokdama Džuljetą, balerina atsiskleidė vienaip, o šokdama Nikiją „Bajaderėje“ – kitaip. Sėkmingai sušoktas ir dramatinis vaidmuo „Gulbių ežere“, ir bravūriškas „Don Kichote“. Dar vėliau laukė darbas šiuolaikinio šokio spektakliuose. „Mano karjera taip išsipildė, kad galiu šokti viską, ir savo žiūrovams tai įrodžiau. Džiaugiuosi, jog man labai sekėsi su teatrų direktoriais, kurie leido taip atsiskleisti“, – sako J. Dronina.
Dar besimokydama menų gimnazijoje Vilniuje ji sulaukė Švedijos karališkojo baleto meno vadovės Madeleine Onne kvietimo dirbti šiame teatre. Jos dėmesį balerina patraukė tarptautiniame konkurse, kur už Anželikos Cholinos sukurtą kompoziciją „Gulbė“ pelnė aukso medalį. Tačiau J. Dronina atsisakė, nes dar nesijautė pasiruošusi: „Nebuvau tikra, ar, gavusi visas galimybes, jau gebėčiau jomis pasinaudoti.“ Todėl pasirinko studijas Miuncheno baleto akademijoje, kurios, galima sakyti, buvo lemtingos: dalyvauta dar daugiau tarptautinių konkursų Maskvoje, Helsinkyje, JAV, dirbta su skirtingais choreografais, mokytasi vadinamojo prancūziškojo stiliaus technikos. „Man tai atvėrė akis, kad yra skirtingos mokyklos, skirtingi šokio stiliai. Supratau, jog galiu būti baletinio pasaulio, o ne vieno teatro dalimi“, – prisimena J. Dronina. Iš skirtingų – prancūziškosios ir rusiškosios – baleto mokyklų, darbo su įvairiais choreografais, mokytojais ji pasiėmė tai, kas geriausia. Tada priėmė švedų kvietimą ir pradėjo dirbti bei gyventi Stokholme. Startas šiame mieste balerinai tapo puikia karjeros pradžia ir dėl minėtos M. Onne indėlio: „Man pasisekė, kad direktorė matė mano potencialą ir davė man viską. Ji manimi tikėjo, o man tik to ir reikėjo.“ Būdama vos 22-ejų šiame teatre ji tapo primabalerina.
Stebint J. Droninos karjeros faktus ir vaidmenų bagažą atrodo, kad visas jos gyvenimas – viena didelė sėkmės istorija be jokių niūresnių dienų. Ši iliuzija – taip toli nuo tiesos, kad balerina rengiasi rašyti knygą, nes nori papasakoti savo patirtis ir įkvėpti bei padrąsinti kitus, gyvenime patiriančius sunkumų. „Žmonės neįsivaizduoja, ką reiškia išgyventi tokią vaikystę kaip mano ir atsidurti ten, kur esu dabar. Kartais net dabar sustoju ir susimąstau, ar gyvenu realybėje, apie kurią kažkada tik svajojau. Ypač vertinu gyvenimą, nes vaikystėje jo neturėjau. Noriu apkeliauti visą pasaulį, išgyventi kuo daugiau, nes tokia buvo mano svajonė – ištrūkti. Ir kad manęs būtų daug. Kad manęs būtų visur“, – sako J. Dronina.
Jos gimtinė – Saratove (Rusija), kur J. Droninos mama atvyko iš Vilniaus studijuoti, susituokė, susilaukė dviejų dukrų, tačiau po kelerių metų grįžo namo. Balerina užsimena vis gaunanti kvietimų pasirodyti puošniame Saratovo teatre, bet dėl asmeninių priežasčių ir skausmingos praeities to visada atsisako („Vienintelis teatras, kuriame Rusijoje nešoksiu, yra gimtajame Saratove“). Vaikystėje ir paauglystėje daug laiko praleista ligoninėse dėl endokrinologinių sutrikimų. „Vienas žmogus pasakė: vis tiek nieko iš tavęs nebus, galiausiai susirgsi ir numirsi. Man tada buvo vienuolika. Praverkiau visą naktį“, – pasakoja J. Dronina. Baleto mokykloje ji jautėsi nepritapėlė. Visuomet įsiveldavo į nesklandumus, niekada neieškodavo žodžio kišenėje ir savo nuomonę reikšdavo nuo mažų dienų.
Žmonės neįsivaizduoja, ką reiškia išgyventi tokią vaikystę kaip mano ir atsidurti ten, kur esu dabar.
„Niekada nebuvau pastumdėlė ar „paklusni mokinė“, ir tai sukeldavo dar daugiau nemalonumų. Labiausiai mane trikdė bandyta įdiegti nuostata, kad balerina ir gyvenime turi išlikti balerina. Tai reiškė pamiršti dviračius, riedučius, čiuožyklas, net roko koncertus, ką jau kalbėti apie tatuiruotę. Kartą į mokyklą atėjau juodai nusilakavusi nagus. Teko tiek apie save išgirsti, kad iki šiol nepamiršau. Žvelgiant į vaiko raidos psichologiją akivaizdu, kad tai tiesiog buvo mano noras išsiskirti ir vidinis rėkimas. Bet likau nesuprasta ir išpeikta, – prisimena balerina. – Visada buvau maištautoja. Dariau atvirkščiai, norėdama įrodyti, kad nėra vieno kelio, kuriuo visi privalo eiti. Visada turėjau savo gyvenimą ir domėjausi ne tik baletu, bet ir kitais dalykais. Tada tai atrodė trūkumas. Dabar suprantu, kad tai buvo pranašumas. Baletas – mano profesija. Kai esu darbe, ja gyvenu, o gyvenime aš esu aš.“
Maištininkės etiketė nepanaikino didžiulio noro šokti, entuziazmo ir darbštumo. J. Droninos draugė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Kristina Gudžiūnaitė taip prisimena jų pažinties pradžią: „Tiksliai nežinau, kiek mums tada buvo metų – gal ankstyva paauglystė. Buvo vasara, mokykla atostogavo, o Jurgita vis tiek eidavo į salę dirbti. Žiūrėdama į ją supratau, kad ir aš turiu daryti tą patį, kad mūsų pasirinkta profesija reikalauja nuolatinio darbo – negali sau leisti tris mėnesius nieko neveikti. Per Jurgitą pamačiau, kaip reikia mylėti baletą, ji man buvo tarsi raktas į šį kelią. Iki šiol ji yra ypač įkvepiantis žmogus. Mūsų specialybėje tiek daug žmonių, kurie mėgsta skųstis, o ji visada nusiteikusi pozityviai. Pozityvumu vadinu ir tai, kaip ji neįtikėtinai lengvai reaguoja į nuolatinius skrydžius. Dažnas po tarpžemyninių skrydžių tris dienas neatsigauna, o ji kone tiesiai iš lėktuvo gali eiti į repeticijų salę. To, ką šiandien turi, ji nusipelniusi turbūt tūkstančius kartų daugiau nei bet kuris kitas.“
Prieš porą metų, kai J. Dronina dar šoko Amsterdamo teatre, viename interviu prisipažino nemananti, kad tai – jau karjeros zenitas. To paties ji neskuba tvirtinti ir šiandien, tapusi net dviejų prestižinių baleto trupių aukščiausio rango balerina. „Bet galiu drąsiai pasakyti, kad dabar yra geriausi mano metai. Pagaliau jaučiu, kad viską šoku lengvai, laisvai, šoku iš tikrųjų. Tam reikėjo sukaupti tiek gyvenimiškos, tiek sceninės patirties. Dabar šokdama net nebežinau, kur mano ranka, kur žvilgsnis – tiesiog šoku atsiduodama emocijoms, nes pasitikiu kūnu. Man įdomu, kas bus dar po kelerių metų, jei jau dabar esu tokia laisva“, – šypsosi J. Dronina. Tiesa, šį sezoną jos repertuare mažiau šiuolaikinio šokio. Šį galima šokti sulaukus ir vyresnio amžiaus, tad, kol kūnas leidžia, balerina nori iki soties atsišokti klasikinio baleto.
Ji ypač džiaugiasi ENB vėl susitikusi su I. Hernándezu, su kuriuo interviu dieną repetavo „Silfidę“. Šis duetas kartu dirbo dar Amsterdame, vėliau jų keliai išsiskyrė, kol galiausiai abu baleto šokėjai vėl susitiko anglų baleto trupėje. Jųdviejų ryšį, gebėjimą jausti ir suprasti vienas kitą J. Dronina palygina su laime rasti artimą sielą gyvenime. Kai tenka šokti su kitu partneriu pirmą kartą, jiems balerina iš karto pristato savo šokio filosofiją. „Visada pabrėžiu – nebus taip pat, kaip buvo per repeticiją. Jei man norėsis padaryti kokį nors judesį, paliesti partnerį – ir padarysiu. Jei ne – tai ne. Visada esu in the moment. Būna, partneriai elgiasi taip: trys keturi, ir pasukam. Bet kodėl, jei aš dar nepasiruošusi? Tai nėra šokis kartu. Kaip gali mane gaudyti, jei dar nepabėgau?“ Ji patikslina taip dirbanti tik pilnaveiksmiuose klasikiniuose baletuose, nes moderniuose pastatymuose choreografija ir muzikalumas dažniausiai būna įsprausti į griežtus rėmus.
Baletas – mano profesija. Kai esu darbe, ja gyvenu, o gyvenime aš esu aš.
Jokie vidiniai darbo niuansai, nuovargis, asmeniniai ar profesiniai rūpesčiai negali temdyti šokamų spektaklių kokybės. Kartu su titulais ir šlove tenkančią atsakomybę J. Dronina apibrėžia paprastai – tai tiesiog reiškia, kad kiekvienas spektaklis turi būti geriausias. Nesinori nuvilti nei savęs, nei pedagogų, nei savo publikos. Tarp pastarosios esama ir tokių, kurie po pasaulį keliauja sekdami balerinos šokamus spektaklius. Pavyzdžiui, japonai į Amsterdamą atvyko pamatyti „Gulbių ežero“, kiti gerbėjai iš Japonijos pamatyti spektaklio keliavo į Honkongą. Aktyviausieji rašo laiškus, praneša apie savo atvykimą, nori susitikti po spektaklių, net perduoda J. Droninos sūnui dovanų. „Negaliu tų žmonių nuvilti. Privalau sušokti dar geriau nei tada, kai jie mane matė pastarąjį kartą“, – tvirtai sako balerina. Ji prisimena lengvu nerimu ir rizika apibertą pirmąjį savo baleto spektaklį Londone. Itin plataus akiračio publika per jį sėdėjo tylut tylutėlė. „Tai jiems patinka ar ne?“ – neiškentusi J. Dronina paklausė teatro vadovės T. Rojo. „Tik palauk iki pabaigos“, – atsakė ši. Pabaigoje reiklioji publika tuoj pat pašoko iš savo vietų ir kilo ovacijos.
Prasidėjus trečiajai mūsų pokalbio valandai J. Dronina kalba taip pat energingai, entuziastingai ir gyvai kaip ir trečiąją jo minutę. Atrodo, kad jos energijos rezervuarai yra neišsenkami, o įtemptas tvarkaraštis ir didžiulis krūvis juos tik papildo. „Viskas eina pirmyn: kasmet atsiranda naujų šokėjų, kasmet aukštėja techniniai standartai. Aš negaliu sustoti, privalau kasmet augti ir kaip artistė, ir kaip šokėja, ir kaip žmogus. Visada keičiuosi, ugdau save, niekada nesustoju vietoje. Pilnaveiksmius klasikinius baletus jau esu sušokusi visus. Bet dėl to man ir patinka tarptautinė karjera, kad yra dar labai daug ką sušokti ir nuveikti“, – sako ji. Šiandien ir pati kartais veda meistriškumo kursus, noriai dirba su vyresniaisiais baleto klasių mokiniais. Nuolat šoka įvairiuose labdaros renginiuose, per kuriuos surinktos lėšos skiriamos, pavyzdžiui, sergantiems ar neįgaliems vaikams. Ji entuziastingai kalba apie tai, kad šokis leidžia iš tikrųjų padaryti pasaulį geresnį: „Noriu būti kultūrinio vyksmo dalimi, kurti tai, kas žmonėms suteikia įkvėpimo, keičia jų gyvenimus. Yra daugybė būdų per baletą, per meną iš tikrųjų padaryti pasaulį geresnį. Gal aš idealistė, bet jei tuo netikėsiu, šokti neliks prasmės.“
