Ričardas Gavelis

Lošėjo žvilgsnis

Lošėjo žvilgsnis

Šis portretas – rašytojo Ričardo Gavelio kūrybinės provokacijos įvaizdis ir vienas žinomiausių fotografo Algimanto Aleksandravičiaus darbų. Kaip viena nuotrauka tapo svarbi abiejų menininkų gyvenime, pasakoja Ieva Rekštytė.

„Nežinau kodėl, bet sutikti Gavelį jau minėtame prospekte visada buvo įvykis, nors kitoms netgi panašaus rango įžymybėms pavykdavo ir tebepavyksta prasmukti nepastebėtoms. Iš eilinių ir neeilinių praeivių jį išskirdavo tarsi koks ore apibrėžtas kreidos ratas, kurio niekam nevalia peržengti. Anapus ribos buvo didžiulė vienatvė, anaiptol ne tuštuma, bet įelektrinta erdvė, pripildyta tik Ričardui pažinių būtybių. Nuo aplinkinių Ričardėlis gynėsi dar ir tamsiais akiniais, o gal tiesiog nenorėjo, jog svetimi pamatytų jo akis, visada melancholiškas, graudžias, liūdnas, kad ir kokia sarkastiška būtų šypsena ar kandūs žodžiai. Prisimenu garsiąją Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauką, kurioje vienas Gavelio akinių stiklas įdaužtas. Man vis atrodė, kad mažutėlė užburtų akinių šukelė per vyzdį įsiskverbė į Ričardėlio vidų, prasibrovė į jo širdį ir, ten įstrigusi, virto prakeiksmu susinaikinti.“

Šią citatą, rašytojos Jurgos Ivanauskaitės žodžius, telefonu perskaitau A. Aleksandravičiui. Stoja trumpa pauzė. Šiuo metu jis Nidoje, fotografijos menininkų seminare, ir mano skambutis, juolab skaitymas, akivaizdu, užklupo netikėtai. Ne, šių gražių minčių aptikęs nebuvo – kiek patylėjęs sako. J. Ivanauskaitės prisiminimai – tai tik dalis gausių, įvairiai išreikštų reakcijų į tą portretą. Kelių knygų viršeliai, inkliuzas Vilniaus Literatų gatvėje, televizijos laida, kurios vedėją šviesaus atminimo rašytojas nusiveda į A. Aleksandravičiaus darbų parodą „Vartų“ galerijoje ir juodu stabtelėja prie portreto. Fotografas iki šiol atsimena tą laidą ir pokalbį. Rodos, tuomet jis valgė vakarienę ir atsitiktinai žiūrėjo televizorių. „R. Gavelio tiesiai šviesiai ir paklausė: „Ar jums šis portretas patinka?“ Jis atsakė, kad kai paprašiau jo užsidėti tuos suskilusius akinius, pamanė, jog tai kvailystė. Tačiau, pamatęs galutinį rezultatą, liko patenkintas“, – perpasakoja A. Aleksandravičius.

Susitikę pasikalbėti apie žymiąją fotografiją, įsitaisome kavinės kiemo gilumoje. Pašnekovas kalba daug ir emocingai. Pasiteisina, kad pastarosiomis savaitėmis nemažai laiko praleido savo studijoje (kurią vadina bunkeriu) ir įnikęs dirbo prie naujos knygos, todėl dabar jaučiasi tartum ištrūkęs į laisvę ir nusiteikęs bendrauti. Portreto fotografavimo 1997 m. aplinkybes menininkas atsimena taip ryškiai, tarsi tai būtų nutikę prieš kelerius metus.

Anuomet A. Aleksandravičius, dar ne Nacionalinės premijos laureatas ir kur kas mažiau žinomas fotografas, bendradarbiavo su žurnalu „Ieva“. Jo redaktorė Eva Tombak sykį paskambino Algimantui ir paprašė nufotografuoti R. Gavelį, su kuriuo buvo rengiamas interviu. „Prieš fotografuodamas visada ruošiu namų darbus. Buvau skaitęs „Vilniaus pokerį“, bet nežinojau, kaip atrodo romano autorius. Kažkas patarė, kad nusipirkčiau „Respubliką“, kur jis turėjo savo skiltį, – ten būna įdėta ir nuotrauka, – pašnekovas rankomis imituoja, kad atsiverčia laikraštį. – Pirmiausia, į ką atkreipiu dėmesį, tai dideli lašo formos akiniai.“ Jie išsyk tapo impulsu, nuo kurio ėmė megztis būsimo portreto idėja. Tuo metu A. Aleksandravičius gyveno Panevėžyje, ten tiesiu taikymu nuėjo į optiką. „Duokite man lašo formos akinius, dėkite du stiklus: vieną su dioptrijomis, kitą – paprastą ir jį pramuškite“, – išbėrė savo pageidavimą. „Daugelis man sakė, kad R. Gavelio nė už ką neprikalbinsiu užsidėti tuos išmuštus akinius, – prisimena bandymus pristabdyti sumanymą. – Jis juk labai aristokratiškas, intelektualus žmogus. Bet pamėginti vis tiek reikėjo.“

Susitikimo dieną, laukdamas prie Rašytojų sąjungos, Algimantas gerokai jaudinasi. Neilgai trukus pamato jo link artėjantį elegantiškos išvaizdos vyriškį. Juodu vienas kitam prisistato, po akimirksnio fotografas įsistebeilija į rašytojo veidą – R. Gavelis su visiškai kitokios formos akiniais, nei jo matytoje nuotraukoje. „Jūs ne su tais akiniais!“ – nesusitvardęs šūkteli. „Kaip suprasti, ne su tais?“ – ramiu balsu pasiteirauja rašytojas. „Jūsų skilties nuotraukoje akiniai lašo formos, va tokie“, – A. Aleksandravičius iš kišenės tuoj ištraukia atsivežtuosius. R. Gavelis apstulbęs, bet užsikabina už šio keisto dialogo. „Na… Taip, su panašiais“, – abejingai tarsteli. Fotografas susijaudinęs toliau aiškina, kad norėtų jį įamžinti būtent su TAIS akiniais. Rašytojas sudvejoja: kaip jis atrodys su tuo įdaužtu stiklu? „Užsidegęs bandau įtikinti, kad įskilęs stiklas – tai jo aprašomo socialinio nuosmukio, bohemos, laisvo elgesio personifikacija. Tarsi „Vilniaus pokerio“ simbolis. Inteligentiškas, bet įskilęs atributas. Lošėjo žvilgsnis… – įsijautęs perpasakoja menininkas ir priduria: – Nuoširdžiai tikėjau tuo, ką sakiau, ir tai, matyt, jį galiausiai įtikino.“

R. Gavelis fotografui paliko neišdildomą įspūdį. Juodu iš Rašytojų sąjungos paėjėjo prie Katedros, A. Aleksandravičius jį užfiksavo ir su neįskilusiais akiniais. „Jis man pasakojo apie fiziką, kurią yra baigęs, mudu netrumpai kalbėjomės. Rašytojas man įsiminė kaip tikras eruditas, aristokratiškas, inteligentiškas ir malonus bendrauti žmogus.“

Apsidairau. Aplinkinių staliukų kompanijos jau spėjo pasikeisti. Netoliese prisėda linksmai klegančių moterų būrelis ir smalsiai dirsteli į mus. O mudu tebesikalbame apie tą pačią nuotrauką. Nedažnai nutinka, kad viena fotografija taptų ir savo autoriaus, ir subjekto kūrybos, asmenybės iliustracija. Apskritai būtų tokia dvilypė: ir žaidybiška, ir melancholiška, ir inteligentiška, ir įžūli.

A. Aleksandravičius nesudvejoja pavadindamas ją savo vizitine kortele. Jam nėra ko kuklintis, šis pavykęs kadras yra, kaip pats sako, „rankų miklumo be jokių triukų“ rezultatas. Tačiau menininką vis dėlto šiek tiek stebina, jog visur, kad ir kur būtų eksponuojamas, šis darbas nustelbia kitus: „R. Gavelio portretą pastebi pirmiausia, nesvarbu, būtų pristatomas 5 ar 50 mano fotografijų ciklas. Ir užsienyje kritikai, žurnalistai būtinai išskirs, pažymės jį.“ Tikėtina, kad netrukus portretas bus dar sykį ištrauktas į dienos šviesą. Tam yra neeilinė proga – šį rudenį suėjo lygiai 25 metai, kai išleistas „Vilniaus pokeris“.

„Savo kompiuteryje kaip užsklandą panaudojau A. Aleksandravičiaus sukurtą R. Gavelio portretą. Mane jis magina. Kažkas blykčiojančiose Gavelio akyse (tiksliau, vienoje akyje, nes antrąją temdo atspindys akinių stikluose) prabyla į mane. Pabrėžiu žodį „prabyla“ ir mąstau, kad neįmanoma išreikšti komunikacijos sąvokos, nepasitelkiant kalbos. Juk kaip žmogaus akies blykčiojimas, perteiktas nuotraukoje, man „kalba“ pats būdamas nebylus?“ – klausia „Vilniaus pokerio“ vertėja į anglų kalbą Elizabeth Novickas atsiminimų tekste „Pasinėrus į Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ košmarą“. Tai, apie ką ji šneka ir kuo stebisi, tikriausiai ir yra skambiai vadinama fotografijos meno magija. Gebėjimas akies mirksnyje sutelkti ištisą istoriją.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų