Nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai nedelsiant reikėjo įdiegti efektyvius valstybės valdymo principus ir užtikrinti sklandų institucijų darbą. Imtasi kurti įstatymus, inicijuotos reformos, turėjusios stabilizuoti jaunos šalies vidaus gyvenimą, nes po Pirmojo pasaulinio karo vyravo suirutė ir išaugo nusikalstamumas. Didesnį saugumą turėjo užtikrinti ne tik policija, bet ir teismų bei kalėjimų sistema.
Pirmuoju teisingumo ministru paskirtas Petras Leonas – iniciatyvus ir gerbiamas teisininkas, šią profesiją pasirinkęs nepaisydamas tėvų noro išleisti sūnų į kunigus. Jam teko susidurti su rimtu iššūkiu – kalinimo įstaigų perėmimu iš vokiečių okupacinės valdžios ir naujos, veiksmingos kalėjimų sistemos kūrimu.
1919 m. liepą vokiečių okupacinei valdžiai pasitraukus iš Lietuvos, didelių problemų ėmė kelti bolševikai ir bermontininkai, nes dalis kalinimo įstaigų tebebuvo jų užimtose teritorijose.
1934 m. publikuotuose Šiaulių komendanto prisiminimuose atskleidžiama, kokia nestabili padėtis buvo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį: „Greitai gavome žinią iš [Šiaulių] kalėjimo, kad vokiečių [bermontininkų] ginkluotas būrys užpuolė ant kalėjimo sargybos, nuginklavo ją ir paleido iš kalėjimo apie 50 žmonių <…>. Išleistus kalinius vokiečiai apginklavo. Toliau su kalėjimu nebegalėjome susikalbėti.“
Galiausiai, atsiėmus visus kalėjimus, paaiškėjo, kad šie gerokai perpildyti. Kamerose netilpo visi įkalintieji, kai kurie jų buvo priversti miegoti koridoriuose, pasitiesę tai, ką pavykdavo nutverti po ranka.
Tokia padėtis susidarė dėl to, kad nemaža dalis už grotų atsidūrusių asmenų net nebuvo nuteisti. Kai kurie iš jų dar tik laukė teismo sprendimo, kiti – sulaikyti įtariant padarius nusikalstamą veiką ar tiesiog kam nors įskundus.
Perpildytų įstaigų problemą pavyko išspręsti, paleidus be teismo leidimo įkalintus asmenis.
Perpildytų įstaigų problemą pavyko išspręsti, paleidus be teismo leidimo įkalintus asmenis. Toliau laukė ne ką lengvesnis uždavinys – gauti lėšų kalėjimams išlaikyti.
Viena po kitos kurtos naujos institucijos, pareigybės, pareigūnams reikėjo mokėti atlyginimus, tačiau lėšų trūko. Teisingumo ministerijos dėmesys ir pinigų srautai krypo į teismų sistemos kūrimą, o kalėjimams išlaikyti skiriamų sumų dažnai nepakakdavo net būtiniausioms reikmėms.
Iš pradžių uniformų neturėjo nei prižiūrėtojai, nei nuteistieji. Maža to, vyravo nuomonė, kad kalėjimai turėtų išsilaikyti patys. Pradėtos svarstyti netikėčiausios idėjos, kaip padidinti kalinimo įstaigų biudžetus. Vienas kontroversiškų pasiūlymų – apmokestinti kalinius. 1919 m. Kalėjimų departamentas visai rimtai svarstė, ar būtų galima imti mokestį iš bausmę ką tik baigusių atlikti asmenų. Šiuo klausimu kreiptasi į visų kalėjimų viršininkus, bet šie vienos nuomonės neturėjo. Visgi dauguma jų buvo linkę pritarti minėtai idėjai, o kai kurie savo iniciatyva, dar nė nesulaukę oficialaus nurodymo, entuziastingai pradėjo rinkti pinigus iš kalinių.
Užfiksuota atvejų, kai Šiaulių kalėjime nuteistiesiems buvo priskaičiuojama po du auksinius ir 40 skatikų už parą, o Sedos arešto namuose – kiek didesnė suma, kurią savo nuožiūra nustatydavo įstaigos viršininkas.
Kalėjimų departamentas siekė, jog nuteistieji galėtų bent iš dalies save išlaikyti ir taip finansiškai padėti įstaigoms.
Netrukus uždraudus taikyti tokią praktiką, reikėjo surasti naujų būdų, iš kur kalėjimai galėtų gauti daugiau lėšų. Nuspręsta, kad galima efektyviai išnaudoti gana pigią kalinių darbo jėgą. Kalėjimų departamentas siekė, jog nuteistieji galėtų bent iš dalies save išlaikyti ir taip finansiškai padėti įstaigoms.
Už atliktus darbus skaičiuotas nustatytas atlyginimas, o dalis kalinių uždirbtų pinigų skirta kalėjimams išlaikyti ir jų sąlygoms gerinti. Asmenims likdavo ne daugiau kaip ketvirtadalis atlygio. Siekiant dar labiau efektyvinti šią sistemą, rūpintasi, kad šalia įstaigų būtų pakankamai dirbamos žemės. Įkalintieji turėjo auginti daržoves maistui, pasėti avižų arklių pašarams.
Įkalinimo įstaigos skirstytos į tris grupes – paprastuosius, sunkiųjų darbų ir arešto namus, ir retai kur buvo tinkamos nuteistųjų gyvenimo sąlygos. Miesteliuose, trūkstant pastatų kaliniams laikyti, arešto namais tapdavo po karo apgriautos buvusių dvarininkų sodybos.
Nesant normalių sąlygų, nemažą rūpestį kėlė higienos klausimai. Vos keliuose didžiuosiuose kalėjimuose veikė pirtys. Kitose įstaigose nuteistieji retkarčiais siųsti į privačias pirtis, tačiau dažniausiai likdavo nesiprausę. Kalėjimuose apsilankydavę gydytojai nuolat fiksuodavo atsinaujinančius įvairių ligų, tarp jų ir džiovos, epidemijos protrūkius.
Trūkstant lėšų, kai kuriuose arešto namuose net imtos mažinti maisto porcijos. Pasitaikydavo, kad taupant ne visuomet buvo skiriamas ir numatytas vakarienės davinys.
Lietuvos centriniame valstybės archyve esančiame dokumente užfiksuotas Alytaus kalėjimo viršininko pastebėjimas, kad, deja, pasitaikydavę tokių atvejų, kai nuteistieji turėdavo valgyti be šaukštų, rankomis ir visi „iš vieno viedro“. 1922 m. Tauragės arešto namuose kilus dėmėtosios šiltinės epidemijai, atvykęs gydytojas konstatavo, kad liga išplito dėl to, jog šios įstaigos viršininkas melavo ligoniams duodavęs tinkamo maisto, nors iš tiesų davinys buvęs toks pat kaip ir sveikiems.
Nors, siekiant užtikrinti tinkamas nuteistųjų laikymo sąlygas, finansavimas buvo svarbus, ne ką mažiau reikšmės teko žmogiškajam veiksniui. Nesant įstatymų, aiškiai reglamentuojančių tvarką kalėjimuose, daug kas priklausė nuo šių įstaigų viršininkų ar net žemesnės grandies pavaldinių – prižiūrėtojų. Pastarieji nevengė savavaliauti, o tai kėlė dar didesnę destrukciją ir sąmyšį. Prižiūrėtojai išdrįsdavo bendradarbiauti su kaliniais ir už tam tikrą atlygį perduoti jiems draudžiamų turėti daiktų.
Kartais darbuotojai patys imdavosi nusikalstamos veikos ir įtraukdavo kalinius. Viename dokumente atskleidžiama, kaip 1925-aisiais Telšių kalėjimas nusipirko 323 kg geležies, iš kurios planuota gaminti grotas. Netrukus išsiaiškinta, kad net 92 kg metalo dingo. Pradėjus tyrimą nustatyta, jog vagystę suplanavo vienas prižiūrėtojų. Jis naktį netgi išleido kalinį iš kameros, kad šis, kaip itin įgudęs vagis, padėtų jam įvykdyti nusikaltimą.
Prižiūrėtojas naktį netgi išleido kalinį iš kameros, kad šis, kaip itin įgudęs vagis, padėtų įvykdyti nusikaltimą.
1924 m. kilo nemenkas visuomenės pasipiktinimas, sužinojus, kad Tauragės apskrities arešto namų prižiūrėtojai ir viršininkas nesugebėjo palaikyti tvarkos ir nedėjo jokių pastangų atlikti pareigas. Vienoje kontrolės ataskaitų rašoma: „<…> matyti, kad kas tai iš jų [kalinių] vaikščioja liuosai miestan, kas tai kalėjiman atneša degtinės, kaliniai girtuokliauja ir kelia triukšmą, kaliniai turi pinigų, moterys susieina su vyrais, po patikrinimo kaliniai išeina iš kameros koridoriun ir esamas koridoriuje sargas net nežino, kuriuo būdu kalinys išėjo iš kameros <…>.“
Žinoma, tokie atvejai buvo pavieniai, tačiau iš esmės tvarką kalėjime lėmė šių įstaigų vadovų ir jų pavaldinių požiūris į pareigas ir atliekamą darbą. Kai kurie jų diegė naujas idėjas, rūpinosi kalinių laisvalaikiu ir netgi stengėsi perauklėti įstatymo pažeidėjus.
Gerinti kalinių sąlygas pasišovė visuomeninės draugijos, kurios, bendradarbiaudamos su kalėjimų viršininkais, imdavosi naujų iniciatyvų. Dar 1921 m. Kaune įkurta Kalinių globos draugija, o netrukus šios organizacijos skyriai ėmė steigtis visoje Lietuvoje. Vienas draugijos steigimo iniciatorių – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, filosofijos mokslų daktaras Pranas Dovydaitis, kuris, likimo ironija, 1932 m. pats buvo nuteistas trims mėnesiams kalėti už tai, kad kalbėdamas Marijampolės pavasarininkų kongrese kritikavo tuometę valdžią.
Vienas pagrindinių Kalinių globos draugijos siekių – padėti nuteistiesiems atrasti „teisingą kelią“ ir juos perauklėti, kad išėję laisvėn nebesumanytų grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo. 1925 m. Ukmergės kalinių draugijos įstatuose numatyti tokie uždaviniai: aiškinti nusikaltimų priežastį, rasti būdų šalinti nusikaltimus ir rūpintis kalinių dvasine bei materialine padėtimi.
Tokios iniciatyvos nebuvo vien gražiai skambantys pažadai. Draugijos veikė gana aktyviai: sunkiai besiverčiančioms nuteistųjų šeimoms skyrė materialinę paramą, stengėsi padėti rasti darbą ar laikiną gyvenamąją vietą bausmę atlikusiems asmenims, rūpinosi turiningesne kalinių laisvalaikio veikla. Lošimą kortomis kai kuriuose kalėjimuose ėmė keisti įvairūs būreliai ar net orkestrai.
Kalinių globos draugijos kaip vieną pagrindinių nusikalstamumo priežasčių įvardijo per menką įstatymą pažeidusių asmenų išsilavinimą ir krikščioniškojo auklėjimo stoką, todėl susitelkta ties visapusišku nuteistųjų ugdymu.
Nors kalėjimuose ėmė kurtis bibliotekos, pastebėta, kad iš jų maža naudos, nes dalis nuteistųjų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti arba šie įgūdžiai buvo itin menki. Todėl imta rengti pamokas. Pasikalbėti su nuteistaisiais atvykdavo gana žinomų to meto visuomenės veikėjų: dvasininkų, filosofų, teisininkų ar net keliautojų. Pavyzdžiui, viename kalėjimų netgi skaityta paskaita „Mano įspūdžiai iš kelionės po Kiniją“.
Per metus didžiausiose kalinimo įstaigose įvykdavo kelios dešimtys tokių paskaitų. Dalis jų buvo moralinio pobūdžio, stengtasi pasakoti apie alkoholio žalą ir doro gyvenimo svarbą. Tokiomis iniciatyvomis siekta nusikaltėlius perauklėti, kad išėję į laisvę jie taptų dorais piliečiais. Taip pat norėta priminti, kad kaliniai tebėra svarbi visuomenės dalis.