Laisvoji prekyba: kaip vyriausybės gali padėti nukentėjusiems

Kai aš 10-ojo dešimtmečio pradžioje prisijungiau prie Ekonominės politikos instituto, mes buvome vieni nedaugelio ekonomistų, dokumentavusių, kaip prekyba išstumia tam tikras darbininkų grupes ir jų bendruomenes. Profesinės sąjungos buvo mūsų sąjungininkės, tačiau visi nuo centro kairės iki dešinės mus kritikavo kaip protekcionistus, nesuvokiančius santykinio pranašumo esmės.

Tuo metu elitas sutarė, kad prekyba visiems išeina į naudą, o „pereinamojo laikotarpio nuostoliai“ – trumpalaikiai ir neskausmingi. Augantys mūsų prekybos deficitai tebuvo įrodymas, kad kitos šalys noriai mums skolina, o mes galime su malonumu vartoti daugiau, negu pagaminame.

Galima buvo ne tik aiškiai matyti duomenyse, kad visa tai buvo empiriškai klaidinga (ką vėliau patvirtino kruopštus akademinis darbas) – tai neatitiko prekybos teorijos, kuri vienareikšmiškai prognozuoja, kad turtingų šalių gamybos darbuotojams pakenks plečiama prekyba su vargingesniais eksportuotojais.

Dabar jau aišku, kad globalizacijos aistruoliai vargiai padėjo globalizacijai, ignoruodami pralaimėtojus. Iš tiesų jie prisidėjo, mums užkraunant prezidentą Donaldą Trumpą – šiam teiginiui taip pat esama tam tikrų empirinių įrodymų. Istorija yra pakartotinai parodžiusi, kad patikimas būdas pakurstyti nacionalistinę, izoliacionistinę, populistinę politiką – ignoruoti staigios ekonominės kaitos trūkumus.

Dabar, kai mes pagaliau „išvydome“ prekybos trūkumus, kaip mes galime padėti tiems, kurie buvo palikti nuošalyje? Politinė darbotvarkė turėtų atsižvelgti į frazę, kurią neseniai pasiūlė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas: „apsauga, o ne protekcionizmas“.

Svarbiausia, kad darbininkų, išstumtų iš didelės pridėtinės vertės darbo vietų, pajamos būtų kompensuojamos, ir kad dėl kultūrinių, politinių ir savigarbos priežasčių tai turėtų vykti per darbą. Tai nereiškia, jog turėtų būti sugrąžintos prarastos darbo vietos, tačiau tam reikia politikos, kuri neapsiribotų vien intervencijomis pasiūlos srityje, kaip apmokymai ar švietimo parama. Konkrečiai mums reikia programų, kuriomis vyriausybė kurtų darbo vietas ten, kur yra pernelyg mažai galimybių įsidarbinti.

Tipiškas ekonomisto atsakymas, susidūrus su georgrafinėmis darbų dykumomis, yra mobilumas: šeimos turėtų judėti į vietoves, kur yra darbo vietų, kas Amerikoje reikštų persikelti iš centrinės šalies dalies ten, kur ant kiekvienos kampo gali gauti sojų pieno latės. Iš tiesų tyrimai rodo, kad toks mobilumas jau ilgą laiką traukiasi, kas reiškia, kad politikams teks darbus atgabenti darbininkams.

Tiek viešajame, tiek ir privačiame sektoriuose (subsidijuojant atlyginimus) tai gali būti darbai su infrastruktūra, įskaitant žaliąją infrastruktūrą: pastatų apšiltinimą, atsinaujinančių energijos išteklių įrenginius, viešųjų pastatų renovaciją, įskaitant ir viešiąsias mokyklas (kurioms tikrai reikalinga pagalba). Techninės pagalbos darbai, tokie kaip sveikatos apsaugos techninių darbuotojų, čia taip pat bus svarbūs. Šioms pozicijoms dažnai reikės naujai apmokyti žmones. Šiai populiacijos daliai natūraliai tinka pameistrystės modelis, leidžiantis uždirbti mokymosi metu.

Vis dėlto subsidijuojami darbai dažnai duoda pernelyg mažai pajamų vidutinio amžiaus darbuotojams, kad šie išlaikytų šeimas, netgi tariant, kad dirba ir sutuoktinis. Dėl to kyla išplėstų papildomų priemonių poreikis, kurio nepatenkina menkos „prekybos prisitaikymo pagalbos“ (TAA) programos (išstumti gamyklų darbininkai TAA vadina „laidojimo draudimu“). Padėtų ir išplėsta darbo pajamų mokesčio lengvata (EITC) – subsidija, kuriai pritaria abi didžiosios JAV partijos. Tai nėra sutapimas, kad Sherrodas Brownas, demokratų senatorius iš Ohajo, puikiai žinantis apie dėl prekybos nukentėjusių šeimų vargus, yra vienas iš EITC išplečiančio įstatymo iniciatorių.

Tam, kad būtų suvaldytos išlaidos, būtina subsidijuojamas darbo vietas apriboti laike. Net ir pati dosniausia tokio tipo programa, apie kokias mes dabar kalbame, tik retais atvejais tęsis palaikys darbo vietas ilgiau nei keletą metų. Todėl reikalingas investavimo elementas, kuris prisidėtų generuojant tvarią privataus sektoriaus veiklą. Tačiau investicinis kapitalas jau seniai pasitraukė iš daugelio „Rūdžių juostos“ teritorijų.

Įdomus galimas sprendimas būtų „galimybių zonos“ (OZ). Sukurtos pagal 2017 m. mokesčių planą, OZ kuria mokestines paskatas investuotojams nukreipti kapitalo prieaugį į fondus, kurie privalo investuoti apleistose vietose. Ankstesnė investicinė politika, nukreipta į konkrečias vietoves, nebuvo labai įkvepianti, tačiau OZ yra skirtos pritraukti „kantresnio“ kapitalo, o būtent to reikia, siekiant ilgalaikio poveikio. Programa vis dar tebėra užuomazgoje, tačiau pirminiai nuogąstavimai, kad mokestinės lengvatos gali būti nukreiptos į socialinės gyventojų kaitos zonas, o ne ten, kur iš tikrųjų reikia pagalbos, atrodo nepasiteisinę.

Jeigu tokia darbotvarkė atrodo panaši į darbo vietų gamyboje išsižadėjimą, norėčiau pabrėžti, kad taip tikrai nėra. Pirma, reikia, kad nepriklausoma komisija išanalizuotų, kas yra realistiška, kalbant apie mūsų gamybos sektoriaus išsaugojimą ar plėtrą. Nors dauguma darbo vietų nesugrįš, galbūt investicinė politika galėtų sukurti galimybių Amerikai užimti dalį naujų pramonės šakų, tokių kaip akumuliatorių gamyba, rinkos? Ar mes galėtume išplėtoti esamą Gamybos partnerystės programą, kad padėtume smulkiesiems gamintojams augti, prijungiant juos prie pasaulinių tiekimo grandinių?

Jeigu jūsų atsakymas į tai yra „mes nesirenkame numylėtinių“, tada a) jūs esate neteisūs (pažvelkite į mūsų mokesčių sistemą), b) jūs esate įstrigę sename mąstymo modelyje, kuris ir įvėlė mus į bėdą, c) mums visiems vertėtų palaukti, ką pasakys nepriklausoma komisija, vadovaujama asmeninio intereso neturinčių mokslininkų.

Galiausiai mums reikėtų pripažinti, kad prekybos deficitai anaiptol nėra gerybiniai. Žinoma, ponas Trumpas nėra teisus, laikydamas, kad jie rodo rungtynių rezultatą. Tačiau jei jie nėra ribojami, jie gali dar labiau susilpninti silpnas ekonomikas, ir net esant pilnam užimtumui, jie kenkia į eksportą orientuotoms vietovėms ir sektoriams. Tai nereiškia, kad mums reikėtų siekti subalansuotos prekybos. Tai reiškia – ir atkreipkite dėmesį, kad šio požiūrio laikosi vis daugiau žymių ekonomistų – kad mums reikia griežtai spausti šalis, kurios manipuliuoja savo valiutomis, kad padidintų prekybos perteklius ir mūsų deficitus.

Gerbiama santykinio pranašumo teorija niekada neteigė, kad prekyboje visi tampa nugalėtojais. Vietoje to ji tiksliai ir įtikinamai aiškino, kad besiplečianti prekyba sukuria pakankamai pelno, kad nugalėtojai galėtų kompensuoti pralaimėjusiems, ir vis tiek liktų priešakyje. Tačiau tai yra ekonomikos teorija be politinio prieskonio.

Amerikos atveju nugalėtojai ne šiaip nesugebėjo kompensuoti pralaimėjusiųjų nuostolių. Gerokai blogiau: jie pasinaudojo savo pergalėmis, kad mūsų „aukštų statymų“ politinėje sistemoje nupirktų politikus ir politinius sprendimus, ir tokiu būdu kurtų sau naujas pergales pralaimėjusiųjų sąskaita.

Turint tokį modelį, nieko keisto, kad atsidūrę globalizacijos užribyje mėgins jai priešintis, ar kad charizmatiškas, dirbtinis populistas iškils, kad atspindėtų jų autentiškas nuoskaudas. Kitais žodžiais tariant, jei mes norime padėti globalizacijai, mums reikia imtis gelbėti tuos, kurie nuo jos nukentėjo.

Jaredas Bernsteinas yra Biudžeto ir politikos prioritetų centro vyresnysis bendradarbis. Anksčiau jis buvo JAV viceprezidento Joe Bideno vyriausiasis ekonomikos patarėjas ir Baltųjų rūmų Viduriniosios klasės darbo grupės vykdomasis direktorius. 1995-1996 m. jis buvo JAV Darbo departamento vyriausiojo ekonomisto pavaduotojas. J. Bernsteinas taip pat yra daugelio knygų apie ekonomiką autorius. Galite sekti jį tviteryje adresu @econjaredr.