Laikas muzikai

Kai Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) surengė pirmąjį koncertą, spaudoje pasirodė straipsnis su antrašte „Konkurentas?“. Šis klaustukas – jau istorija: naujokas seniai tapo ryškia muzikinio gyvenimo dalimi. Su jubiliejų atšventusio orkestro įkūrėju ir vyriausiuoju dirigentu Gintaru Rinkevičiumi kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

Ką ryškiausiai prisimenate iš 1989 m. sausio 30-osios, kai jūsų įkurtas orkestras surengė pirmąjį koncertą?

– Tai vyko Operos ir baleto teatre. Prisiminimai liko labai geri. Bilietai buvo labai greitai išpirkti, o nuo žiūrovų minios lūžo metalinės teatro durys. Pamenu daugybę žmonių, didžiulę visus apėmusią euforiją. 1989-ieji buvo labai geras laikas, nes turėjome be galo daug svajonių ir vilčių. Atgimimas Lietuvoje kartu buvo ir kultūrinis, tada įkūrėme Jaunimo simfoninį orkestrą (vėliau tapo Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru – IQ past.). Man labai džiugu, kad orkestro veikloje galėjau dalyvauti nuo pat pradžių.

Kukliai sakote „galėjau dalyvauti“, bet juk iš tiesų buvote to įvykio epicentras?

– Manau, epicentras negali būti vienas žmogus. Taip, vadovas, dirigentas yra svarbi persona, bet visų svarbiausias rezultatas. O jis nėra vien dirigento ar vien orkestro nuopelnas – svarbu visuma. Todėl nei labai kuklinuosi, nei sureikšminu personalijas. Žinoma, orkestrui buvo svarbūs žmonės, kurie suprato, kad jo reikia. Tuomečiai ministrai Henrikas Zabulis, Romualdas Sikorskis buvo užkietėję klasikinės muzikos gerbėjai. Tada mums labai pasisekė, nes dabar tokių gerbėjų tarp valdžios atstovų nematau.

Kodėl ėmėtės įkurti LVSO? Matėte nišą, kurią knietėjo užpildyti, ar turėjote asmeninių ambicijų?

– Tuo metu man buvo 28 metai, turėjau ambicijų ir šis orkestras man buvo didžiulė galimybė. Tiesa, prieš tai turėjau galbūt dar didesnę galimybę greičiau išplaukti į tarptautinius vandenis. Būdamas 23-ejų laimėjau sąjunginį dirigentų konkursą Maskvoje, paskui tarptautinį Herberto von Karajano konkursą Berlyne ir tarptautinį In memoriam Jánosas Ferencsikas konkursą Vengrijoje. Tada man pasiūlė vadovauti Latvijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Karjerai tai būtų buvęs gerokai didesnis šuolis, nei kurti naują simfoninį orkestrą. Bet tas pasiūlymas buvo ir stimulas žmonėms, nuo kurių priklausė orkestro finansavimas: jie suprato, kad galiu išvažiuoti dirbti kitur.

Pasiūlymų dirbti užsienyje visada turėjau nemažai. Ir dirbau Latvijoje, Švedijoje, dabar – Novosibirske. Bet dirbu tiek, kiek galiu derinti veiklą ten ir čia. Būta pasiūlymų dirbti svetur su sąlyga, kad turėsiu mesti LVSO. Jų atsisakydavau, nes šis orkestras – labai svarbus mano kūdikis. Norisi, kad jis gyvuotų ir būtų vis geresnis profesionalumo atžvilgiu. Juk svarbiausias muzikanto uždavinys – kad orkestras grotų gerai. Apskritai mene svarbiausi meniniai uždaviniai, bet apie tai šiandien niekas nebekalba.

Į dažnas kalbas apie klasikinės muzikos krizę galima žvelgti dvejopai: viena vertus, mažėja muzikos gurmanų, kita vertus, šiandien vyksta ypač daug įdomių muzikos renginių. Jūsų koncertuose salės dažnai taip pat pilnutėlės, galbūt tos krizės visai nejuntate?

– Mes dirbame dėl klausytojų, todėl niekada nepasakysiu, kad publika bloga ar nesuprantanti. Publika yra tik gera arba labai gera. Bet tendencijos skirtingos. Klausytojų nemažėja, tad kiekybės atžvilgiu viskas gerai. Tačiau tikrų žinovų smarkiai mažėja.

Šiandien yra labai daug pasiūlos, kuri neatitinka aukštų meninių kriterijų. Tada klausytojas nebežino, ar tai, ką girdi, gerai ar blogai. Kartais būna itin aukšto meninio lygio koncertų, kuriuos aplankiusi publika labai džiaugiasi, bet salėje lieka tuščių vietų. Toks epizodas buvo ir mūsų šio sezono pradžioje. Per didžiulius vargus pavyko prisikviesti pianistą Nikolajų Luganskį. Berlyne, Niujorke, Maskvoje jo koncertai sulaukia antplūdžio, o Vilniuje – ne. Man tai buvo didžiulė nuostaba.

Publikai truputį reikia pataikauti, bet vien to daryti negalima. Mes taip pat pataikaujame grodami roko balades ar miuziklų muziką. Jei atliktume vien tai, salės visada būtų pilnos. Bet negalime sau to leisti, nes turime groti Beethoveną ir Čaikovskį. Muzikantui yra visiškai kita kūrybinė satisfakcija pagrojus Čaikovskio kūrinį nei Andrew Lloydo Webberio muziką, tegu ir labai gerą.

Vadinasi, savo repertuarą formuojate laviruodami tarp misijos ir kokybiško popso, kuris leidžia orkestrui išgyventi?

– Jeigu nesileistume į tą popsą ir neturėtume komercinių koncertų, už kuriuos sumoka konkrečios organizacijos, tektų arba dar sumažinti atlyginimus muzikantams, arba orkestrą uždaryti. Valstybės finansavimo pakanka atlyginimams ir trečdaliui salės išlaikymo sąnaudų padengti – visa kita turime užsidirbti. Jei to nepadarysime, negalėsime groti rimtų simfoninių koncertų. Tokie koncertai visame pasaulyje nuostolingi.

Kaip jūsų orkestrą paveikė emigracijos reiškinys?

– Labai smarkiai. Kalbu ne tik apie mūsų, bet apie visus profesionalius simfoninius orkestrus. Jei profesionalių muzikantų ir apskritai kultūros darbuotojų atlyginimai tiek daug neatsiliktų nuo kitų profesijų, visų orkestrų lygis būtų kur kas aukštesnis. Ir mūsų orkestre buvo žmonių, kurie išvažiavo į užsienį, kai kas pakeitė profesiją. Įsivaizduokite: turite talentingą penkerių metų sūnų, kurį reikia leisti mokytis muzikos. Jis praranda vaikystę, mokosi 17 metų, o paskui uždirba 1700 litų per mėnesį. Jis arba pats pagalvos, kad jam geriau tapti kompiuterininku, arba įgis išsilavinimą, išvažiuos ir dirbs kokiame Hamburgo orkestre. Deja, tokia situacija tęsiasi visus Nepriklausomybės metus.

Kas paskatino nerti į savotišką avantiūrą – bendradarbiauti su režisiere Dalia Ibelhauptaite ir žengti į operos žanrą?

– Ši orkestro veikla labai reikšminga plačiajai publikai. Opera yra demokratiškesnis žanras nei simfoninė muzika. Spektaklį „Bohema“ rodėme daugiau nei 40 kartų, tai buvo tikras aukso amžius. Žengti į operą buvo labai svarbu mūsų pripažinimui, tam, kad kuo daugiau žmonių žinotų apie tokį orkestrą. Mums sunku išsikovoti vietą po saule. Valdininkų galvose nacionalinė įstaiga yra aukščiau, o valstybinė – žemiau. Nesiimu diskutuoti, kuris – mūsų ar Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – geriau groja: kartais vieni, kartais kiti. Apskritai orkestrų konkurencija yra gerai ir publikai, nes ji gali rinktis, ir muzikantams, nes jų reikia kur kas daugiau. Bet manau, kad mes tiek pat reprezentuojame Lietuvos muzikinę kultūrą kaip ir nacionalinis orkestras, nors esame finansuojami mažiau.

Kuo per šiuos 25 orkestro veiklos metus labiausiai didžiuojatės?

– Svarbiausia turbūt tai, kad muzikantai neprarado meilės muzikai ir žmogiškų santykių. Tiek metų vadovaujant orkestrui buvo visokių periodų. Tačiau manau, kad orkestro muzikantams vis dar svarbu, ką jie groja ir kaip. Tikiuosi, ir dirigentu pasitikima – bent man taip atrodo. Svarbiu dalyku vadinčiau ir tai, kad atlikome visus Gustavo Mahlerio simfoninius kūrinius. Užaugo mūsų profesionalumas, muzikantų supratimas, kokia jų misija. Tai pats reikšmingiausias dalykas.

Apskritai orkestrui 25 veiklos metai nėra daug. Norėčiau, kad ir mūsiškis ateityje galėtų švęsti savo šimtmečius kaip kiti Europos ar Amerikos orkestrai. Dar labai tikiuosi, kad Lietuvoje pagaliau bus pastatyta nauja koncertų salė. Nei Filharmonijos, nei Kongresų rūmų salės neatlaiko kritikos dėl akustinių bei erdvinių ypatybių. Tikiuosi, kad pagaliau, pristačius krepšinio arenų, ateis laikais ir muzikai.