Kvepalų ekspertė D.Podmostko – apie parfumerijos aukštumas ir gelmes

Kvepalų ekspertė D.Podmostko – apie parfumerijos aukštumas ir gelmes

Kvepalų ekspertė Diana Podmostko aromatų visatoje gyvena dešimtį metų. Ketverius iš jų tyrinėja aukštosios, vadinamosios nišinės, parfumerijos subtilybes. „Kai kuriems galiu pasirodyti nuobodi, nes mano hobis, darbas, gyvenimas, mintys ir kalbos visada krypsta į kvepalus, kurie man atrodo neišsemiama meno, kūrybos, technologinių atradimų, įvairialypių žmonių reakcijų į juos, vertų tyrinėjimų, versmė“, – tarsteli moteris ir pakviečia į savo kvapnųjį pasaulį, kuriame esama visko, išskyrus nuobodulį.

– Apie savo kelią į kvepalų industriją turbūt pasakojote šimtus kartų. Ar rastumėte keletą sakinių jį nusakyti darkart?

– Parfumerijos magiją patyriau prieš dešimt metų, kai įsigijau pirmuosius tikrus kvepalus. Tai buvo „Guerlain L’Heure Bleue“. Apie juos ėmiau skaitinėti internete, tyrinėti jų sudedamąsias natas. Sužinojau, kad aromatus sudaro kvapiosios piramidės: viršutinės natos, kurios atsiskleidžia per 15–20 minučių, vidurinės – išsilaikančios valandą ar dvi, ir bazinės, jaučiamos ilgą laiką išgaravus pastarosioms. Vėliau patyriau, kad mėgstamus kvepalus gali išsirinkti pagal patinkantį pagrindinį ingredientą. Pradėjau domėtis žmonių „nosių“ – parfumerių darbu. Tas žaidimas mane įtraukė…

– Ne kiekvienas kvepalų aistruolis randa takelį į aukštąją, vadinamąją nišinę, parfumeriją. Tiesa, šiandien jį atrasti kur kas lengviau nei buvo prieš dešimtmetį. Kaip jums pavyko vienai pirmųjų lietuvių įkišti nosį į tikrų kvepalų rinką?

– Į nuotykį su nišine parfumerija mane atvedė „Frederic Malle“ aromatas „Carnal Flower“. Suvokiau, kad tokie kvepalai yra tikri meno kūriniai, atsirandantys iš nežabotos fantazijos, skirtingai nei biudžetų ribojama masinė parfumerija. Čia naudojami brangūs ingredientai, pavyzdžiui, vilkdalgių šaknų ekstraktas, kuriam išgauti prireikia dvylikos metų, tad jis brangesnis už auksą… Arba štai „The Different Company“ kvepalų „Jasmin de Nuit“ 90-ties mililitrų buteliukui reikia 900 kilogramų jazminų žiedų… Susižavėjusi aukštosios parfumerijos menu ėmiau iš visų šalių siųstis mėginukus – tiesiog pažinti kvepalus, juos pauostyti. Sužinojau, kad yra parfumerijos aistruolių, savo įspūdžiais ir atradimais besidalijančių internetiniuose tinklaraščiuose. Prie jų prisidėjau ir pati. Taip mane pastebėjo dabartiniai darbdaviai. Nuo to laiko mano aistra tapo darbu, profesija, visu gyvenimu. Dėl to esu be galo laiminga: juk turiu galimybę pirma pauostyti ką tik sukurtus aromatus!

– Sakote, kad aukštoji parfumerija yra tikrų tikriausias menas, kuriamas taip, kaip menininkas jaučia. Tačiau juk šiuolaikiniai šedevrai kartais prasilenkia ne tik su estetika, bet ir morale…

– Parfumerijos pasaulyje esti ir neįprastų kvepalų, kuriuos sudaro keistos ingredientų kompozicijos. Štai „Etat libre d’Orange“ (liet. „Laisvų apelsinų respublika“) kuria net šokiruojančius kvepalus, pavyzdžiui, imituojančius kraujo, spermos kvapus. Sakyčiau, tai labiau meniniai eksperimentai, tačiau pasaulyje yra tokiais aromatais besikvepinančių keistuolių, norinčių išsiskirti, šokiruoti… Tačiau įdomūs, ekstravagantiški kvepalai gali būti ir labai patrauklūs bei estetiški. Kad ir „Comme des Garcons“, kompanija, save pristatanti kaip antikvepalų kūrėja. Štai jos kuriama konceptualių aromatų linija pagal pasaulio religijas yra įdomi, tačiau toli gražu ne atgrasi, o įsimintina ir patraukli. Aromatas „Zagorsk“ kvepia stačiatikių cerkve ir yra labai populiarus. Gal kiek keistesni tos pačios kompanijos kvepalai „Garage“, dvelkiantys automobilio alyva. Tačiau net ir Lietuvoje turime nemažai šio aromato gerbėjų. Tai naujojo pasaulio industrijos kvapas, jau subūręs savo vartotojų auditoriją.

– Ar aukštoji parfumerija – būtinai keista, ekstravagantiška, ar gali būti ir pakankamai universali?

– Iš esmės aukštoji parfumerija – tiesiog geras gerų parfumerių darbas. Tai tiek savo išore, tiek turiniu patrauklūs produktai. Kvepalai neįsivaizduojami be buteliuko, atspindinčio jame esančio kvapnaus skysčio esmę. Kai kurios kompanijos pristato konceptualias, vienodas skirtingų aromatų pakuotes su simboliniais atributais, pavyzdžiui, „By Kilian“: jų kūrėjo Kiliano Hennessy sumanymu buteliukai puošiami Achilo skydu, simboliškai saugančiu nuo blogos akies.

– Ar į aukštosios parfumerijos kūrinių prabangos suvokimą įeina dabar madingo natūralumo, ekologijos sąvoka?

– Kiekvienų kvepalų sudėtyje yra sintetinių medžiagų – be jų esencija tiesiog surūgtų. Tačiau jei kvapas turi cheminių ingredientų, nereiškia, kad jis kvepia pigiai. Yra natūralių, aliejų pagrindu sukurtų aromatų, tačiau tokie yra purškiami tiesiai ant kūno, nes palieka riebumo žymę. Kiekvienas turi teisę rinktis, kokia kvepalų konsistencija jam patinka, tik noriu patikinti, kad šiuolaikinė sintetika nebūtinai reiškia prastą ir nekokybišką produktą.

– Kvepalai – malonumo ir prabangos atributas. Tačiau galbūt jie turi kokių nors „metafizinių“ galių – kad ir suvilioti, pakerėti, nukreipti ar atkreipti dėmesį?

– Parfumerija nuo seno priskiriama alchemijai. Kvepalų poveikį galima vadinti ir magija, tačiau jį galima paaiškinti racionaliai. Kvapai veikia mūsų limbinę sistemą, svarbią atminčiai ir emocijoms. Taigi kai užuodžiame mums pažįstamą, ypatingą aromatą, nors ir negalime paaiškinti kodėl, jis mus užburia. Ne vieno pasąmonę gali jaudinti kvepalai, primenantys vaikystėje užuostą mamos lūpdažį, sausi gaivūs aromatai – atgaivinti prisiminimus iš vasaros atostogų prie jūros. Kai kurie parfumeriai specialiai kuria malonius prisiminimus sužadinančias formules.

– Sakykite, ar parfumerijos meno išmokstama, ar tai prigimtinė dovana?

– Tai išmokstamas, įsimenamas dalykas. Parfumerijos mekoje Grase yra specialių mokyklų. Parfumeriai, mintinai žinodami formules, kvepalus kuria galvoje: žino, koks bus rezultatas sumaišius vieną ingredientą su kitu. Aš nesu kvepalų kūrėja, tačiau, perskaičiusi jų sudėtį, dažnai numanau, kaip kvepės aromatas. Uostant įvairius kvapus daugelį metų, to išmokstama – tai išugdyta uoslinė atmintis.

– Ką mėgstamas aromatas gali išduoti apie žmogaus charakterį, gyvenimo būdą?

– Labai daug, ypač jei jis yra prisirišęs prie vienų kvepalų. Moterys, kurios mėgsta stiprias baltas gėles – jazminus, gardenijas, tuberozas, yra ekstravagantiškos, savimi pasitikinčios, jų asmenybė užgožia viską aplinkui. Tuo tarpu mėgstančios vilkdalgių, našlaičių kvapą dažniausiai būna drovios, moteriškos ir aistringos. Vyrai paprastai savo kvapu nesiekia išsiskirti iš minios, todėl renkasi ramius medienos tonus. Mano nuomone, kvepalų žmogui vertėtų turėti daug: ryte reikia ko nors gaivaus, tonizuojančio – dabar į madą grįžta odekolonai (lengvos koncentracijos gaivūs citrusiniai, nuotaiką pakeliantys, energijos suteikiantys aromatai). Į darbą reikėtų rinktis ką nors subtilaus, o vakarui – ryškius, rytietiškus, prieskoninius kvapus. Kad vasarą turėtume rinktis lengvus, gaivius kvepalus, tėra mitas: Rytų šalyse, kur visuomet karšta, mėgstami labai stiprūs prieskoniniai, nuostabiai atsiskleidžiantys būtent kaitroje…

– Jei nekalbėtume apie kainą, kuo matuojama kvepalų prabanga?

– Tai yra sodri retų, prabangių ingredientų kompozicija: įvairių gėlių – rožių, jazminų, prieskonių – cinamono, kardamono ir t. t. Sakyčiau, lyg pintinė, sklidina šviežių, kvapnių ir gardžių vaisių. Savo vaizduotėje prabangius kvepalus tapatinu su barokiniu stiliumi.

– Ką bendro su parfumerijos magija ar manija gali turėti Patricko Süskindo kūrinys „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“?

– Tai gryna fikcija, nieko bendro neturinti su parfumerijos realybe. Šioje istorijoje yra vienintelė aliuzija į tikrovę – idealistinis noras sukurti kažką tobulo. Juk toks yra kiekvieno parfumerio ar bet kokio kito menininko tikslas. Tiesa, kvepalai gali tapti manija, tačiau ne neigiama prasme. Pati ja gyvenu ir visiškai nesiekiu atsikratyti.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų