Senovinis distiliavimo procesas. (Getty Images nuotr.)

Kvapai ir jausmai

Kvapai ir jausmai

Indija tebegarsėja įspūdingiausia visame pasaulyje kvapų kultūra. Istorikas ir rašytojas Williamas Dalrymple’as ieško kvepalų gamintojų, bandančių atgaivinti senąsias tradicijas.

Giliai centrinės Indijos džiunglėse, kalnagūbrio plynaukštėje, tankaus miško apsuptyje, pasislėpęs Mandu miestas pasiekiamas siauru keliuku, kuris vingiuoja aukštyn kone vertikaliu skardžiu. Viršuje atsiveria vaizdas į apgriuvusius rūmus, subyrėjusius kupolus ir augalija apžėlusias arkadas. Tiek teliko iš vieno keisčiausių pasaulio istorijoje malonumo eksperimentų.

1469 m. Ghiyathas Shahi paveldėjo Malvos sultonato, kuris tuo metu kontroliavo didžiąją dalį regiono, sostą. Jis pareiškė 34 metus rėmęs tėvo pastangas kalaviju plėsti valdas, bet nuo šiol to nebedarysiąs. Kasdienį šalies valdymą perimsiąs jo sūnus Nasiras Shah, o pats valdovas pažadėjo atsiduoti pasaulio malonumams tikėdamasis, kad jo pavyzdžiu paseks ir anapusinio gyvenimo džiaugsmams besiruošiantys pavaldiniai.

G. Shahi su užsidegimu ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Jis į Mandu atsivežė 16 tūkst. gražių vergių ir išvaizdžias jam pavaldžių radžų dukteris. Visoms apgyvendinti buvo pastatyti ištaigingi rūmai su lotoso ir žvaigždės formos malonumų baseinais. Pagal gebėjimus ir polinkius vienos merginos buvo išmokytos šokti ir vaidinti, kitos – groti, dainuoti ar pūsti fleitas. Kelios tapo imtynininkėmis. Sumanesnės įgijo gerą išsilavinimą ir buvo kviečiamos palaikyti sultonui draugiją prie pietų ar vakarienės stalo arba gaudavo įvairias užduotis administruoti, vesti apskaitą ar valdyti valstybines gamyklas. Sienomis aptvertą citadelę saugojo 500 šarvuotų Abisinijos moterų.

(Getty Images iliustr.)

Pats sultonas ėmė aprašinėti dalykus, kurie jam teikė didžiausią pasitenkinimą. Jo „Malonumų knygą“ („Nimatnama“), šiuo metu saugomą Britanijos bibliotekoje, kadaise vartė mogolai ir Tipu sultonas, o krašte įsitvirtinusi Rytų Indijos kompanija 1799 m. kūrinį išgabeno į drėgnesnio klimato Londoną.

Ši knyga yra vienas reikšmingiausių visų laikų veikalų apie malonumų ieškotojo gyvenimą ir džiaugsmus. Joje esama patarimų įvairiausiais klausimais, pavyzdžiui, apie medžioklės iškylas: išvykdami iš namų neužmirškite mylimosios atvaizdo, kamparo pėdoms įtrinti, geriausio paukštvanagio ir vieno kito gepardo. Pateikiami receptai, kaip dešimčia skirtingų būdų iškepti tobulą samosą: būtinai įberkite šafrano, keptų baklažanų ir imbiero. Informuojama, kaip paruošti viduramžių Indijos viagrą: autorius renkasi piene ir lydytame svieste keptas žvirblių smegenėles. Jas suvalgius reikia patepti varpą balzaminio aliejaus, kardamono, Tibeto muskuso ir medaus mišiniu. Šis derinys sukels „stiprų geidulį, aistra sugrįš, širdį užplūs džiaugsmas, ištiks erekcija ir tekės sėkla“.

Vis dėlto didžiausias „Malonumų knygos“ netikėtumas yra dėmesys aromatų teikiamiems malonumams ir susižavėjimas kvepalais, kuriuos Ghiyathas akivaizdžiai laikė svarbia tikro hedonisto gyvenimo dalimi. Šiuolaikinėje Vakarų civilizacijoje panašiai kalbama apie vyną. Maždaug pusę knygos užima patarimai, kaip distiliuoti rožių vandenį, ir smilkalų, dezodorantų bei kvapiųjų tepalų receptai. Sultoną ypač domino nepriekaištingų aromatinių aliejų kūrimas.

Net keli skyriai skirti Malonumų rūmų kvepalams. Juose pateikiami kone išsamiausi patarimai. Aprašytas receptas, kaip pagaminti kvapiąją pastą, vadinamąjį abirą, kurio aromatas kuriamas iš daugybės įvairių sudedamųjų dalių: „[Įdėkite] mangų, ambros, šafrano, muskuso, glamžučių ekstrakto, kininio kamparo, virintų nardų sulčių, suberkite alavijais aromatintų žiedų, baltųjų santalų, sezamų aliejaus aromato, kvapiųjų bazilikų, kiečių ekstrakto, ciberžolių lapų ekstrakto, siauralapių bazilikų ekstrakto, kardamonų sulčių, santalų syvų.“

Instrukcijos, kaip kvepinti moters kūną, rodo smulkmeniškas pastangas sukurti sudėtingą aromatų kaleidoskopą: „Įtrink kvepalus atskirai į kiekvieną sąnarį, – siūlo knygos autorius. – [Naudok] aromatintos pastos gniužulėlius. Rankas plauk rožių vandeniu. Surink sulą nuo mangų medžių žievės, laukinių figmedžių žievės ir maldyklinių fikusų ir [juo] nuplauk kūną. Pažastis įtrink aromatine pasta, kvepalais ir muskusu. Intymias vietas įtrink rožių vandeniu ir muskusu, o kaklą – santalų syvais.

Muskuso ekstraktas tinka burnai. Kaktą suvilgyk rožių vandeniu, naudok visus kvapiuosius žiedų aliejus, pasigamink abiro su saldžiu jazminų aromatu, nublizgink priekinius dantis, įtrink nosinę kvepalais, nuplauk visą kūną rožių vandeniu. Apsivilk baltą čadrą ir ją pakvepink.“

Indijoje kvepalų gaminimo mokslas laikytas neatsiejama gyvenimo dalimi.

„Malonumų knyga“ svarbi tuo, kad pirmąsyk sujungia dvi rafinuočiausias senovės pasaulio parfumerijos tradicijas: viena jų kilusi iš Persijos ir Arabijos, o kita – gana atskira senoji Indijos tradicija, kuri siekia vedų laikus, 1 tūkst. m. prieš Kristų. Taip pat ji be galo aiškiai parodo, kad kadaise Indijoje kvepalų gaminimo mokslas laikytas neatsiejama gyvenimo dalimi. Kitaip nei daugelyje kitų kraštų, žinios, kaip naudoti kvapus, laikytos ne prabangos klausimu, o civilizuoto pasaulio pamatu.

Kadaise šis menas garsino Indiją ir kaimynams kėlė pavydą, bet šiandien yra gerokai nunykęs. Dabar atvykę į Indiją neapmuitintų prekių parduotuvėse rasite tuos pačius spirito pagrindu pagamintus kvepalus, kurių galima gauti bet kuriame pasaulio didmiestyje. Daugelis jų kuriama ketveriuose stambiausiuose Paryžiaus kvepalų namuose, ir jų visų metodikos grindžiamos XVI a. Graso kvepalų gamintojų atradimais. Delio neapmuitintų prekių parduotuvėse nerasite nė vienų indiškų kvepalų.

Kvapniausios pasaulio rožės

Po 1857 m. vykusio Didžiojo sukilimo, kai britai nukariavo ir išformavo dvi paskutines Šiaurės Indijoje dar likusias musulmoniškas Delio ir Laknau kunigaikštystes, eterinio aliejaus, vadinamojo itaro, verslas pašlijo. Kvepalų gamintojai dirbo šiųdviejų miestų pasiturinčiai valdančiajai musulmonų klasei ir priklausė nuo jų stiliaus suvokimo. Darbininkų vidurinės hinduistų klasės iškilimas jiems nebuvo parankus. Indiška muzika ir klasikiniai šokiai, kuriais mėgavosi praturtėję gyventojai, rado naujų globėjų ir iš rūmų greitai pasklido į koncertų sales ir scenas. Bet mogolų kilmingųjų pamėgtų menų – miniatiūrų tapybos ir parfumerijos – paklausa mažėjo.

Aromatinio aliejaus gamintojas ir jo buteliai. (Vida Press nuotr.)

Senovėje Kanaudžas garsėjo kaip itaro gamybos centras. Kadaise jis buvo pramintas didingiausiu Indijos miestu ir ne kartą nukentėjo nuo užpuolikų. Šiandien laukuose aplink dulkėtą plačiai pasklidusį miestelį pilna senų šventyklų griuvėsių ir apirusių mečečių. Neskaitant archeologijos muziejaus, kuriame eksponuojamos VII a. skulptūrų dalys, iš senojo miesto didybės teliko gal 100 itaro distiliavimo gamyklėlių. Karaliams išnykus jos išsilaikė, nes šimtmečiais Gangos potvynių tręštas gruntas itin tinkamas rožėms ir jazminams auginti. Kaip pasakė vienas itarą dievinantis bičiulis, „šioje krauju sulaistytoje žemėje žydi kone kvapniausios pasaulyje rožės“.

Abdulo Gafooro distiliavimo dirbtuves pirmiau užuodžiau, o tik paskui pamačiau. Siaura gatvele sklido degančios medienos, gėlių, santalų ir prieskonių kvapai. Pro dvivėres duris patekau į erdvę, kurioje ganėsi ožkos ir lesiojo vištos. Tai buvo keistas ūkio ir gamyklos derinys. Erdvaus kiemo viduryje stovėjo dvi eilės didelių varinių puodų, vadinamųjų degų, o greta – šalto vandens sklidinos vėsinimo talpyklos. Kiekvienoje jų gulėjo panardinti ilgakakliai ąsočiai, vadinamosios bhapkos, su santalų aliejumi. Degai ir bhapkos buvo sujungti bambukiniais vamzdžiais, pro kuriuos veržiasi garai.

Konstrukcija atrodė neįtikėtinai primityvi, bet, kaip paaiškino A. Gafooras, šiame paprastame įrenginyje slypėjo tūkstantmečiai patirties ir daugybės kartų̃ eksperimentai su skirtingomis formulėmis. Pavyzdžiui, kiekviena distiliuotojų šeima šamamą gamina pagal nuosavą slaptą receptą, į kurį įeina kerpės, kadagių uogos, muskatai, muskatų kevalų milteliai, dažinės ciberžolės, ąžuolų kerpės, kardamonai, gvazdikėlių pumpurai, lauramedžių uogos, valerijonai ir raudonieji santalai.

Susmulkinus visas augalines medžiagas, varinis katilas pripilamas vandens ir po juo užkuriama ugnis. Puodui pakankamai įkaitus, suberiamos kerpės ir keturias valandas distiliuojamos į bhapką. Per kitus distiliavimo etapus suberiamos likusios dalys, kurių kiekviena savaip praturtina aliejų. Kiekvienas distiliuotojas kruopščiai saugo iš kartos į kartą paveldimus receptus ir laiko juos pranašesniais nei kaimynų.

A. Gafooras sako, kad skirtingi itarai gaminami ne vienu paros metu. Jazminas stipriausią aromatą skleidžia naktį, todėl jį reikia rinkti prieš auštant, atgabenti į distiliavimo dirbtuves ne vėliau kaip 4 val. ryto ir suberti į distiliavimo indą prieš pirmąją šviesą, kai aromatas ima sklaidytis. Rožių itaras, priešingai, turėtų būti distiliuojamas išsyk po aušros: rožės pristatomos 7 val. ryto, o ugnis užkuriama po valandos.

Kelias savaites distiliuotas aliejus, kaip ir geras vynas, paliekamas bręsti. Atėjus laikui jis parduodamas po 1500 JAV dolerių už kilogramą. Kaip paaiškino A. Gafooras, bėda tai, kad daugelio tradicinių sudedamųjų dalių šiandien labai sunku arba apskritai neįmanoma gauti (pavyzdžiui, XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo uždrausta prekyba muskuso liaukomis, o santalų rinka griežtai reguliuojama), todėl vis daugiau gamintojų neatsispiria pagundai vietoj brangių augalinių sudedamųjų dalių naudoti pigias chemines medžiagas. „Spėju, kad šiandien net 80 proc. gamintojų slapta klastoja itarą sintetinėmis medžiagomis, – sako jis. – Naujoji karta menkai išmano itarą. Liko labai nedaug žinovų, kurie pastebėtų ir įvertintų skirtumą.“

Vis daugiau gamintojų neatsispiria pagundai vietoj brangių augalinių sudedamųjų dalių naudoti pigias chemines medžiagas.

Siaurose šventojo Varanasio miesto turgavietėse pagyvenęs itaro gamintojas pripažino, kad šių pakaitalų esama beveik visuose aliejuose, kuriais prekiaujama: „Distiliuotojai vis dažniau randa ir sukuria cheminių pakaitalų, – pasakoja Anandas Mehrotra sėdėdamas savo kabinete prie besikūrenančių ghatų. – Kaip išsaugoti sudedamųjų dalių grynumą? Viskas supainiota. Taip dabar daromas verslas.“

Vyras pakraipė galvą į šalis rodydamas nepritarimą ir susitaikymą. „Kad ir kaip būtų, – sako jis, – jaunimas dažniausiai renkasi spirito pagrindu gaminamus kvepalus, kaip šie.“ Jis mostelėjo ranka į dvi populiariausias linijas: „Black Cash“ ir „Facebook“.

Vertingos tradicijos

Norint atgaivinti senąsias Indijos kvapų tradicijas, kol dar neužmiršti gamybos procesai, receptai ir slaptos iš kartos į kartą perduodamos formulės, būtina įveikti kelias kliūtis. Reikia ne tik peržiūrėti įstatymus, susijusius su prekyba sudedamosiomis dalimis, bet ir išspręsti mados bei įvaizdžio klausimus: daugeliui indų itaras siejasi su perkarusiomis senutėmis, vatos gniužulėliais tepančiomis aliejų už ausų, ir it vienuoliai apsirengusiais barzdotais senoliais, stumiančiais laiką tarp prekybininkų siaurose senamiesčio gatvelėse.

Tačiau kai kurie garsūs jauni Indijos kvepalų gamintojai mano, kad tai galima pakeisti. Dažnai Vakaruose studijas baigę specialistai įsitikinę, jog iš tradicinės indų parfumerijos yra ko pasimokyti. Šiuo metu aiškinamasi, ar tam tikras formules galima pritaikyti vakariečių vartotojams ir gaminti spirito pagrindu. Jau pavyko pakeisti kai kurių itarų įvaizdį ir pristatyti juos prabangos prekių krautuvėlėse, kaip antai „Džodpūro maharadžos“ parduotuvėje Merangaro forte. Panašiai nutiko tradiciniams kvepalams kai kuriose arabų šalyse. Pavyzdžiui, Dubajuje arabiški itarai parduodami šiuolaikiniuose prekybos centruose kaip prabangos prekės turtingiausiam Jungtinių Arabų Emyratų visuomenės sluoksniui. Ten žinovai dažnai derina sodrias žemas tradicinių Artimųjų Rytų itarų natas su aukštesnėmis lengvesnių vakarietiškų kvepalų natomis.

Indijos kvepalų pasaulyje taip pat esama verslininkų, įžvelgiančių neišnaudotas itarų tradicijos galimybes: pavyzdžiui, Vivekas Sahni, ketinantis pristatyti prabangių ajurvedinių itarų liniją, ir Anita Lal, kuriai priklauso didžiausi Indijos dizaino namai „Good Earth“, gerokai prisidėjo prie indiškų kvepalų sugrąžinimo į rinką. „Dar neapsisprendėme dėl pakuočių ir nenutarėme, kaip naudoti šį aliejų, – pasakoja A. Lal, – bet tvirtai tikiu, kad negalime praleisti progos. Tradicijos dar gyvos ir nepakitusios. Tačiau neilgam. Metas jas gelbėti, ir galiu jums pažadėti, kad mes tai padarysime.“

Už itaro gaivinimą labiausiai reikia dėkoti kvepalų gamintojai, kuri, žinoma, yra kilusi iš Laknau. Tai – Jahnvi Dameron Nandan, išėjusi mokslus Versalyje ir neseniai pristačiusi savą kvepalų liniją „The Perfume Library“, kurią įkvėpė indiški kvapai ir sudedamosios dalys. „Spiritas puikiai sklaido kvapus, – aiškina ji. – Bet aliejus asmeniškesnis. Jis arčiau odos. Abi medžiagos gali puikiai derėti – tai atranda daugelis Artimųjų Rytų žinovų. Itarai kilę iš žemės. Tam tikru atžvilgiu tai yra žemės menas, siejamas su arčiau žemės gyvenančiomis kultūromis. Galime labai daug išmokti iš tradicinės itarų gamybos.“

Jazminų žiedai turi būti skinami prieš pat aušrą. (Getty Images nuotr.)

Su Jahnvi susitikome papietauti japoniškame restorane pietinėje Delio dalyje. Ji pribloškė mane užsisakydama sušių sklandžia japonų kalba. Paaiškėjo, kad trečiąjį savo gyvenimo dešimtmetį moteris praleido Japonijoje, o dabar apsistoja Paryžiuje, Delyje ir Mauricijuje. Ji paaiškino, kad netrukus ketina pristatyti pirmuosius aliejinius kvepalus „Afturi“, kuriuos įkvėpė tradiciniai jazminų itarai: „Dedu labai daug vilčių į tai, ką galima padaryti su šiais nuostabiais aromatais, dirbant su natūraliomis ir augalinėmis [o ne sintetinėmis] medžiagomis, kurios glaudžiai siejasi su mūsų šalies ajurvedinėmis bei itarų tradicijomis, ir naudojant tradicines sudedamąsias dalis nuo siauralapių bazilikų ir ciberžolių iki viksvuolių, mimozų, mangų ir kardamonų. 2017 m. ketinu aliejinius kvepalus pristatyti visame pasaulyje. Spiritas gali pažeisti odą, o vien aliejaus pagrindu gaminami kvepalai ne tik teigiamai veikia odą, bet ir gydo sielą.“

Jahnvi pabrėžia, kad tradicinės indiškos sudedamosios dalys yra vienos geidžiamiausių pasaulyje: „Indiški kvapieji auksabarzdžiai naudojami „Guerlain“ kvepaluose. „Dior“ ir „Mugler“ renkasi puikius arabinius jazminaičius iš Maisoro. Indiškos kvapiosios tuberozos laikomos geriausiomis.“

Plačiu mostu iš rankinės Jahnvi ištraukė mažą butelaitį. „Susipažinkite su „Afturi“, – pasakė ji ir užpurškė lašelį man ant riešo. Restoranas išsyk prisipildė subtilaus ir jausmingo jazminų kvapo su aiškiomis siauralapių bazilikų ir galbūt žaliųjų citrinų bei tuberozų natomis. Tai buvo itaras, bet nepaprastai lengvas. Ir, užuot tepusi jį vatos gumuliuku, Jahnvi sumanė panaudoti purškiklį: „Kvepalų purškimas ant delnų neabejotinai yra šiuolaikiškiausias būdas pakvėpinti jais odą ar drabužius, – paaiškino ji. – Manau, jei norime, kad vidurinė klasė sugrįžtų prie itarų, labai svarbu surasti naujų būdų jais kvėpintis.“

Restoranas prisipildė subtilaus ir jausmingo jazminų kvapo su aiškiomis siauralapių bazilikų ir galbūt žaliųjų citrinų bei tuberozų natomis.

„Darbas su „Afturi“ tęsiasi, – toliau pasakojo Jahnvi. – Kvepalai dar nebaigti.“ Paskui ji vėl mane nustebino: „Šiuo metu bandau užbaigti kompoziciją pasitelkusi „Malonumų knygos“ receptus. Laukiu įkvėpimo akimirkos, kai G. Shahi man padės surasti tinkamą paskutinę natą.“

Pasiteiravau, ar bandydama įtikti šiuolaikinei rinkai Jahnvi dažnai ieško įkvėpimo XV a. sultonatų tekstuose. „Nutinka visaip, – atsakė ji. – Mano jautrumą kvapams daugiausia lemia Laknau genai. Tereikia surasti tinkamiausią būda jį išryškinti, leisti jam susiformuoti, o tada tiesiog pagaminti. Indiškoji kvepalų gamybos tradicija dažniausiai perduodama iš lūpų į lūpas. Nė vienas itarų gamintojas neužrašys savo receptų. Tai – šeimos paslaptys. Jos pernelyg brangios, kad būtų patikėtos popieriui. Viskas perduodama žodžiu. Bet esama daug senovinių tekstų, tokių kaip „Malonumų knyga“, kurie padeda mums atkurti prarastą aromatų ir emocijų pasaulį.“

Jahnvi užpurškė „Afturi“ sau ant riešo ir įkvėpė. „Kartais jaučiuosi lyg vaikas, žaidžiantis pakrantėje, – pasakė ji. – Priešais mane tyvuliuoja žinių vandenynas, kurį mes, kvepalų gamintojai, dar tik pradedame tyrinėti.“

© 2017 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite