-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2015-ųjų lapkričio 9 d. apie 1 val. po vidurnakčio P. Pavlenskis užsuko į kavinę Maskvos centre. Tai buvo apniukusi, nevėjuota ir drėgna naktis, kokios įprastos vėlyvą rudenį. Liesas vyras įkritusiais skruostais ir įdubusiomis akimis vilkėjo juodus džinsus, juodą paltą, juodus sportbačius ir juodą žieminę kepurę su ausinėmis. Nešėsi seną skardinį degalų kanistrą.
„Siūlė“. Ne žodžiai, o veiksmas. („Scanpix“ nuotr.)
Kavinėje P. Pavlenskis susitiko su dviem fotožurnalistais, o iš paskos slapta sekė dar vienas kolega. Visi patraukė ramiomis gatvėmis link Lubiankos, nekokios reputacijos pastato, kuriame įsikūrusi Rusijos federalinė saugumo tarnyba, žlugus Sovietų Sąjungai perėmusi KGB funkcijas. Rajonas aplink Lubianką – vienas gražiausių Maskvoje, jį puošia dailūs ikirevoliucinės Rusijos pastatų fasadai. Pati Lubianka – tai sluoksniuotas barokinis geltonų plytų pyragas. Čia šeimininkaujančios organizacijos pavadinimas nenurodytas jokioje informacinėje lentelėje, bet pastato paskirtį žino kiekvienas rusas.
P. Pavlenskis pasirodė iš požeminės perėjos prie Lubiankos ir nėrė link paradinių durų. „Jis taip įsitempė, kad nė nepažvelgė, ar žurnalistai seka iš paskos“, – pasakojo kolega. Piotras prisiartino prie masyvių medinių durų, apliejo jas benzinu ir padegė. Paskui stoiškai atsistojo priešais kylančius liepsnos liežuvius ir ėmė laukti. „Jis buvo visiškai ramus, – prisimena viena fotografų Nigina Berojeva. – Jo veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens, kaip ir per kiekvieną akciją.“
Užsiliepsnojus Lubiankos durims vos po 17 sekundžių prie P. Pavlenskio jau stovėjo apkūnus policininkas šviesą atspindinčia neoninės spalvos striuke. Netrukus pasirodė ir dar keli apstulbę pareigūnai. Jie pargriovė menininką ant žemės ir su fotografais sugrūdo į policijos furgoną. „O Dieve, kiek tų bepročių!“ – išgirdo N. Berojeva sakant vieną pareigūnų.
„Grėsmė“. Degančios Lubiankos durys. („Scanpix“ nuotr.)
Kitą rytą, kai P. Pavlenskis dar buvo sulaikytas, internete pasirodė prastos kokybės šio įvykio vaizdo įrašas, iš pažiūros nufilmuotas atsitiktinio praeivio. Dešiniajame kadro krašte buvo matyti rankovės kraštas. Žemiau vaizdo įrašo, pavadinto „Grėsmė“, P. Pavlenskis aiškino: „Liepsnojančios Lubiankos durys – tai pirštinė, kurią visuomenė meta terorizmo grėsmei į veidą. Federalinė saugumo tarnyba veikia nuolatinio teroro metodais ir kontroliuoja 146 mln. asmenų. Baimė laisvus žmones verčia sulipusia pakrikusių kūnų mase.“
2012 m. visuomenės akiratyje atsidūręs P. Pavlenskis jau surengė keletą įžvalgių sensacingų akcijų. Protestuodamas prieš grupės „Pussy Riot“ narių įkalinimą Sankt Peterburge prie Kazanės soboro menininkas užsisiuvo burną („Siūlė“). Kritikuodamas tironišką Rusijos teisinę sistemą prie Sankt Peterburgo įstatymų leidžiamosios asamblėjos pastato jis nuogas gulėjo spygliuotosios vielos ritinyje („Karkasas“). Vaizduodamas šiuolaikinės rusų visuomenės „apatiją, politinį abejingumą ir fatalizmą“, menininkas nuogas atsisėdo ant Raudonosios aikštės grindinio ir vinimi prisikalė sėklidžių kapšelį prie žemės („Fiksacija“). Sankt Peterburgo centre jis suorganizavo Ukrainoje vykusių Maidano protestų inscenizaciją („Laisvė“). Vėliau (žinoma) nuogas užlipęs ant Maskvoje esančios V. P. Serbskio valstybinio mokslinio socialinės ir teismo psichiatrijos centro tvoros virtuviniu peiliu nusipjovė dešiniosios ausies spenelį („Atskirtis“).
„Fiksacija“. Rakštis Kremliaus tarpkojyje. („Scanpix“ nuotr.)
P. Pavlenskio praktikuojama meno šaka – akcionizmas – Rusijoje turi turtingą istoriją. Savo propaguojamą akcionizmo pakraipą menininkas vadina „politiniu menu“ (nepainioti su menu apie politiką). Jis kuria paveikslus valdžios mechanizmais, o kaip drobę naudoja savo kūną. Menininkas tiki, kad jo darbai pasižymi išlaisvinančia galia. Kaip revoliucinė priemonė jo pastangos, ko gero, yra bergždžios, bet kaip menas jos geriau nei bet kas kitas atspindi 2016-ųjų Rusiją.
Petia užaugo sovietiniame dešimties aukštų daugiabutyje prie laivų statyklos šiaurvakariniame Sankt Peterburgo pakraštyje, kur oras kvepia jūra. Jo tėvas buvo geologas, motina – slaugė. Pro buto langus buvo matyti tykus beržais apsodintas kiemas.
Atsakydamas į klausimus, kuriuos nusiunčiau jam į kalėjimą šių metų pradžioje, P. Pavlenskis rašė, kad jo vaikystė buvo normali – „tipiška, kaip ir daugiabutis, kuriame gyvenau“. Jis prisimena tik vieną neįprastą nutikimą: vaikystėje laiptinėje jis padegė krūvelę kartono. Niekas nenukentėjo, bet su berniuku pasikalbėti užsuko milicininkas. Išvydęs pareigūną Petia pasislėpė po stalu. Prisimindamas tą įvykį jis mąsto: „Kas primokė mažą vaiką, kad milicijos REIKIA BIJOTI?“
Kai Petia buvo septynerių, subyrėjo Sovietų Sąjunga. „Per nespalvotą televizorių rodė žinias, – prisimena jis. – Kalbėta apie pučą ir perversmą. Nepajutau, kad suaugusieji būtų atkreipę dėmesį. Paskui atsirado spalvoti maisto kuponai.“ Tėvas ėmė papildomai uždarbiauti prekiaudamas kompaktiniais diskais. Sūnui tai patiko, nes staiga atsivėrė galimybės pasiklausyti kokio nori albumo.
Paauglystėje Petia pankavo. Būdamas septintokas pašalintas iš mokyklos dėl to, kad piešė pornografinius bendraklasių piešinius. Tai buvo jo pirmas meninis skandalas.
Paauglystėje Petia pankavo. Būdamas septintokas pašalintas iš mokyklos dėl to, kad piešė pornografinius bendraklasių piešinius. Tai buvo jo pirmas meninis skandalas. Vyresnėse klasėse su draugais bėgdavo iš pamokų ir girtuokliaudavo, vaikščiodavo į parodas arba žiūrėdavo meninius filmus. Politika jie nesidomėjo, tiesiog svaiginosi ir linksminosi. Petia dažnai piešdavo savo naktinius nuotykius. „Piešti jis mokėjo net nestudijavęs. Jam pavykdavo išlaikyti proporcijas, – prisimena vienas artimiausių P. Pavlenskio vaikystės draugų Nikita Medvedevas. – Mes vis kartojome jam: Petia, piešk, tau gerai sekasi.“ Bet pats vaikinas apie ateitį nemąstė.
„Atskirtis“. Kraujas ir jėga. („Scanpix“ nuotr.)
2005 m. Pavlenskius ištiko tragedija. Vos 49-erių tėvas paspringo mėsos kąsneliu ir numirė tiesiog prie šaldytuvo. Petiai gimdytojai buvo pavyzdys, kaip nederėtų gyventi. Jis matė, kaip tėvas ėmė ieškoti paguodos butelyje ir pamažu degradavo. Motina garbino televiziją, gyveno taip, kaip liepė propaganda, ir baiminosi išsiskirti iš minios. „Ryškiausias jo tapatybės bruožas yra tėvų gyvensenos atmetimas“, – sako dokumentinių filmų režisierė Darja Chrenova, filmuojanti P. Pavlenskį nuo 2015 m. pradžios.
Piotras atsidėjo menui. Įstojo į klasikinę akademiją studijuoti monumentaliosios tapybos, bet netrukus nusivylė šia meno šaka, nes tai jam atrodė lyg fabrikas, štampuojantis valdžios režimo dekoracijas. Jaunuolis ėmė lankyti paskaitas šiuolaikiškesnės pakraipos mokykloje „Pro Arte“, bet ir čia pastebėjo panašius mechanizmus: tik vietoj Rusijos valstybės per stipendijas įtaką darė europinės galerijos bei fondai. „Pamačiau, kad šie centrai griauna šimtų žmonių meninį potencialą ir pakeičia jį prostitucine mąstysena, kai teieškoma turtingų užsakovų ir tenkinami visi jų norai“, – kalbėjo jis.
Maždaug tuo metu P. Pavlenskis sutiko Oksaną Šalyginą – mergina tapo jo kūrybos ir gyvenimo partnere. Tai jo bendraautorė, mylimoji ir oponentė intelektiniuose ginčuose. „Mes visada dirbame kaip komanda, – papasakojo man Oksana. – Jis siūlo idėjas, o aš imuosi kito etapo ir sugalvoju, kaip visa tai įgyvendinti.“ Drauge jie leidžia žurnalą „Politinė propaganda“ politinio meno tema. Žurnalo interneto svetainėje aiškiai matyti autorių įkvėpimo šaltiniai: Antonio Gramsci, Michelis Foucault, Guy Debord’as, Levas Tolstojus, Santiago Sierra, Tania Bruguera.
Pora gyvena Sankt Peterburge, bute prie Gribojedovo kanalo, su dviem mažametėmis dukterimis: aštuonerių Alisa ir penkerių Lilia. Nė viena mergaitė nelanko mokyklos. Namie, be kitų dalykų, jos mokosi kikbokso, tapybos, žaisti šachmatais ir interpretuoti poeziją (dabar – Vladimiro Majakovskio). Įėjimas į pastatą – tai skersgatvyje pasislėpusios krūtinę siekiančios durys. Pats butas – kuklus kvadratinis kambariukas. Anksčiau jį perpus dalijo siena, bet čia persikėlęs P. Pavlenskis ją išgriovė. Liko tik skersai lubas žiojinti žaizda. Baldų beveik nėra, tik rašomasis stalas, žemas staliukas ir keturios kėdutės. Šeima miega ant grindų pasitiesusi antklodes. Patalpą puošia tik vėliava, skelbianti, kad šis butas yra „Politinės propagandos“ leidykla, ir juodu rašalu ant sienos užpeckioti vaikų piešiniai.
Iš pradžių pora bandė dirbti instituciniame meno pasaulyje, bet suvaržymai jiems pasirodė nepakeliami. „Visi baiminasi aštrių temų, – sako Oksana. – Didžiausias mūsų priešas yra kompromisas. Arba paklūsti, arba priešiniesi.“
P. Pavlenskis ir O. Šalygina drauge išgrynino savo požiūrį į meną ir politiką. Tikriausiai nieko keista, kad jųdviejų skonis linksta prie radikalumo: dadaizmo, rusiškojo avangardo, Vienos akcionizmo ir pan. Vis dėlto P. Pavlenskis tvirtina, kad jam patinka ir Caravaggio bei Lucianas Freudas, o O. Šalygina ilgesingai kalba apie provokuojančią Édouard’o Manet „Olimpiją“. Kalbai pasisukus apie politiką abu kelia rankas už anarchizmą. Iš pradžių pora bandė dirbti instituciniame meno pasaulyje, bet suvaržymai jiems pasirodė nepakeliami. „Visi baiminasi aštrių temų, – sako Oksana. – Didžiausias mūsų priešas yra kompromisas. Arba paklūsti, arba priešiniesi.“
2012 m. pradžioje pankroko grupės „Pussy Riot“ narės įsiveržė į Maskvos Kristaus Gelbėtojo soborą. Prisidengusios ryškiaspalvėmis kaukėmis jos dainavo: „Mergele Marija, Dievo motina, saugok mus nuo Putino!“ Dvi grupės narės, Nadežda Tolokonikova ir Maša Aliochina, buvo nuteistos laisvės atėmimo bausme. V. Putinas pareiškė, kad merginos „gavo, ko norėjo“. Byla sulaukė tarptautinės bendruomenės dėmesio ir parodė konservatyvųjį V. Putino politikos kursą, kurį jis pasirinko tais metais grįžęs į prezidento postą. „Nuo tos akimirkos [režimas] rimtai ėmėsi meno ir pradėjo taikyti jam visus turimus represinius metodus“, – sako garsus galerijų savininkas Maratas Gelmanas. XX a. pirmajame dešimtmetyje jis glaudžiai bendradarbiavo su Kremliumi, bet buvo priverstas išvažiuoti iš šalies po to, kai bandė viešai apginti „Pussy Riot“. „Iš pradžių šie procesai vyko žiniasklaidoje, paskui politikoje, o dabar – mene.“
P. Pavlenskiui „Pussy Riot“ persekiojimas tapo lūžio tašku: „Tai buvo žiaurus režimo bandymas įsibrauti į meno teritoriją ir paversti jį ideologinės kontrolės priemone.“ 2012 m. liepos 23 d. priešais Sankt Peterburge esantį Kazanės soborą menininkas surengė individualų protestą. Jis laikė plakatą su užrašu: „Pussy Riot“ pasirodymas atkartojo garsiąją Jėzaus Kristaus akciją (Mt 21:12–13)“ – pinigų keitėjų išvarymą iš šventyklos. Menininkas nieko nekalbėjo, nes jo lūpos buvo susiūtos raudonu siūlu.
P. Pavlenskio nuotrauka akimirksniu apskriejo visą pasaulį. „Pataikėme tiesiai į nervą“, – sako O. Šalygina. N. Tolokonikovai, kuri stebėjo įvykius būdama už grotų, P. Pavlenskio pasirodymas buvo netikėta sėkmė. „Kažkokiu stebuklingu būdu pagaliau atsirado žmogus, kuriam sėdėdama kalėjime galėjau ramia sąžine perleisti akcionizmą, jo tradiciją“, – pareiškė ji man.
„Karkasas“. Spygliuotosios vielos ritinyje. („Scanpix“ nuotr.)
Maskvoje akcionizmas prasidėjo XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai nedidelis maištininkų būrelis ėmė gatvėse rengti provokuojančius performansus, pakerėjusius svetimėjantį pasaulį. 1991 m. pradžioje, likus vos keliems mėnesiams iki Sovietų Sąjungos žlugimo, Anatolijus Osmolovskis su grupele bendraminčių sugulė ant Raudonosios aikštės grindinio iš savo kūnų sudarydami žodį „ХУЙ“ (žargoniškai – penis). Kaip teigė A. Osmolovskis, šios viešos akcijos rodė, kad menininkų idėjoms trūksta institucinių platformų. „Mums beliko gatvės.“
Po kelerių metų Olegas Kulikas pagarsėjo vaikščiodamas po Maskvą kaip šuo: nuogas, keturiomis, lodamas ant praeivių ir bandydamas jiems įkąsti. Vėliau menininkas šį pasirodymą labai sėkmingai pakartojo Vakarų šalių galerijose. O. Kulikui akcionizmas padėjo išreikšti tapatybę šalyje be jokių atskaitos taškų. „Teliko kūnas, kuris anksčiau žmogui nė nepriklausė. Pirmieji XX a. paskutinio dešimtmečio akcionistai pasiūlė kūną, nuogą nuogo žmogaus kūną, viduryje laukinio miesto, – pasakojo jis. – Tai paveikus vaizdinys: iš nesibaigiančių kolektyvizmo mitų, nesibaigiančių minių, grupių, gaujų, partijų išryškėja asmenybė, individas, už kurio nieko nėra. Jis vienas prieš visus. Tačiau jis nekovoja. Jis paprasčiausiai sako: „Aš esu! Štai aš. Ir aš esu menas.“
Prieštaringiausias ir P. Pavlenskio mėgstamiausias akcionizmo atstovas yra Aleksandras Breneris. Jis terorizavo Maskvą visą XXI a. paskutinį dešimtmetį. Užsimovęs bokso pirštines rėkė ant Kremliaus sienų ir Borisą Jelciną kvietė į dvikovą. Aikštėje prie Lubiankos, kur kadaise stūksojo Sovietų Sąjungos slaptosios policijos įkūrėjo Felikso Dzeržinskio statula, šaukė: „Aš jūsų naujasis komercijos direktorius!“ Masturbavosi stovėdamas ant tramplino didžiausiame Maskvos baseine prieš pat jį nugriaunant, kad būtų galima pastatyti cerkvę (joje vėliau pasirodymą surengė „Pussy Riot“). Tačiau dešimtmečio pabaigoje judėjimas išsikvėpė. „Tam reikia didžiulių vidinių moralinių išteklių“, – pripažįsta A. Osmolovskis. Jo nuomone, daugelis akcionistų gali rengti pasirodymus ne daugiau kaip septynerius metus. Jis pats pasitraukė iš šios srities kilus pavojui atsidurti kalėjime. A. Breneris išvyko iš Rusijos. O. Kulikas ėmėsi skulptūros.
XXI a. pirmajame dešimtmetyje ėmus augti iš naftos finansuojamai šalies ekonomikai, susiformavo antroji rusų akcionistų banga. Daugelio jų ašimi tapo maskviečių grupė „Bombili“ („Bombardavome“) ir Sankt Peterburgo menininkų sambūris „Voina“ („Karas“), iš kurio kilo „Pussy Riot“. Skirtingai nei XX a. paskutinio dešimtmečio Maskvos akcionistai, naujosios kartos menininkai veikė kolektyviai ir stengėsi neįkliūti. „Voina“ pagarsėjo nupiešusi didžiulę varpą ant pakeliamojo tilto prie Federalinės saugumo tarnybos pastato Sankt Peterburge. Tiltui pakilus, piešinys atrodydavo lyg varpos erekcija. Šie ankstyvieji akcionistai žaismingai provokavo valdžios sistemą ir atspindėjo laikotarpį, kai valstybė nebuvo tokia baisi.
Kitaip nei juos, P. Pavlenskio darbus įkvėpė despotiškesnė trečiosios V. Putino kadencijos pakraipa. Kuo mažiau erdvės išraiškai, tuo paveikesni jo pasirodymai. Iš esmės, P. Pavlenskio kūriniai yra bandymas pareikšti individo egzistenciją, įrodyti, kad galima būti asmenybe valstybėje, bandančioje nusavinti viską ir visus: gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį ir dabartį. Tuo tikslu kaip asmenybės buveinę menininkas renkasi kūną. „Jis rodo žmogų, pasirengusį žaloti save labiau ir skausmingiau, nei jį galėtų sužaloti kiti, – aiškina M. Gelmanas. – Taip jis pavaizduoja sistemos silpnumą: jūsų valdžia baigiasi ten, kur prasideda mano kūnas, nes jūs man nepajėgsite padaryti daugiau, nei aš pats sau esu padaręs.“
Jo geriausius kūrinius sudaro nežaboto ir išsilavinusio proto sukurta kultūrinių, istorinių ir politinių užuominų matrica.
Jo geriausius kūrinius sudaro nežaboto ir išsilavinusio proto sukurta kultūrinių, istorinių ir politinių užuominų matrica. Pavyzdžiui, „Fiksacija“ drauge atiduoda duoklę pirmiesiems Maskvos akcionistams ir skolinasi Rusijos lagerių kalbą, kur retkarčiais kaliniai protestuodami prisikaldavo lyties organus prie suolų. „Atskirtis“ – tai neabejotinai Vincento van Gogho interpretacija. „Grėsmė“, P. Pavlenskio apibūdinta kaip „pirštinė, kurią visuomenė meta terorizmo grėsmei į veidą“, akivaizdžiai atspindi garsųjį 1912 m. kubofuturistų manifestą „Antausis visuomenės skoniui“, kuriame grupė radikalių rusų poetų paragino „išmesti Puškiną iš modernumo garlaivio“.
P. Pavlenskis priverčia valdžios atstovus įsitraukti į jo akcijas ir taip padaro juos savo absurdo teatro marionetėmis. Pasirodymas tėra pirmas veiksmas. Nuo kūrinio neatsiejami ir visi paskesni įvykiai: suėmimas, bylos svarstymas, žiniasklaidos reakcija. Viso to nenuspėjamumas yra vienas aspektų, kuriais akcionizmas skiriasi nuo performanso. „Performansų niekada nedariau, – pareiškia menininkas. – Jei nubrėžtume liniją, kurios viename gale yra opera (kaip komunikacijos priemonė), o kitame gale – teroro aktas (kaip komunikacijos priemonė), pagal scenariškumą performansas būtų arčiau operos, o akcionizmas – arčiau terorizmo.“
Dažnai valdžios reakcija tik sustiprina pasirodymo mintį: po „Grėsmės“ apdegusios durys buvo pridengtos gofruotojo metalo lakštais – tikra geležine uždanga. Per „Fiksaciją“ aplink P. Pavlenskį ratus sukantys pareigūnai atrodė pasišlykštėję ir, regis, niekaip negalėjo apsispręsti, ką daryti su vinimi, styrančia iš jo sėklidžių kapšelio. Galiausiai buvo pridengtas balta marška, todėl trumpam tapo panašus į Mahatmą Gandhi. Menininkui iškeltos dvi bylos dviejuose skirtinguose miestuose. Šių metų pradžioje, P. Pavlenskiui kalėjime vis dar laukiant teismo dėl „Grėsmės“, vyriausybės finansuojamos iškiliausios Rusijos meno premijos „Inovacija“ organizatoriai atsisakė svarstyti menininko kandidatūrą gauti aukščiausią įvertinimą. Reaguodami į tai kai kurie vertinimo komisijos nariai atsistatydino.
Oficialiajame Rusijos meno pasaulyje P. Pavlenskis laikomas atskalūnu. Jis nedalyvauja parodose ar atidarymuose, nesišnekučiuoja su kuratoriais laikydamas taurę rankoje (pastaruoju metu jis apskritai nevartoja alkoholio). Menininkas turi aktyvių rėmėjų, bet paprastai dirba vienas. Daugelis įsitikinę, kad jo politinio meno darbuose politika gerokai nustelbia meną.
„Matau dvi pagrindines P. Pavlenskio sudedamąsias dalis: pilietį su politinėmis pažiūromis ir menininką su meninėmis pažiūromis, – sako Ermitažo muziejaus šiuolaikinio meno direktorius Dmitrijus Ozerkovas. – Šiuos aspektus galima analizuoti atskirai: vieniems jis menininkas, kitiems – politinis aktyvistas.“ Kaip ir daugelis kitų, D. Ozerkovas mano, kad P. Pavlenskio kūryba įdomi, bet pernelyg laikina, pernelyg susieta su esama politine padėtimi, todėl vargu ar paliks pėdsaką istorijoje.
Diskusija dėl menininko vaidmens visuomenėje, dėl meno ir aktyvizmo skiriamosios ribos yra visuotinė ir tęsiasi jau ne vieną šimtmetį. Tačiau latvių kilmės britų sociologas ir filosofas Isaiah Berlinas esė rinkinyje „Meninis įsipareigojimas: rusiškasis palikimas“ („Artistic Commitment: A Russian Legacy“), pasirodžiusiame 1996 m., rašė, kad tokį stiprų poveikį šie ginčai kelia tik Rusijoje. Poetas Jevgenijus Jevtušenka, nuo 1990-ųjų gyvenantis JAV, dar sovietiniais laikais tai išsakė savo eilėse:
„Poetas Rusijoje – tai ne tik poetas.
Čia lemta gimti poetu tik tiems,
Kurių širdy – pilietiškumas išdidus,
Kurie neranda sau ramybės, jaukios vietos.
Šitoj šaly poetas laikmetį atspindi
Ir ateities miglotą atvaizdą parodo.“
Po nepavykusios 1825 m. dekabristų revoliucijos literatūros kritikas Visarionas Belinskis tvirtino, kad, „atimdami iš meno teisę tarnauti visuomenės interesams, jį ne išaukštiname, o pažeminame, nes taip sunaikiname svarbiausią jo gyvybinę jėgą – mintį – ir paverčiame lepaus pasimėgavimo objektu, bevaisių tinginių žaisliuku“. Jo pamatinis teiginys, kad „mūsų laikai trokšta įsitikinimų, kenčia tiesos badą“, buvo atsakas rusų romantikams, tikintiems „meno dėl meno“ idėja ir tvirtinantiems kaip kadaise Aleksandras Puškinas, jog „poezijos tikslas yra poezija“.
I. Berlinas rašė, kad V. Belinskis „pirmas ir aštriausiai iš visų suformulavo tą nerimą, o kartais ir skausmingą savianalizę, kuri nuo tada nepaliaujamai kankina rusų inteligentiją. Vėliau nė vienas rusų rašytojas nesijautė visiškai laisvas nuo šios moralinės pozicijos.“ Socialiai atsakingo menininko doktrina padėjo pamatus kelioms kartoms radikalų ir maištininkų – ne tik Nikolajui Černyševskiui, kurio 1863 m. romanas „Ką daryti?“ įkvėpė Vladimirą Leniną pradėti revoliuciją, bet ir sovietiniams disidentams, kovojantiems su tos revoliucijos sukurtu pasauliu.
Rusijoje būti socialiai atsakingu menininku reiškia stoti į kovą su valstybe. Rusų kalboje žodis „власть“ (valdžia) reiškia ne tik gebėjimą primesti savo valią, bet ir valstybės valdymo sistemą. Todėl čia prancūzų filosofo ir istoriko M. Foucault žodžiai gali skambėti banaliai: jo teiginiai, kad valdžia yra visur, nieko nestebina. Šiais laikais, kai daugelis rusų kultūros veikėjų prisišliejo prie putinizmo arba bando nuo jo pabėgti, P. Pavlenskis užima tą legendinę poeto, kuris yra daugiau nei poetas, poziciją. „P. Pavlenskis yra šios epochos protas, sąžinė ir kiaušiniai“, – kartą pasakė N. Tolokonikova.
Savo darbais jis siekia išlaisvinti. „Valdžios balsas: klausyk, kartok, paklusk! Meno balsas: kalbėk, paneik, priešinkis!“ – rašo jis dar nepaskelbtame manifeste „Biurokratinė konvulsija ir naujoji politinio meno ekonomika“. Jis nemato prasmės mene dėl meno ir tiki, kad menas gali kelti permainas, skatinti pažangą, prabudimą. „Meno istorija Rusijoje – tai individo ir valdžios konfliktų istorija“, – pareiškė menininkas.
Valstybė ėmėsi misijos diskredituoti P. Pavlenskį, vaizduoti jį kaip nusikaltėlį, pamišėlį arba abu vienu metu. Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis, paklaustas apie „Fiksaciją“, pasiūlė žurnalistui „tą klausimą užduoti Medicinos ir psichiatrijos istorijos muziejuje“. Prabėgus savaitei nuo „Grėsmės“ pagrindinis rusų propagandininkas Dmitrijus Kiseliovas savo sekmadieninėje laidoje P. Pavlenskį pavadino „save žalojančiu recidyvistu“. Antrašte „Nelaimingas jaunuolis“ D. Kiseliovas net pabandė akcionizmą palyginti su „Islamo valstybe“ ir Adolfo Hitlerio nacistine Vokietija. „Palyginkime šį įrašą su „Islamo valstybės“ siužetais apie nukirsdinimus: juk tai irgi galima laikyti akcionizmu, – karksėjo jis. – Nufilmuota tikrai geriau nei P. Pavlenskio pasirodymas. Gal ir jiems reikėtų įteikti premiją?“
Tikėdamasis išvengti dar vieno „Pussy Riot“ lygio skandalo, Kremlius iš pradžių su P. Pavlenskiu elgėsi atsargiai ir po kiekvienos akcijos jį paleisdavo. Tačiau po „Laisvės“, kuri buvo pilna revoliucinės simbolikos, valdžia nebegalėjo tik kreivai žiūrėti į menininką. Sankt Peterburge P. Pavlenskis su nedidele bendraminčių grupele atėjo ant Mažojo Arklidžių tilto prie Atpirkėjo Krauju cerkvės, kur kadaise revoliucionieriai nužudė carą Aleksandrą II. Čia ėmė deginti padangas, mojuoti Ukrainos vėliavomis ir mušti savadarbius būgnus.
Laisvė. Maidanas Sankt Peterburge. („Scanpix“ nuotr.)
Surinkti medžiagą bylai prieš P. Pavlenskį buvo pavesta jaunam tardytojui Pavelui Jasmanui. Pareigūnas gavo leidimą atlikti kratą menininko namuose ir jį apklausti. Anksčiau akcionistai bet kokia kaina stengdavosi išvengti nelaisvės, bet P. Pavlenskis sąmoningai siekė konflikto. „Jis suprato, kad tai baigsis kalėjimu, – pasakojo man jo draugas kultinis ukrainiečių rašytojas Aleksandras Nesterenka, žinomas Adolfičiaus slapyvardžiu. – Kitaip ir negalėjo būti, nes visos šios akcijos reikalauja aukštesnio įtampos laipsnio.“
Prasiskverbęs į teisinę sistemą P. Pavlenskis gavo dar daugiau medžiagos kurti. Be P. Jasmano žinios visi menininko pokalbiai su tardytoju buvo įrašinėjami. Vėliau Piotras juos publikavo internete kaip trijų veiksmų pjesę – pasikalbėjimus apie teisinės sistemos prigimtį, valstybės vaidmenį rusų gyvenime ir meno reikšmę. Tie pokalbiai tikriausiai būtų sukėlę šypseną net Franzui Kafkai:
P. PAVLENSKIS: – Malevičius sakė: „Mene svarbu tiesa, o ne nuoširdumas.“
TARDYTOJAS: – Piotrai Andrejevičiau, brangusis, man labai malonu su jumis bendrauti. Bet šiandien mes ilgai užtruksim, ar ne? Supraskite, aš kiekvieną dieną čia ateinu septintą valandą…
P. PAVLENSKIS: – Aš noriu, kad mudu rastume sąlyčio taškų, noriu suprasti, kaip mąsto abi pusės. Ką nors perkelti iš simbolizmo srities į teisinį procedūrinį kodeksą – nelengva užduotis.
TARDYTOJAS: – Kaip sakote? Nė velnio nesupratau. Lygiai kaip ir skaitydamas jūsų pareiškimą.
P. PAVLENSKIS: – Ilgai jį rašiau.
TARDYTOJAS: – Verčiau kalbėkime rusiškai.
P. PAVLENSKIS: – Rusiškai. Yra simbolių laukas. Simboliai, ženklai. Žymiklis ir žyminys. Menas veikia šiame lauke. Bet tuo pačiu metu, žinoma, ir tikrovėje. Mums, kaip ir Malevičiui, tiesa turėtų būti svarbiau nei nuoširdumas. Taigi, turėtume žiūrėti į akciją, į meno veiksmą iš įvairių pusių, nes tik tuomet suprasime kokią nors tiesą. Kam buvo skirtas tas veiksmas: visuomenės moralės normoms paminti ar, atvirkščiai, visuomenės santykiams stiprinti?
TARDYTOJAS: – Niekas nieko nepersekioja dėl kažkokios akcijos. Byla iškelta prieš nenustatytą asmenų grupę dėl padangų deginimo.
P. PAVLENSKIS: – Dėl ugnies?
TARDYTOJAS: – Dėl padangų deginimo!
Tačiau kuo daugiau laiko P. Jasmanas leido su P. Pavlenskiu, tuo labiau ėmė pritarti maištaujančiam menininkui. Pastarasis kalbėjo, kad valdžia paverčia žmones funkcionieriais, paprastais objektais, atliekančiais savo vaidmenis. „Jis visiškai teisus, – dabar mano P. Jasmanas. – Anksčiau apie tai nesusimąsčiau.“ Viršininkams pareikalavus išsiųsti kaltinamąjį į psichiatrijos kliniką, tardytojas pasipriešino. „Daugelis iš mūsų mano, kad jei nesutinki su jų nuomone, vadinasi, esi pamišėlis, kvailelis, – aiškina P. Jasmanas. – Pasakiau jiems, kad jis visiškai sveiko proto žmogus, protingesnis ir labiau išsilavinęs nei jūs visi drauge sudėjus.“ Pareigūnas metė darbą Tardymo komitete ir tapo advokatu.
Rusijos valdžios atstovai nuo seno stengiasi diskredituoti kritikus, klijuodami jiems pamišėlio etiketę. XIX a. trečiajame dešimtmetyje caras Nikolajus I bepročiu paskelbė filosofą Piotrą Čadajevą, kuris parašė nepagražintą „Filosofinių laiškų“ ciklą apie Rusijos tapatybę. Sovietiniu laikotarpiu valstybė sukūrė ištisą baudžiamosios psichiatrijos sistemą. Specialiose psichiatrijos ligoninėse pabuvo daugelis rašytojų ir disidentų, drįsusių mesti iššūkį oficialiems cenzūros primestiems kūrybos standartams, tarp jų Josifas Brodskis ir Vladimiras Bukovskis.
„Dabar irgi yra žmonių, kovojančių su komunizmu… bet jie akivaizdžiai nenormalios psichologinės būklės“, – paskelbė Nikita Chruščiovas 1959 m. Panašiais pareiškimais svaidosi V. Putino šalininkai, pavyzdžiui, nacionalistinių pažiūrų ideologas Aleksandras Duginas. Jis kartą pasakė: „Putiniškojo kurso priešininkų nebeliko, o jei jų ir yra, tai tik psichikos ligoniai, kuriuos reikėtų dispanserizuoti.“
P. Pavlenskiui psichiatrinė ekspertizė skirta jau keliolika sykių. Kaskart teismo psichiatrai nustatydavo, kad, vienaip ar kitaip, menininkas yra sveiko proto, bet prokurorai nenuleidžia rankų, ir procedūros kartojamos. Piotrą tokie valstybės bandymai įkvėpė „Atskirties“ akcijai – jis užsiropštė ant pilkos betoninės V. P. Serbskio psichiatrijos centro tvoros, virtuviniu peiliu nusipjovė dešinį ausies spenelį ir ramiai sėdėjo kraujui varvant ant krūtinės.
Jis manipuliuoja tuo, kas tiems žmonėms yra šventa. Savo kūnu, – aiškina A. Nesterenka. – Jie mano, kad tik pamišėlis gali žaloti savo kūną.“
Tiesą sakant, P. Pavlenskio akcijos daugumai sukelia tokią pat pirminę reakciją: „Jis nenormalus!“ „Kodėl žmonės mano, kad jis pamišėlis? Dėl to, kad [viešumoje] būti nuogam yra pamišėlio ženklas. Dėl to, kad jis pasisako prieš valdžią. Tačiau taip pat dėl to, kad jis manipuliuoja tuo, kas tiems žmonėms yra šventa. Savo kūnu, – aiškina A. Nesterenka. – Jie mano, kad tik pamišėlis gali žaloti savo kūną.“ Net seni pažįstami kartais nesupranta, kas nutiko Piotrui. „Visi stebisi: kas atsitiko, ar jis išprotėjo? – sako vaikystės draugas N. Medvedevas. – Tačiau jis visai neišprotėjo. Jis tiesiog bando šią akimirką išnaudoti kaip priemonę.“
P. Pavlenskio šalininkams jo „nenormalumas“ – tai orumo ženklas. Ši interpretacija iš dalies grindžiama sena rusų tradicija pagarbiai vertinti vadinamuosius jurodivus – šventuosius kvailius. (Vieno šių šventųjų kvailių vardu pavadinta Raudonosios aikštės puošmena – Šv. Vasilijaus Palaimintojo soboras.) Jurodivai apsimesdavo pamišėliais arba sąmoningai elgdavosi provokuojančiai, siekdami atskleisti žmonėms aukštesniąją tiesą. Jurodivų tyrinėtojas Sergejus Ivanovas rašė, kad šventasis kvailys yra „teisuolis, dėl asketinių ir šviečiamųjų priežasčių prisidengęs iracionalumo kauke“.
Bėgant šimtmečiams kitose kultūrose panaši samprata išnyko, tačiau rusų literatūros puslapiuose jurodivai liko, bent jau metaforiškai. „Tai susiję su rusų kultūrai būdingu idealo siekiu ir idealo paieškomis, – paaiškino man S. Ivanovas. – Tai jausmas, kad tiesa kažkur yra, ir mes turime jos siekti, ieškoti. Tas jausmas ypač stipriai išreikštas Dostojevskio darbuose.“
Po „Grėsmės“ P. Pavlenskis vėl buvo nusiųstas į V. P. Serbskio centrą dar vienos teismo ekspertizės. Teisindamiesi visame mieste paskelbta gripo epidemija, gydytojai beveik mėnesį atsisakė įleisti menininko advokatus. Todėl nutariau aplankyti centro direktorių Zurabą Kekelidzę. Jis sutiko mane priimti su sąlyga, kad nekalbėsime apie psichiatrijos raidą šiuolaikinėje Rusijoje.
Žilaplaukis vyras daug mačiusiu veidu ir giliomis kaktą vagojančiomis raukšlėmis psichiatrijos įstaigose dirba nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio. Iš pradžių jis pareiškė, jog pagal įstatymą negali komentuoti P. Pavlenskio būklės ir net patvirtinti ar paneigti, kad toks asmuo yra V. P. Serbskio centre. Medikui nevalia net pasidalyti, kokios mintys užplūdo pamačius nuogą kraujuojantį menininką per „Atskirtį“, nes jis atlieka „sienos šeimininko funkciją“.
Mudviem daugiau nei valandą pakramsnojus migdolų ir paplepėjus abstrakčiomis temomis, Z. Kekelidzė galiausiai tiesiai prakalbo apie P. Pavlenskį. Jis dievagojosi, kad baudžiamoji psichiatrija tikrai negrįžta. V. P. Serbskis 25 metus stengėsi šiam mokslui grąžinti gerą vardą, tad kodėl dabar reikėtų griauti visą mokslininko pažangą? Be to, Z. Kekelidzė pasakė: „Nejaugi jis iš tiesų yra ponas X – tikras oponentas, galintis paskui save ką nors vesti? Ne. Tai apie ką čia kalbėti?“
„Kas tai per veikla, kam jis priskirtinas? Ar tai moralu, amoralu, sąžinės laisvė, kas?“ – svarstė jis.
„Tai revoliucinė veikla, – tęsė psichiatras. – Deja, visi žinome, kuo baigiasi visos revoliucijos. Istorinių pavyzdžių netrūksta. Tai apie ką kalbame? Apie moralę? Moralės čia nėra.“
Vasario pabaigoje, kai P. Pavlenskis dar buvo V. P. Serbskio įstaigoje, Maskvos centre įsikūręs Taganų rajono teismas svarstė, ar pratęsti ikiteisminio sulaikymo terminą. Vien dėl galimybės išvysti menininką ankšta teismo salė tapo įspūdingu reginiu. Operatoriai siena išsirikiavo prie grotuoto aptvaro, kuriame turėjo sėdėti P. Pavlenskis. Aplink zujo policijos pareigūnai. Įsispraudžiau ant siauro suoliuko tarp kitų 211-oje salėje susirinkusių žurnalistų, aktyvistų ir rėmėjų. Ant vieno suolų kažkas buvo išraižęs užrašą su klaida: „Nebijok ir nesinirvok.“
Už grotų. P. Pavlenskis teisiamas už „vandalizmą ideologinės neapykantos motyvais“. („Vida Press“ nuotr.)
Atvyko O. Šalygina. Ji vilkėjo juodas kelnes, ploną juodą megztuką, juodą švarką ir avėjo juodus sportbačius be raištelių. Atsisėdo prie pat aptvaro. Trumpai nukirptais ir ką tik skaisčiai baltai nudažytais plaukais ji atrodė visiška teisėjos priešingybė. Pastaroji į patalpą įžengė apsigobusi juoda mantija, juodais kaip smala plaukais iki pečių ir šviežio kraujo atspalvio lūpų dažais.
„Sveiki sveiki, – pasisveikino į teismo salę pareigūnų atvesdintas antrankiais surakintas P. Pavlenskis. – Kiek jūsų daug!“
Dėl Lubiankos durų padegimo valdžia menininką apkaltino „vandalizmu ideologinės neapykantos motyvais“. Šis pareiškė, jog prokurorai jam „pataikauja“ („Ką dar gali žmogus jausti tokiai organizacijai?“), bet vis tiek pareikalavo, kad teismas perkvalifikuotų kaltinimus į sunkesnius – dėl terorizmo, nes pagal šį straipsnį jam grėstų 20 metų laisvės atėmimo bausmė.
Menininko reikalavimas buvo užuomina į Olegą Sencovą – Kryme gyvenusį ukrainietį režisierių, kuris nuteistas dėl teroro akto už tai, kad neva 2014 m. pradžioje, po to, kai Rusija aneksavo pusiasalį, bendrininkavo padegant vietos prorusiškos politinės partijos biuro duris. Taip pat tai būdas parodyti iškreiptą logiką (ar visišką jos nebuvimą), kuria grindžiama visa šalies teisinė sistema. „Arba sistema viską prives prie logiškos baigties, arba ims slapstytis už kaukės“, – tądien pareiškė jis teismui.
„Vis dar tvirtinate, kad Federalinė saugumo tarnyba yra nusikalstama organizacija?“ – paklausė jo teisėja prasidėjus posėdžiui.
„Taip, teroristinė. Ji keitė pavadinimą, bet išliko būtent tokia, – atsakė P. Pavlenskis. – Reikalauju perkvalifikuoti kaltinimus dėl terorizmo, juk pamenate.“
„Pamenu, – atsakė teisėja. – Atsistokite.“
„Nesistosiu.“
„Prisistatykite.“
„Neprisistatysiu, – atsakė P. Pavlenskis šypsodamasis. – Juk žinote.“
© 2016 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.
