Kilęs skandalas dėl kraujo komponentų kokybės vis dar nesibaigia
Nuo pavasario tebesitęsiantis skandalas dėl galimai nekokybiškų kraujo komponentų tiekimo ligoninėms nesibaigia. Sudarytos Seimo, Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupės, o į tyrimus įtrauktos ne tik audito, bet ir teisėsaugos institucijos vis dar negali atsakyti, kad kaltas dėl kilusio skandalo, kai Nacionalinis kraujo centras buvo apkaltintas tiekęs kraujo komponentus, kuriuose hemoglobino kiekis mažesnis, nei reikalaujama.
Rugsėjo 7 d. Seime surengtas Antikorupcijos komisijos darbo grupės „Galimoms korupcijos apraiškoms sveikatos apsaugos sistemoje tirti“ posėdis. Jame išklausyti STT, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), Valstybinės medicininio audito inspekcijos atstovai, tačiau nė viena iš institucijų vis dar negalėjo tiesiogiai nurodyti, ar kraujo komponentai išties buvo blogi ir ar galėjo būti sąmoningai piktnaudžiaujama spragomis, paliktomis teisės aktuose.
Seimo darbo grupės vadovė Agnė Bilotaitė, išklausiusi STT atstovės pranešimą konstatavo, kad Kraujo donorystės įstatymas palieka pernelyg daug erdvės poistatyminiam reglamentavimui – būtent sveikatos apsaugos ministro įsakymais dažniausiai nustatomos konkrečios tvarkos ir taisyklės, kaip turėtų būti vykdomi kraujo paėmimo, komponentų gamybos procesai. Pasak STT išvadų, tai gali būti pagrindas neskaidriai įtakai kraujo donorystės sistemoje.
Darbo grupės nariai sveikatos apsaugos viceministrui Audriui Klišoniui gana primygtinai rekomendavo atsižvelgti į STT išvadas ir parengti Kraujo donorystės įstatymo pataisas, kuriose būtų labiau atsižvelgta į ES direktyvas, nurodančias kraujo donorystės, kraujo komponentų ruošimo kriterijus.
Gana šiurkščiai net keletą kartų nutraukęs A. Klišonio atsakymus, neva šis kalba tik tai, ką nori pasakyti, o ne atsakinėja į darbo grupės narių klausimus, Seimo narys Rimantas Dagys pasiūlė, kad SAM iki lapkričio mėnesio pateiktų Kraujo donorystės įstatymo pataisų projektą. A. Klišoniui teko priimti tokį Seimo narių siūlymą.
Išorinė kontrolė – tik nuo 2012 m.
A. Bilotaitė taip pat kaltino SAM, kad iki šiol nėra jokių galimybių atlikti objektyvią išorinę kontrolę, ar kraujo donorystės įstaigos kraujo komponentus ruošia pagal reikalavimus. Anot Seimo narės, iki šiol buvę bandymai tirti kraujo centrų paruoštus komponentus buvo tik „pasityčiojimas iš objektyvumo“, nes patys kraujo centrai pristatydavo savo pasirinktus kraujo maišelius ir, be abejo, jie būdavo idealūs. Iki šiol Lietuvoje nebuvo nė vienos referentinės laboratorijos, kuri galėtų objektyviai nustatyti parengtus kraujo komponentus.
Nuo kitų metų kraujo maišeliuose turės atsirasti specialūs segmentai, kurių turinys būtų naudojamas kraujo kokybei įvertinti
Be to, šiuo metu norint patikrinti kraujo maišelius tekdavo sunaudoti visą jo turinį, todėl pakartotiniai tyrimai būdavo neįmanomi. Sveikatos apsaugos viceministras A. Klišonis teigė, kad Kraujo donorystės įstaigoms yra pateiktas ministro įsakymo projektas, pagal kurį kraujo maišeliai turėtų būti ruošiami su bent dviem atskirais kraujo segmentais, kuriuose esantis kraujas galėtų būti laboratoriškai tikrinamas.
Viceministras nurodė, kad nuo kitų metų pradžios Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija jau galėtų atlikti nepriklausomus kraujo komponentų tyrimus ir taip užtikrinti išorinę kontrolę.
A. Bilotaitė paragino nelaukiant 2012 metų SAM atlikti bent keletą tyrimų šalies ligoninėse ir įtraukti į tokias patikrinimų komisijas Seimo Antikorupcijos komisijos narius. „Kalbama, kad ir toliau šalies ligoninės gali gauti nekokybiškus kraujo komponentus, tačiau bijo apie tai pranešti ministerijai“, – užsiminė Seimo narė.
Karas dėl kraujo rinkos
Kraujo rinkoje karas vyksta jau seniai. Pagrindiniai kraujo komponentų tiekėjai Lietuvoje yra du: viešoji įstaiga „Nacionalinis kraujo centras“ ir Kaune įsikūrusi UAB „Kraujo donorystės centras“. Šios dvi donorystės įstaigos Lietuvos ligoninėms tiekia daugiau nei 90 proc. kraujo komponentų.
Gerokai mažesnius kiekius sveikatos įstaigoms tiekia VšĮ Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras. Iki 2010-ųjų pagal Nacionalinę kraujo programą sveikatos priežiūros įstaigos tiesiog gaudavo kraują pagal savo poreikį, o už jį mokėdavo Ligonių kasos. Pasak „Nacionalinio kraujo centro“ (NKC) direktoriaus Vytenio Kalibato, 2009 m. Ligonių kasos už kraują ir jo komponentus iš viso dviem pagrindiniams kraujo donorystės centrams sumokėjo apie 22 mln. litų.
Anot „Kraujo donorystės centro“ direktoriaus Jono Venslausko, panaši situacija turėtų būti ir dabar: „Visai Nacionalinei kraujo programai buvo numatyta apie 38 mln. litų, tačiau nemaža dalis buvo skiriama vaistams, būtiniems hemofilikams (sergantiems kraujo nekrešėjimo ligomis), kompensacijoms kraujo donorams, tad apie 20 mln. gali būti skiriama būtent apmokėti už kraujo komponentus.“
2010 metais visos sveikatos priežiūros įstaigos jau turėjo pačios skelbti viešuosius konkursus ir per juos pirkti kraujo komponentus, tiesa – kraujo ir jo komponentų kaina buvo griežtai nustatyta ministro įsakymu ir viešųjų konkursų laimėtojai buvo atrenkami tik nominaliai – pagal nusistovėjusias tiekimo tradicijas ar konkurso dokumentų padavimo laiką (t.y. pagal principą – „kas pirmesnis, tas gudresnis“). Tikroji konkurencija tarp dviejų pagrindinių kraujo centrų prasidėjo nuo 2011 metų – kuomet kainą už kraują buvo palikta siūlyti patiems kraujo centrams, palikus tik viršutines galimas kainų ribas.
Nuo 2010 metų sveikatos priežiūros įstaigos, pajutusios, kad pačios turi pirkti kraują, sumažino savo poreikius.
Tai gerokai pakeitė situaciją kraujo rinkoje. Visų pirma, krito kraujo komponentų kaina. Pavyzdžiui, 2010 m. už pakelį eritrocitų (eritrocitai be leukocitų-trombocitų sluoksnio pridėtiniame tirpale, 1 vienetas = 250 ml±50) abiems kraujo centrams pagal SAM nustatytus tarifus buvo mokama po 291,34 lito. 2011 m. skandalo įkarštyje paaiškėjo, kad abu kraujo centrai kai kuriuose viešuosiuose konkursuose jau siūlė parduoti už mažiau nei 200 litų.
Be to, sveikatos priežiūros įstaigos, pajutusios, kad pačios turi pirkti kraują, sumažino savo poreikius – NKC direktoriaus vertinimais, 2010 m. kraujo poreikis sumažėjo apie 15 procentų. Kai kurios įstaigos tam tikrą kiekį kraujo iš donorų priima pačios, tačiau dauguma ėmė racionaliau planuoti įsigyjamo kraujo ir jo komponentų poreikius.
Kaip teigė J. Venslauskas, neįmanoma patiekti kokybiškų eritrocitų už mažesnę kainą nei 300 litų, todėl jam labai keista, kaip NKC gali siūlyti sveikatos priežiūros įstaigoms labai skirtingas kainas. „Kaip viešoji įstaiga, kuri nėra pelno siekianti organizacija, gali skirtinguose konkursuose siūlyti tokias skirtingas kainas? – retoriškai klausia J. Venslauskas. – Būtų logiška, kad jie nusistato savo savikainą ir už tą vienodą kainą parduoda visiems, o dabar – vienai ligoninei siūlo už 180, kitai – už 250 litų.“
J. Venslausko teigimu, NKC daro viską, kad tik išstumtų visiškai „Kraujo donorystės centrą“ iš kraujo rinkos ir galėtų be jokios konkurencijos ir akylesnio dėmesio daryti savo machinacijas. Pasak „Kraujo donorystės centro“ direktoriaus, jie šiuo metu turi tarp 30-60 proc. kraujo rinkos, nors jų pelningumas yra labai nedidelis – kaip teigė J. Venslauskas 2010 m. jo įmonė turėjo „keliasdešimt tūkstančių“ pelno ir vien tik dėl to, kad nuostolingus kraujo komponentus padengė parduodama kraujo plazmą.
Ilgametis konfliktas
Konfliktai tarp NKC ir „Kraujo donorystės centro“ tęsiasi ne vienerius metus. Vienas ryškiausių mūšių šiame kare vyko dėl Klaipėdos kraujo centro 2008 metais. Tuometis sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas savo įsakymais 2008 m. balandžio 30 d. nustatė, kad NKC Klaipėdos filialas turi būti perorganizuotas ir perduotas UAB „Kraujo donorystės centras“.
Šiuos sprendimus NKC vadovas V. Kalibatas apskundė teismui ir tik 2010 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą panaikinti ministro R. Turčinsko įsakymus. Vis dėlto šį teismo sprendimą UAB „Kraujo donorystės centras“ direktorius J. Venslauskas apskundė ir bylinėjimasis tebesitęsia.
Pats R. Turčinskas tuo metu sulaukė nemažo spaudimo – jį tikrino ir STT, kamantinėjo Seimo Antikorupcijos komisija. Galiausiai R. Turčinskas, taip ir nesugebėjęs tinkamai paaiškinti tokio sprendimo motyvų, atšaukė sprendimus, o pats 2008 m. birželio mėnesį atsistatydino. Tuo metu R. Turčinskas buvo sulaukęs ir daugiau kritikos dėl neskaidrių sprendimų sveikatos apsaugos sistemoje.
Vis dėlto šie R. Turčinsko sprendimai nepraėjo be pasekmių. Didžioji dalis NKC Klaipėdos filialo darbuotojų buvo įdarbinti bendrovėje „Kraujo donorystės centras“, tad NKC turėjo iš naujo formuoti kolektyvą. Šiuo metu Klaipėdoje veikia tiek NKC, tiek „Kraujo donorystės centro“ filialai.
Du pešasi – ligoniai pralaimi
Tai, kad kraujo donorystės srityje tarpusavyje konkuruoja privati kompanija ir viešoji įstaiga – bene pagrindinė ilgamečio konflikto priežastis. Bėda ta, kaip pastebėjo sveikatos apsaugos sistemos atstovai, kad NKC taip pat pradėjo naudoti konkurencijos metodus, būdingus privačioms struktūroms. Tačiau netrukus situacija gali pasikeisti.
Kaip teigė Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris Rimantas Remeika, šiuo metu ministerija valdo 49 proc. UAB „Kraujo donorystės centras“ akcijų, tačiau ketinama artimiausiu metu šias akcijas perduoti Valstybės turto fondui. „Turto valdymas nėra tiesioginė Sveikatos apsaugos funkcija, todėl būtų teisingiau turimas akcijas perduoti institucijai, kuri tuo užsiima“, – teigė R. Remeika. Kartu jis užsiminė, kad tai leistų atsiriboti nuo privačios struktūros, kuri dabar vienaip ar kitaip bando įsitraukti į sveikatos politikos formavimą.
Svarbesnis pokytis turi įvykti po dvejų metų. 2010 m. lapkričio 18 d. buvo priimta Donorystės įstatymo pataisa, nurodanti, kad nuo 2013 m. pradžios kraujo donorystės įstaiga galės būti viešoji asmens sveikatos priežiūros įstaiga ar jos padalinys. Tai reiškia, kad UAB „Kraujo donorystės centras“ nebegalės iš gyventojų imti kraujo. Vis dėlto J. Venslauskas aiškino, kad jie greičiausiai reorganizuosis į viešąją įstaigą ir toliau mėgins išlikti kraujo donorystės įstaiga.
Seimo narė A. Bilotaitė, kalbėdama žurnalui IQ apie šį skandalą, pabrėžė, kad nepaisant vykstančios konkurencijos, kokybės standartų turi būti laikomasi ypatingai griežtai. „Aš negalėjau patikėti, kad kova dėl kraujo rinkos galėtų priversti mažinti kraujo komponentų kokybę. Juk čia ne pienas, kad jį galėtum atskiesti ir dėl to mažesne nei konkurento kaina pasiūlyti pirkėjui“, – baisėjosi A. Bilotaitė.
Skandalai dėl kraujo donorystės įstaigų gali būti tipinis pavyzdys, kokia bekompromisė kova ir nesąžiningi veiklos būdai naudojami sveikatos apsaugos sistemoje. Anot rugsėjo 7 dienos posėdyje dalyvavusio Sveikatos apsaugos viceministro A. Klišonio, dar 2009 m. abu pagrindiniai kraujo rinkos dalyviai sugebėjo gauti bemaž po milijoną litų pelno. Tačiau interesų konfliktai tapo nebesuvaldomi po 2010 metų, kuomet prasidėjus tikrai konkurencijai, vietos po saule dviem didžiosioms kraujo donorystės įstaigoms tapo per maža.
