Knygos. Priešingybė mirusiajam Vilniui

Knygos. Priešingybė mirusiajam Vilniui

Dariaus Pocevičiaus „Vilniaus reliktai, 1944–1990, I dalis“ – ilgai laukta knyga, labai populiarių „100 istorinių Vilniaus reliktų“ tęsinys. Manau, apie sovietmetį pasakojanti knyga sulauks tokios pat sėkmės. Ir turbūt nemažai kontroversiškų atsiliepimų.

Nes dabar, kaip savotiškoje dedikacijoje rašo autorius, o aš jam pritariu, „apie mirusįjį arba gerai, arba nieko. O nerašyta šių dienų taisyklė skelbia: apie sovietmetį – arba blogai, arba nieko. Vadinasi, sovietmetis yra visiška priešingybė mirusiajam.“

Ši knyga, kaip ir praėjusi, kupina unikalios istorinės medžiagos, iliustracijų, brėžinių, nuotraukų, atradimų ir drąsių išvadų. 1944–1990 m. Vilnius neatpažįstamai pasikeitė: tapo lietuviškas ir apaugo didžiuliais daugiabučių kvartalais, jame išplėtota viešojo transporto sistema, padaryta daug kitų gerų (o ir blogų) dalykų. Apie tai ir rašoma knygoje.

Pagrindiniai veikėjai – naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“, autorius aprašo jų gyvenimą, skaitytoją panardina į to meto kasdienybės kultūrą.

Tai turbūt pirmoji nauja ir gana populiariai parašyta Vilniaus pokyčių sovietmečiu studija, aprėpianti architektūrą, istoriją, urbanistiką, kasdienį gyvenimą, visas tokio sudėtingo organizmo kaip miestas gyvenimo sferas.

Ir, tikiuosi, padėsianti neištrinti sovietmečio Vilniaus iš atminties.

Darius Pocevičius, „Vilniaus reliktai, 1944–1990, I dalis“, „Kitos knygos“, 2018 m.

Labai gražus ir lėtai besiklostantis Malaizijos rašytojo Tan Twan Engo pasakojimas. Už šį romaną autorius pelnė Walterio Scotto ir „Man Asios“ premijas, knyga pateko į trumpąjį „Man Booker“ sąrašą.

Tai pasakojimas apie griežtą Aukščiausiojo Teismo teisėją, buvusią japonų karo stovyklos kalinę Jun Ling Teo, apie arbatos plantaciją Šiaurės Malajoje, apie buvusį imperatoriaus sodininką Aritomo, nuošaliuose Malajos kalnuose kuriantį tobulą japonišką sodą. Knyga pasakoja apie Jun Ling ir Aritomo santykius, apie pyktį, atleidimą ir kruopščiai slepiamas paslaptis. Ji kalba apie meilę, gamtos grožį, meditaciją, sodų ir tatuiruočių meną, Malaizijos istoriją, karą ir fanatizmą, apie užkastus lobius ir giliai užgniaužtus jausmus.

Jun Ling paprašo Aritomo sukurti sodą savo sesers, žuvusios japonų koncentracijos stovykloje, atminimui. Sodininkas atsisako, bet priima ją mokine. O mes sužinome daugybę kultūrinės, filosofinės, istorinės ir meninės informacijos. Romanas jos tiesiog perkrautas.

„Vakaro miglų sodas“ – rimta, rimtas temas nagrinėjanti knyga. Jos tonas prislopintas, pasakotojo tonas ramus, net sapniškas. Tas tonas aštresnių pojūčių ir aistrų mėgėjus gali atbaidyti, bet įdėmesnį, smalsaus protą skaitytoją užburia ir jo nebepaleidžia.

Tan Twan Eng, „Vakaro miglų sodas“, iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, „Baltos lankos“, 2018 m.

Dar vienas romanas, bandantis išnarplioti susipynusį istorijos ir asmeninių istorijų mazgą. Taip pat kruviną ir pilną tragedijų. Slovėnų rašytojas Goranas Vojnovičius gimė ir vaikystę praleido Jugoslavijoje, šalyje, kurios vieną dieną neliko. Kuri subyrėjo kaip kortų namelis, o buvusioje jos teritorijoje visą dešimtmetį siautėjo kruvini kariniai konfliktai. Apie tai jis ir rašo – apie šalies ir vaikystės netektį, apie „paskutinio karo Europoje“ padarinius.

Romano pasakotojas Vladanas Borojevičius gimė Kroatijos pajūrio mieste Puloje, jo motina – slovėnė, o tėvas – serbas. Deja, prasidėjus karui, tėvas kariškis pašaukiamas į Jugoslavijos armiją, o motina pasiima sūnų ir išvažiuoja į Slovėniją. Vėliau Vladanas sužino, kad tėvas žuvo. Tačiau istorija tuo nesibaigia. Po 17 metų įvedęs į „Google“ paiešką tėvo pavardę, sūnus sužino, kad jis laikomas karo nusikaltėliu. Taip praeitis vėl sugrįžta, o Vladanas leidžiasi per visą buvusią Jugoslaviją ieškoti tėvo.

Tai kandžiai, su humoru, liūdesiu ir neįtikėtinu pastabumu detalėms papasakota sūnaus odisėja. Romane fiksuojamos visos po tariamai ramiu paprastų bosnių, serbų, kroatų, slovėnų paviršiumi slypinčios nuoskaudos, pyktis, asmeninės tragedijos. Jos po karo niekur nedingo, jos laukia dar vienos kibirkšties. Ir tai šioje knygoje baisiausia…

„Jugoslavija, mano tėvynė“ – tai ir Vladano bei jo merginos Nadios meilės istorija. Ji taip pat baigiasi tragiškai, nes Vladano praeitis, jo siekis sužinoti tiesą ir nesugebėjimas su ja susitaikyti sugriauna poros santykius. Iš esmės visas romanas yra apie tai, kaip neįsisąmoninta, nutylėta, slepiama praeitis griauna ir nuodija dabartį. Aktualu ir mums.

Goran Vojnović, „Jugoslavija, mano tėvynė“, iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė, „Kitos knygos“, 2018 m.

Įvairių istorinių, mokslinių ir dar velniažin kokių detalių gausus romanas. Dar viena knyga apie XIX a. Angliją. Prisipažinsiu, susižavėjimas tos epochos Anglija man yra sunkiai suprantamas, bet šis romanas sugeba patraukti ir sudominti. Visų pirma, knyga trykšta kažkokia nervinga, sunkiai tramdoma energija, kuriai neįmanoma atsispirti. Visų antra, ji gražiai parašyta, o šiek tiek gotikinio niūrumo ir tamsokas humoras suteikia jai papildomo žavesio.

Siužetas paprastas: našle tapusi Kora Syborn – savamokslė mokslininkė, smalsiaprotė tyrinėtoja, tikrai nestandartinis personažas – persikrausto į Eseksą, į Aldvinterio parapiją, kurioje, pasirodo, siaučia mitinis Esekso slibinas, galabijantis žmones. Slibinas, žinoma, sudomina Korą – gal čia kokia nauja ir neatrasta gyvūnų rūšis? Bet štai vietos vikaras Vilas Ransomas nusiteikęs skeptiškai. Jis netiki slibino egzistavimu.

„Esekso slibinas“ – įdomi religijos, mokslo ir senųjų tikėjimų (ar prietarų, ar pagonybės – priklauso nuo jūsų požiūrio) tarpusavio sąveikos ir susidūrimo istorija. Taip pat įdomi visiškai nepanašių asmenybių susidūrimo ir santykių istorija.

Romanas paremtas kontrastais: miesto ir kaimo, skurdo ir turto, proto ir tikėjimo. Žinoma, tie kontrastai sąlyginiai, o kai kur ir išgalvoti, bet stebėti, kaip jie vaizduojami ir kaip kinta, tikrai įdomu.

Sarah Perry, „Esekso slibinas“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, „Baltos lankos“, 2018 m.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų