-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Partijos privalo atsinaujinti. Ne tik blizgiais vardais ir veidais. Kad būtų kuriamas pasitikėjimas, politinė sistema turi nusimesti įtarimų kuprą. Partijoms reikia liautis išsisukinėti nuo atsakomybės, imti siekti skaidrumo ir profesionalumo. Tokios mintys skambėjo metiniame šalies vadovės pranešime.
„Laiku pastebėjo“, – sakė daugelis, vertindami D. Grybauskaitės pastabą valdantiesiems ir jų kolegoms opozicijoje. Esą jau seniai aišku, kad Lietuvos partinė sistema neužtikrina kokybiško atstovavimo visuomenei ir efektyvaus valstybės valdymo.
(Vyčio Snarskio pieš.)
Politinis šalies peizažas dramatiškai keičiasi po kiekvienų parlamento rinkimų ir, palyginti su kitomis Vakarų Europos demokratinėmis šalimis, pasižymi dideliu nestabilumu. Politinėje arenoje nuolat iškyla naujų žaidėjų, didžiosios partijos nėra laimėjusios dvejų ir daugiau rinkimų iš eilės, rinkėjai retai kada pripažįsta savo partinę tapatybę tiek teoriškai, tiek praktiškai.
Politologai pastebi, kad partijoms trūksta drausmės, aktyvumo, idėjų ir elgsenos tęstinumo. Jos negali pasiūlyti rinkėjams strategijos. Tik rinkimų pažadų, kurių nepavyksta ištesėti, tačiau netrūksta politinių skandalų.
Esminis partijų tikslas – išsiaiškinti, kas svarbu rinkėjams, ir paversti tai rezultatu. Kad visiems gyventi būtų geriau.
Rinkėjų požiūriu, šios pareigos politinės organizacijos neatlieka. Viena vertus, už jas ir jų programas nebalsuojama. 2016 m. Seimo rinkimuose rinkėjų aktyvumas siekė vos 50,6 proc., 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose – 66,2 proc. Kita vertus, jomis nepasitikima. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimus vykdančio „Vilmorus“ centro duomenimis, šiandien 63,7 proc. Lietuvos gyventojų nepasitiki politinėmis partijomis, atitinkamai 54,3 ir 24,5 proc. – jų sudaromu Seimu ir savivaldybėmis.
Taigi, pagrindinė partijų darbdavė – visuomenė – nepasitiki jų atliekamu darbu. Tad ar verta toliau dirbti? Gal verčiau tartis dėl kito darbo pokalbio? O galbūt išsimiegoti ir su nauja energija imtis veiklos? Atsinaujinimas ir pokyčiai visuomet buvo svarbiausi rinkimų kampanijų šūkiai. Pateikti vienu ar kitu kampu, akcentuojantys valdymą ar sąrašų peržiūrėjimą, sistemos optimizavimą ar organizacijų susijungimą, jie reiškė viena: politinės partijos siekia grįžti į visuomenę, vėl pelnyti pasitikėjimą ir eiti pirmyn.
Visgi, dėl tam tikrų priežasčių jos ir toliau sukasi kaip voverės uždarame rate – vienos įsijungia į nesibaigiantį maratoną, kitos iš jo iškrenta. Vienos ima lenkti, kitos mina ant kulnų. Tačiau tendencija išlieka: nepasitikėjimas partijomis vis auga, ir tai kenkia jų reputacijai. Trūkstant žmogiškųjų išteklių, politinės organizacijos negali atsinaujinti ir dar labiau tolsta nuo visuomenės.
XIX a. pradėjusios steigtis, partijos pirmiausia buvo visuomeninės organizacijos, palaikiusios natūralų ryšį su visuomene. Šis kūrėsi iš apačios į viršų ir buvo akivaizdus. „Jei esi darbininkas ir turi tam tikrų interesų, tau geriausia palaikyti socialdemokratus. Ir atvirkščiai, jei esi verslininkas – liberalus“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoja profesorė Ainė Ramonaitė.
Šiandien šis poreikis esą nyksta, o visuomenė nesitapatina su partijomis, politikai kartais dirbtinai save priskiria prie ideologijų ar politinių darinių. Tampa nebeaišku, ar tam tikros idėjos vis dar turi atspirtį visuomenėje, ar yra autentiškos. „Galbūt stabilios partinės sistemos su ideologinėmis partijomis buvo tik XX a. fenomenas. Šiandienos politinės realijos nebėra palankios jam pasikartoti ateityje“, – teigė A. Ramonaitė.
Kita vertus, partijų vaidmuo mažėja dėl visuomenę demokratizuojančių technologijų taikymo. Didžioji dalis Seimo ir Vyriausybės narių aktyviai įsitraukia į diskusijas socialiniuose tinkluose, siekia būti matomi ir atpažįstami, dažniau veikia asmenine iniciatyva. Dėl to mažėja partijos reikšmė struktūriniu ar net finansiniu atžvilgiu. „Šiandien kiekvienas, jei tik turi gebėjimų, gali suorganizuoti rinkimų kampaniją be partijos finansinės paramos. Anksčiau to negalėjome įsivaizduoti“, – pabrėžė A. Ramonaitė.
Mūsų partijos eina lengvesniu keliu: su rinkėjais bendrauja socialiniuose tinkluose, kalba radijuje ar televizijoje. Joms nereikia nuolatinio kontakto su žmonėmis.
„Lietuvos visuomenė yra gana apolitiška. Pagal rinkimų aktyvumą esame paskutinėse vietose ES su bulgarais ir lenkais“, – sakė VU TSPMI dėstytojas Mažvydas Jastramskis. Jis pastebi, kad tai lemia trumpalaikiai visuomenės ir partijų ryšiai, o jiems formuoti buvo skirta per mažai dėmesio. „Partijos Vakaruose dėjo daug pastangų, kad būtų sukurtas stabilus, bendradarbiavimu grįstas santykis su visuomene. Mūsų partijos eina lengvesniu keliu: su rinkėjais bendrauja socialiniuose tinkluose, kalba radijuje ar televizijoje. Joms nereikia nuolatinio kontakto su žmonėmis“, – mano M. Jastramskis.
Visgi politologai tvirtina, kad politinės partijos yra svarbios praktiniu ir organizaciniu atžvilgiu. Jos palaiko ryšį tarp vyriausybės ir parlamento, padeda užsitikrinti paramą politiniams sprendimams. Idealiu atveju, jei parlamentą sudaro penkios partijos, susijungusios į tiek pat frakcijų, pozicijas reikėtų derinti bent su trimis jų, siekiant priimti tam tikrą siūlymą. „Įsivaizduokite, koks būtų sudėtingas valdymas, jei klausimus reikėtų nuolat derinti su 141 Seimo nariu ir ieškoti paramos“, – ironizavo A. Ramonaitė. M. Jastramskis pridėjo, kad demokratija be partijų apskritai sunkiai funkcionuoja: „Tiesa tokia, kad pasaulyje yra šešios valstybės, pagal visus rodiklius priskiriamos prie demokratinių, tačiau neturinčios politinių partijų. Bet visos jos – nedidelės salos.“
Uždaras elito klanas
Lietuvos partinei sistemai, siekiant atliepti nepriklausomybės aušroje vykusius politinius pokyčius, trūko formavimosi iš apačios į viršų. Didžiosios partijos kūrėsi ant tarpukario politinių jėgų pamatų, tačiau jas vedė valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo idėja. Skyrėsi tik siūlomi būdai ir priemonės. Tai nesukėlė plataus masto konflikto tarp socialinių grupių, o esmines takoskyras formavo intelektualai.
M. Jastramskis pabrėžė, kad politinės jėgos Lietuvoje nedėjo didelių pastangų pritraukti žmonių ir organizacijai visuomenėje įtvirtinti: „Jos nesukūrė jokių socialinių ar politinių tapatybių, negalėjo rinkėjams tapti savos.“ Vakaruose – priešingai: politinės partijos ten kūrėsi ant socialinių skirčių, ir dažnu atveju buvo siejamos su teigiamais pokyčiais visuomenėje, pavyzdžiui, teisių darbininkams, moterims, tautinėms mažumoms suteikimu.
„Lietuvos demokratizacija prasidėjo nuo tokios stadijos, kai dėl objektyvių priežasčių jau nebegalėjo būti sukurti partijų ir rinkėjų ryšiai. Iš tokios situacijos išeiti labai sunku. Teoriškai gal net neįmanoma“, – kalbėjo M. Jastramskis.
Taigi, partijos tampa uždaru elito būreliu, o partinė sistema – elito poreikius tenkinančiu dariniu, kurio tarpusavio tinklus vis sunkiau suardyti. Jų gretose iškyla tokie politikos vilkai kaip Ričardas Malinauskas ar Artūras Skardžius, Vitas Matuzas ar Artūras Margelis, vieni slepiasi už vėjo jėgainių, kiti viešpatauja savo karalystėse ir žmonių lojalumą užsitikrina dalydami postus, dar kiti niekaip neišsipainioja iš savo ir kitų interesų.
To neginčija ir politinių partijų vadovai. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis pripažįsta, kad partinė sistema yra linkusi užsidaryti ir gali būti lyginama su bendraminčių būreliu: „Bėgant laikui jis pasidaro neimlus, nesiklausantis, viską darantis dėl savęs ir savo narių, o priimami sprendimai atitrūkę nuo to, kas aktualu visuomenei.“
Vėl blogas sprendimas. (BNS nuotr.)
Šiemet Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vairą perėmęs Gintautas Paluckas jam pritaria – partijos privalo atsinaujinti ir užtikrinti skaidrumą: „Reikia išnaikinti partijų vėžį: nepotizmą, protekcionizmą ir klientelizmą. Ši šventa trijulė slegia visą partijų sistemą.“ Trumpai tariant, partijos turi atsikratyti šešėlio ir korupcijos, jų nariai – išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Nebent iš tiesų jie politiką įsivaizduoja kaip galimybę prieiti „prie lovio“ – dėl tokio požiūrio jie nuolat sulaukia visuomenės kritikos.
TS-LKD, LSDP ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) yra labiausiai suinteresuoti partinės sistemos stabilumu ir branda. Būtent šios partijos labiausiai nukenčia įšokus naujam žaidėjui, kritus visuomenės pasitikėjimui ar įsiliepsnojus dar vienam politiniam skandalui.
Nors dažnai pačios būna kaltos dėl nejaukios politinės atmosferos, pirmiausia atsakomybę dėl partinės sistemos nesėkmių yra linkusios suversti kitiems. Dažniausiai populistinėms, vieno klausimo ar vienų rinkimų partijoms. Esą jos išbalansuoja politinę sistemą, žadina nepamatuotus žmonių lūkesčius ir stumia juos į neviltį.
Tradicinės partijos kartoja tarsi susitarusios: reikia grįžti prie idėjų, ideologinių nuostatų ir krypties. Anot liberalų lyderio ir sostinės mero Remigijaus Šimašiaus, pagrindinis jų uždavinys yra įžengti į Seimą pasiruošus perimti valdžią ir valdymą: „Tam nepakanka tik entuziazmo. Dažnai valdančiajai koalicijai stinga aiškios vizijos, krypties bei sistemos, ir žmonės tai supranta.“
Jis įsitikinęs, kad partijos ženklas savaime neuždeda kryptingos ideologijos žymės, nebūtinai sako, kad partija turi strateginį Lietuvos, Europos politikos matymą: „Todėl partijų uždavinys – tęsti diskusijų kultūrą ir užtikrinti, kad ji būtų kuo platesnė. Tai skatintų žmones įsitraukti į politiką tiek teoriškai per ideologijas, tiek praktiškai per šių dienų aktualijas.“ Esą tik taip galima apsisaugoti nuo rimtų problemų partinei sistemai keliančių populistų ir jų pažadų.
LSDP vadovas G. Paluckas tokioms politinėms jėgoms dar griežtesnis: „Partijos be aiškios ideologijos neturi moralinės teisės egzistuoti. Jos kalba apie nieką, maskuojasi partijos pavidalu, tačiau yra trumpalaikiai projektai, medžiojantys visuomenės meilę.“ Jo nuomone, ideologija yra būtent tai, kas apibrėžia partiją, jos DNR kodas.
LSDP pirmininkas įsitikinęs, kad partijos programos, iniciatyvos išauga iš ideologijos: „Ji parodo, kuriems visuomenės sluoksniams partijos atstovauja ir kokius sprendimus ruošiasi priimti.“ Grįžimą prie idėjinių nuostatų G. Paluckas deklaravo ir per rinkimų į LSDP vadovo postą kampaniją. Tada, nors ir nedidele persvara, jis nurungė ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių. Galbūt tai iš tiesų rodo partijos narių siekį atsigręžti į kairiąją ideologiją Lietuvoje, ją įtvirtinti konkrečiomis politikos priemonėmis?
Vis dėlto pastangos socialdemokratams grąžinti socialdemokratiją kol kas labiau primena ideologijos nuleidimą iš viršaus – idėjinių nuostatų pritaikymą konkrečiai situacijai. Lietuvoje trūksta lygybės? Numatykime lyčių kvotas valstybės valdomose įmonėse. Išgyvename didelę socialinę atskirtį? Įveskime progresinius mokesčius. Tiek akcentuojamos problemos, tiek siūlomos priemonės netelpa į bendrą paveikslą. Lietuva vis dar jaučia tinkamai funkcionuojančios, gerovės valstybės siekiančios partijos poreikį.
Ant XX a. aktualių socialinių skirčių susiformavusios ideologijos nebūtinai atliepia šių dienų žmogaus interesus.
Kita vertus, ant XX a. aktualių socialinių skirčių susiformavusios ideologijos nebūtinai atliepia šių dienų žmogaus interesus. G. Landsbergis mano, kad baigėsi laikai, kai visai Lietuvai taikoma viena idėja ar vienas problemos sprendimo būdas. Žmonėms reikia individualiai pritaikyto turinio: „Pasvarstykite, kodėl interneto televizija „Netflix“ tokia populiari? Ji prisitaiko prie žmogaus poreikių. Tai atspindi esminį priekaištą partijoms – jos privalo būti jautrios.“
Tam neužtenka tik pakeisti partijos narių sudėties ar programos nuostatų. Tradicinių politinių organizacijų bėda – jos nesugeba komunikuoti su visuomene. Tuo dažnai pasinaudoja populistinės ar vieno klausimo partijos. „Mes nemokame papasakoti žmonėms apie proveržį, apie augančią ekonomiką, apie investicijas. Norint pasiekti pokyčių, turi vykti derybos su visuomene, – įsitikinęs G. Landsbergis. – Anksčiau manėme, kad štai mes turime programą, o jūs jau renkatės, balsuoti už mus ar ne.“ Būtent todėl dalis visuomenės rinkosi nebalsuoti ir pasitikėti tomis politinėmis jėgomis, kurios buvo „arčiau žmonių“. Tai parodė 2016 m. rinkimai: kol konservatoriai ar socialdemokratai kalbėjo apie užsienio investuotojų pritraukimą ar ekonomikos proveržį, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) leptelėjo, kad reikia daugiau teisingumo ir naujų narių Seime.
Tai pastebi ir politologai. Pasitikėjimas politinėmis jėgomis siejasi su korupcijos lygiu valstybėje bei valdymo efektyvumu. „Partijų ideologinių skirčių suvokimas Lietuvoje yra silpnas. Visuomenei labiau rūpi, ar politikai pajėgūs spręsti tam tikras neginčijamas problemas, pavyzdžiui, didelių kainų. Ideologijos tik parodo skirtingus jų sprendimo būdus, kurių žmonės iki galo nereflektuoja, – kalbėjo M. Jastramskis. – O korupcija, kaip rodo tyrimai, yra viena esminių sąlygų, kodėl laimi naujos, antisisteminės partijos.
Kokybišką politinių partijų veiklą užtikrina jų narių kompetencijos ir įgūdžiai formuoti organizacijos veiklą bei atstovauti jos ir ją palaikančių rinkėjų interesams. Vis dėlto aiškiai suformuoti interesai kada nors išblėsta, socialinės grupės keičiasi, nyksta, persiskirsto, o politinės partijos kenčia nuo protų nutekėjimo.
Tai pabrėžia ir patys politikai. LSDP pirmininkas G. Paluckas pripažįsta, kad tiek kairės, tiek dešinės partijos Lietuvoje susiduria su intelektinio potencialo trūkumu: „Prie partijų veiklos nesijungia akademinė bendruomenė, jose dominuoja žmonės iš neaktyvios politikos. Jie linkę į kompromisus, neturi tinkamo ideologinio pasirengimo, neišmano viešojo administravimo sistemos. Tai normalu, bet nepriimtina.“
Prie partijų veiklos nesijungia akademinė bendruomenė, jose dominuoja žmonės iš neaktyvios politikos.
Paprašytas pateikti sprendimo būdų, LSDP vadovas įvardijo du: grįžimą prie programinių nuostatų bei skaidrumo įtvirtinimą: „Konservatoriai turi būti konservatoriais, o socialdemokratai – socialdemokratais. Partijoms privalu iš klientelistinių tapti programinėmis. Tai joms padėtų susigrąžinti apibrėžtumą, kuris svarbus savo reputaciją ir pasaulėžiūrą vertinantiems žmonėms.“
Tarp rožės ir tautinio kostiumo. (BNS nuotr.)
Bandydamos pritraukti rinkėjų, politinės organizacijos ima vaikytis populiarumo – į jų sąrašus patenka sporto, televizijos, žiniasklaidos žvaigždės ir į užmarštį nustumia politikos vilkus. Šios ydos neišvengė ir sisteminėmis laikomos partijos. Problema nebūtų tokia skaudi, jei kalbėtume tik apie partijų sąrašus. Gal iš tiesų reikia tam tikros srities atstovų parlamente ar savivaldybės tarybose, kurie į politinę darbotvarkę įneštų ekspertinio išmanymo ir platesnį atstovavimą.
Visgi politinė partija nėra tik politikai. Be stiprios organizacinės struktūros – biuro, savanorių, komunikacijos ar įvaizdžio specialistų, projektų vadovų ir pan. – partijos vargu ar gebėtų sukurti ir išlaikyti patrauklią reputaciją. Tam vien ideologijos neužtenka.
TS-LKD vadovas G. Landsbergis skundėsi, kad sunku prikalbinti žmones jungtis prie politinių partijų: „Daugelis bijo, kad atėję į partiją gali būti sumalti su purvais. Todėl labai svarbu kurti ir formuoti jos prekės ženklą.“
Šis esą turi apimti ne tik politinės partijos programą ar siūlomus sprendimus, bet ir žmones, jaunus ir atvirus, mokančius reaguoti į partiją ištinkančius iššūkius, gebančius ją pristatyti ir apginti jos poziciją. Tokių žmonių, pasak TS-LKD vadovo, gali išauginti politinės jaunimo organizacijos: „Jie dažniausiai pažįsta partiją skersai išilgai, nes jos užkulisiuose kartais praleidžia daugiau nei 15 metų.“
LRLS vadovas R. Šimašius, išaugęs iš politinės jaunimo organizacijos, pripažįsta, kad jaunam žmogui ne visuomet užtenka gerai veikiančios paskatų ir sankcijų sistemos: „Jaunu žmogumi reikia pasitikėti. Vienu ar kitu momentu jis gali pateikti daug malonių staigmenų.“
Stebuklingo recepto, kaip partijoms susigrąžinti rinkėjus ir išeiti iš uždaro rato, anot politologų, nėra. Tačiau svarbu suvokti, kokią pridėtinę vertę jos kuria visuomenėje ir kuo pateisina savo egzistavimą. Sutinkama, kad partijos turi skirti daugiau dėmesio savo organizacijoms ir tinklams kurti, investuoti į naujų narių pritraukimą, sveiku protu įvertinti savo elgseną ir įvaizdį. Visgi naivu tikėtis, kad partijoms galioja kitokie elgesio standartai nei kitoms visuomenės grupėms, bendruomenėms ar atskiriems žmonėms. Juk niekam nepatinka būti apgautiems. Ypač tada, kai dalijamasi pasitikėjimu ir galia spręsti dėl kiekvieno mūsų kasdienybės.
Kita vertus, nereikia tik sėdėti, stengiantis atrasti dirbtinių mąstymo būdų. „Tuščio teorizavimo ir taip yra daug. Tik autentišką santykį su realybe ir idėjų turinti, pasiekti pokyčių norinti, gyvybinga, neegoistiškai ar lobistiškai šį tą nuveikti užsibrėžusi, kūrybiškų sprendimų ieškanti žmonių grupė gali dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl rinkėjų. Esu tikra, kad rinkėjai patys pajaučia, kas yra tikra, o kas – tik piaras, bandymas vaizduoti partiją“, – apibendrino A. Ramonaitė.
