Pradinių klasių mokiniai dėvi virtualios realybės akinius .Scanpix nuotr.

Kaip ir kodėl reikia ieškoti jaunųjų einšteinų

Kaip ir kodėl reikia ieškoti jaunųjų einšteinų

Naujausi tyrimai siūlo naujų būdų gabiems vaikams ugdyti

Kiekvienais metais 1 proc. Singapūro trečiaklasių namo parsineša voką, ant kurio užrašyta: „Vyriausybės korespondencija“. Voke – kvietimas dalyvauti šio miesto-valstybės Gabių vaikų ugdymo programoje. Tokį pasiūlymą gauna puikiai matematikos, anglų kalbos ir bendrųjų gebėjimų testus išlaikę mokiniai. Jei tėvai sutinka, vaikai mokomi pagal specialią programą.

Singapūro požiūris atitinka tradicinę gabių vaikų ugdymo formą, kai įgimtų gabumų turintys vaikai atrenkami pagal griežtus intelekto testus. Daugelis šalių keičia du esminius tokios sistemos aspektus. Pirma, itin aukštą intelektą turinčių vaikų, ypač iš skurdžių šeimų, pedagogai ieško taikydami įvairesnius metodus. Antra, vis labiau pabrėžiama, kad reikia ugdyti pasaulėžiūrą ir asmeninius bruožus, būdingus sėkmės įvairiose srityse sulaukusiems žmonėms, nepamirštant ir tų vaikų, kurių intelekto testų rezultatai nebuvo geriausi.

Permainas lėmė naujausi tyrimai, atskleidę, kad viso geriausių ir protingiausių žmonių potencialo nepanaudojančios šalys moka nemažą ekonominę kainą. Tyrimai taip pat rodo, kad diskusijos, svarbiau prigimtis ar auklėjimas, tėra klaidinga dichotomija. Intelektui įtakos turi paveldimumas, ir jis bene geriausiai pranašauja sėkmę. Vis dėlto tai anaiptol ne vienintelė aukštumų siekti padedanti savybė.

Gabūs vaikai tyrinėjami jau bent šimtą metų. 1916 m. psichologė Leta Hollingworth, daktaro disertacijoje paneigusi teiginį, jog moterims sunkiau siekti mokslo dėl destabilizuojančių menstruacinių ciklų, pradėjo tirti aukštą IQ turinčius vaikus. Po dviejų dešimtmečių ji ėmė dirbti Speyerio mokykloje Niujorke, kuri viena pirmųjų tokiems mokiniams sukūrė sunkesnę ugdymo programą.

Na, tikrai labai protingas

IQ testai sulaukė aršios kritikos. Žurnalistas Christopheris Hitchensas visų skeptikų vardu teigė: „Yra <…> neįprastai didelė ir pastovi koreliacija tarp asmens kvailumo ir to, kad IQ matavimai [jam] daro įspūdį.“

Kaip ir bet kuris kitas vertinimas, IQ testai nėra tobuli. Tačiau, kaip knygoje „Intelligence“ („Intelektas“) pabrėžia Stuartas Ritchie iš Edinburgo universiteto, kognityvinių mokslų tyrėjai sutinka, jog bendrąjį intelektą – ne knygines žinias, o gebėjimą protauti, planuoti, spręsti uždavinius, mąstyti abstrakčiai ir t. t. – galima nustatyti, ir tai parodo IQ testai.

Jų svarbą atskleidžia 1971 m. pradėtas Matematikos vunderkindų tyrimas (SMPY). Per 25 metus psichologas Julianas Stanley, tuo metu dirbęs Johnso Hopkinso universitete, tyrė 5 tūkst. vunderkindų, kuriems ankstyvoje paauglystėje jau pakako intelekto testų balų įstoti į universitetą.

Per pastaruosius porą dešimtmečių ištirta, kaip jiems sekėsi suaugus. Trečdalis SMPY tiriamųjų, kurie pagal matematikos ir verbalinius testus savo amžiaus grupėje sudarė 0,5 proc. geriausių, buvo gavę daktaro laipsnį (palyginti su 1 proc. visų amerikiečių). Be to, jų pajamos suaugus paprastai buvo didesnės ir jie dažniau patentavo išradimus.

Skiriasi net ir patys geriausi (žr. grafiką). Tai prieštarauja kai kurių psichologų idėjai, neva yra IQ lubos, virš kurių intelekto įtaka blėsta. Iš 0,01 proc. pačių gabiausių vaikų pusė vėliau gavo daktaro, medicinos arba teisės mokslo laipsnį.

Tyrimų, kuriems vadovavo Ianas Deary iš Edinburgo universiteto, išvados prieštarauja teiginiams, jog gabūs vaikai vėliau tampa neproporcingai problemiški. Žinoma, išimčių yra, bet aukštas IQ vaikystėje dažniausiai siejamas su geresne fizine ir protine sveikata suaugus. Peršokta klasė, o tai būdinga daugeliui vunderkindų, dažnai ne itin kenkia. Bent kartą klasę peršokę SMPY mokiniai 60 proc. dažniau patentavo išradimus.

Dažnai minima, kad būtent SMPY įkvėpė 2014 m. Anglijoje įkurti dvi specializuotas matematikos mokyklas. Jos sukurtos Maskvos Kolmogorovo mokyklos pavyzdžiu ir priima tik puikiai matematikos egzaminą išlaikiusius šešiolikmečius. Sausį vyriausybė pranešė, kad vykdydama „pramonės strategiją“, kuria siekiama didinti apgailėtiną Jungtinės Karalystės našumą, nori atidaryti daugiau tokių mokyklų. Gabių vaikų ugdymą sieti su ekonomika kai kuriuos žmones gali gąsdinti. Vis dėlto daug gamtinių išteklių neturinčiose šalyse, pavyzdžiui, Singapūre, tai jau seniai sveiko proto balsas.

Deja, protingų vaikų iš skurdesnių šeimų potencialas dažnai lieka nepanaudotas. Gruodį Rajas Chetty iš Stanfordo universiteto su kolegomis publikavo straipsnį, kuriame gaili „prarastų einšteinų“. Jie nustatė, kad vaikai, kurie trečioje klasėje pagal standartinius testus patenka tarp 5 proc. geriausių, vėliau daug dažniau patentuoja išradimus nei likę 95 procentai. Ši tikimybė dar didesnė, kai protingas vaikas – iš pasiturinčios šeimos.

Philippe’as Aghionas iš Londono ekonomikos mokyklos su kolegomis panašius rezultatus gavo Suomijoje. Aukštą IQ turintiems, bet skurdesnių šeimų vaikams rizika nerealizuoti potencialo ypač didelė. Tai ne tik neteisinga. Sykiu tai reiškia, kad talentai, kurie galėtų gydyti ligas ar kurti geresnius skrudintuvus, tiesiog iššvaistomi.

Skurstantiems, bet protingiems vaikams sunku dėl įvairių priežasčių, ir gabių vaikų programos dažnai nepadeda. Kai paraiškos savanoriškos, jas paprastai teikia turtingi arba griežtesni tėvai. Štai Niujorke korepetitorių įmonės, padedančios keturmečiams pasiruošti stojamiesiems į dar darželyje prasidedančias gabių vaikų ugdymo programas, dažnai ima 200 JAV dolerių už valandą.

Viso geriausių ir protingiausių žmonių potencialo nepanaudojančios šalys moka nemažą ekonominę kainą.

Darbas su korepetitoriais balą gali laikinai padidinti vos keliais punktais, bet dažnai tiek ir tereikia. 2015 m. 70 proc. į tokias programas priimtų mokinių buvo baltieji arba azijiečiai, nors tarp visų mokyklinio amžiaus vaikų jų tėra 30 procentų.

Gerai, kai mokyklos visus vaikus egzaminuoja nelaukdamos, kol vaiką pasiūlys tėvai. 2015 m. paskelbtame darbe ekonomistai Davidas Cardas ir Laura Giuliano nustatė, kad viename Floridos mokyklų rajone pradėjus tirti, kurie mokiniai tinka gabių vaikų ugdymo programai, priimamų skurdesnių vaikų padaugėjo 180 proc., ispanakalbių – 130 proc., juodaodžių – 80 proc. (priimamų baltųjų sumažėjo).

Kai kuriose programose tuo neapsiribojama. Majamio-Deido mokyklų rajonas, ketvirtas pagal dydį JAV, egzaminuoja visus. Skurstantiems vaikams arba tiems, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, taikoma žemesnė IQ riba, jei yra kitų viltį teikiančių ženklų, pavyzdžiui, vaikai greitai mokosi kalbos arba surenka daug balų kituose testuose. Majamio-Deido gabių vaikų programoje dalyvauja 6,9 proc. juodaodžių mokinių (Floridoje 2,4 proc., visoje šalyje – 3,6 proc.).

Protingiems vaikams skirtas programas JAV vykdo 48 iš 50 valstijų, bet 24 iki 2013-ųjų jas peržiūrėjo. Šiandien nė viena valstija atrinkdama mokinius neapsiriboja tik IQ balu. Knygoje „Ungifted“ („Netalentingi“) Scottas Barry Kaufmanas iš Pensilvanijos universiteto tai vadina „rimta permaina, palyginti su tuo, kas buvo vos prieš 20 metų“. Panašių pokyčių buvo ir Europos šalyse.

Mokyklų rajonai tikrina ir kitas savybes, pavyzdžiui, erdvinius gebėjimus, t. y. kaip vaikas kuria ir įsimena vaizdus ar jais manipuliuoja. Psichologas Jonathanas Wai pastebi, kad vaikystėje pasireiškusius erdvinius gabumus ir vėlesnius pasiekimus tiksliųjų mokslų ar technologijų srityje sieja stiprus ryšys. Tai nustatė ir suomių tyrimas. Vis dėlto šie gabumai su vaiko šeimos pajamomis koreliuoja mažiau nei verbaliniai ir matematiniai balai. Taigi J. Wai mano, kad tikrinant tokius gebėjimus talentingi vaikai iš skurdesnių šeimų turi daugiau galimybių sužibėti.

Atkaklumo galia

Kiti tyrėjai nerimauja, kad nepaisant tobuliausių atrankos procesų vien intelekto testai neatskleis vaikų, kurie gali sužibėti jau suaugę. Tokie psichologai kaip S. B. Kaufmanas teigia, jog užaugus į sėkmę veda daug daugiau kelių, nei dažnai įsivaizduojama, o mokyklose reikia stengtis labiau ugdyti tokias savybes kaip motyvacija, ryžtas ir kūrybingumas.

Daugiau psichologų pabrėžia, kad itin svarbus ir atkaklumas, nepaisant to, kaip jis vadinamas: stipriu charakteriu, orientacija į uždavinį ar skrupulingumu. „Kad ir kiek talentas svarbus, pastangos dukart svarbesnės“, – 2016 m. išleistoje knygoje „Grit“ („Stiprus charakteris“) rašo Angela Duckworth iš Pensilvanijos universiteto. Andersas Ericssonas iš Floridos valstijos universiteto mano, kad labai svarbu sąmoningai ir ilgai dirbti (dažnai kalbama apie 10 tūkst. valandų).

Tai supaprastinti teiginiai. Vis dėlto retas tyrėjas nepritars, kad talentą reikia ugdyti ir tam būtinas ne tik intelektas, bet ir sunkus darbas. Gabių vaikų programų – nuo Singapūro iki Anglijos matematikos mokyklų – tikslas yra padėti vaikams siekti svajonės. Štai robotikos vunderkindams gali būti suteikiama proga stebėti universiteto studentų darbą.

Kai kurie gabių vaikų ugdymo aspektai gali atsiliepti visai švietimo sistemai. Vykdant Duke’o universiteto projektą „Puiki idėja“, 10 tūkst. tipinių darželinukų ir pradinukų mokyti taikant dažnai protingesniems vaikams skirtus metodus: kelti aukštus lūkesčius, duoti spręsti sudėtingus uždavinius, ugdyti metakognityvinį mąstymą (mąstymą apie mąstymą). Beveik visų jų testų rezultatai vėliau buvo daug geresni nei bendraamžių.

Kai kurie tyrėjai tuo neapsiriboja. Carol Dweck iš Stanfordo universiteto pabrėžia vaikų mąstyseną – kaip jie patys supranta mokymąsi. Pasak jos, vaikams, kurie mano galintys savo intelektą keisti, būdinga vadinamoji augimo mąstysena, o manančių, kad mokytis geriau nei ketvertais jie negali, ji yra „fiksuota“. Pasak C. Dweck, pirmosios kategorijos vaikai netrukus pradeda geriau laikyti testus.

C. Dweck darbu pagrįsti mokymo metodai šiandien taikomi įvairiose Jungtinės Karalystės ir JAV mokyklose. Pasaulio bankas šią metodiką bando taikyti tokiose šalyse kaip Peru. Antai vienas metodų – mokiniui sakomus teiginius papildyti žodžiais „kol kas“, pavyzdžiui, „Kol kas nemoku dalybos kampu.“

Vis dėlto neseniai atlikta metaanalizė rodo, kad augimo mąstysena grįstos intervencijos ne tokios veiksmingos, nei skelbiama: jos nedaro įtakos tipinio mokinio ir geriausiu atveju daro nedidelį poveikį mokinių iš skurdesnių šeimų pasiekimams. Kitiems psichologams C. Dweck rezultatų pakartoti nepavyko.

Itin lankstaus intelekto idėja taip pat kertasi su jo paveldimumo tyrimų rezultatais. Roberto Plomino iš Londono karališkojo koledžo atlikti tyrimai rodo, kad apie 50 proc. IQ balo lemia genetiniai skirtumai. Tokios išvados neatmeta ugdymo reikšmės – sunkus darbas ir socialinė kilmė svarbūs, bet nelieka pagrindo teigti, kad aukščiausią intelektą galima imti ir išsiugdyti vien valios pastangomis.

Į gabių vaikų ugdymą žiūrėdami plačiau užtikrinsime, kad daugiau jų realizuotų potencialą – tyrimai rodo, kad IQ testai vis dar labai svarbūs, kol atviri kiekvienam. Norint (nepra)rasti einšteinų, reikia jų ieškoti.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų