„Apie ankstesnę savo tapybą pradėjau galvoti kaip apie dabartinės kontekstą“, –teigia L. Jusionis. (Dariaus Markūno nuotr.)

Jusioniški fetišai

Jusioniški fetišai

Tapytojo Lino Jusionio darbai nesupainiojami dėl architektūriškų tikslių linijų, geliančios mėlynos ir nebaigtų siužetų. Visgi naujausia jo paroda atvėrė ir pažįstamas, ir anksčiau neakcentuotas idėjas. Ievai Rekštytei-Matuliauskei menininkas pasakoja apie po truputį kintančią kūrybinę mitologiją.

–  Pastarąją personalinę parodą „Vartų“ galerijoje pavadinote „Nuopuoliu“. Ką turėjote omenyje pasirinkdamas šį žodį?

– Šiuo atveju nuopuolis susietas su dekadentiškumu, meno istorija, mano darbuose regimais parkais ir fontanais. Tai ir asmeninis deklaravimas – tapymas man atrodo dekadentiška, maloni, savitikslė ir rafinuota veikla, neturinti jokio aukštesnio tikslo.

Galvodamas parodų pavadinimus anksčiau stengdavausi aprėpti visus darbus ir atrasti jų pateisinimą. Paroda „Tik sniege liko žymės“ nurodė į siužetą, detektyviškumą. Kita, surengta Klaipėdoje, „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks“ buvo labiau apie utopiškumą ir erdvę, kuri mano darbuose pakeičia pasakojimą, apie laiko ir tapybos sustingimo sąsajas. Naujausioje parodoje pasakojimo kaip siužeto nebeliko, o utopiškumo yra dar daugiau. Šįkart kitaip – rengdamas savo ketvirtąją ar penktąją personalinę parodą jau nebejaučiu būtinybės prieš ką nors teisintis ir įrodinėti. To daryti nereikėtų apskritai. Tapybą dažnai bandoma konceptualizuoti ją pateisinant, tarsi ji pati nebūtų pakankamai legitimi.

Šis pavadinimas yra ir truputį provokacija: per tą laiką, kol formuoji naują parodą, esi dingęs. Kai kam gal ir galėjo kilti klausimų, gal jis jau nustojo tapyti? Gal jau nuopuolis?

– 2011-aisiais, kai ryškiai debiutavote Lietuvos meno gyvenime, viename interviu pasakojote savo kūrybos idėjas: „Tyla, nuotaika, sustingdytas laikas… Visa tai man labai artima. Tačiau tapant man svarbu nagrinėti pačios tapybos kaip kalbos galimybes ir ribas. Visą laiką bandau ieškoti būdų, kaip nei neigiant, nei kartojant galima tapyti dabar, po to, kai tiek visko tapyboje jau padaryta.“ Atrodo, kad sava kūrybinė trajektorija jums buvo aiški nuo pat pradžių. Ar anuomet pasakytos mintys tebegalioja ir šiandien?

– Daug kas išliko. Apie tapybą vis dar galvoju kaip apie tapybos suvokimo mechanizmą. Nors šiek tiek mažiau, bet dabartiniame mano etape liko kadravimas, fragmentiškumas, paveikslas kaip erdvinės visumos dalis. Taip pat tai, kas yra nematoma, bet konstruoja tam tikrą suvokimą. Visa tai, beje, yra svarbūs dalykai kinematografijoje. Svarstydamas apie vaizdinį, vis dar nepasakoju apie jį istorijos, bet galvoju apie patį vaizdinio funkcionavimą.

Mano darbai jau susiformavo į tam tikrą sistemą. Kai į juos žvelgiu retrospektyviai, pastebiu sąmoningai ar atsitiktinai pasikartojančius motyvus, struktūrinius elementus. Imu mąstyti apie kuriamą mitologiją, kuri per juos atsiskleidžia, apie savo fetišus, kurie atsikartoja darbuose. Kitaip tariant, apie ankstesnę savo tapybą pradėjau galvoti kaip apie dabartinės kontekstą.

– Ar ši atpažįstama, anksti susiformavusi jūsų estetika vieną dieną gali tapti visiškai išeksploatuota ir nebeįdomi pačiam?

– Jau sugretinant mano parodą „Vartų“ galerijoje su ankstesnėmis, galima įžvelgti mažų žingsnių kitokios estetikos link. Atsirado detalių, nutapytų šiek tiek akademiška maniera, tarsi iš natūros. Paveiksle, kurį bus galima išvysti Vilniaus tapybos trienalėje, vienas objektas baigtas ekspresyviais aliejinių dažų potėpiais. To seniau nebuvo. Jei sulygintum dabartinius darbus su 2008-ųjų ar 2009-ųjų, skirtumas dar ryškesnis. Kas žino, galbūt kada nors Jusionis iš tiesų ims tapyti itin ekspresyviai.

Kas žino, galbūt kada nors Jusionis iš tiesų ims tapyti itin ekspresyviai.

– Priartėtumėte prie sau būdingesnės ekspresijos.

– Tai tiesa, dabartiniai darbai prasilenkia su mano emociniu charakteriu. Esu daug impulsyvesnis ir karštesnis žmogus nei mano paveikslai. Žinoma, emocinis charakteris yra tik vienas aspektų: giluminiai pasaulio matymo, konceptualūs dalykai, pagaliau linijų aštrumas ir tiesumas sutampa.

– Dailės kritikė Monika Krikštopaitytė yra pastebėjusi, kad jūsų paveikslus „pabaigia“ žiūrovo vaizduotė. Ar tai sąmoningas siekinys?

– Taip, mano tapomi vaizdiniai yra efemeriški, abstraktūs, juose ir man nėra nieko konkretaus. Viena vertus, jie nebylūs, bet kartu provokuojantys įdėti kokią nors interpretaciją. Witoldo Gombrowicziaus romano „Kosmosas“ herojus išvysta pakartą žvirblį ir svarsto, kokią jis turi reikšmę. Pamato ant lubų įrėžtą rodyklę ir įsivaizduoja, kad ji ne šiaip sau ten yra. Šios projektuojamos mintys su vaizdu gali būti ir visiškai nesusijusios. Bet toks mūsų natūralus santykis su vaizdiniais. Mums sunku likti neutraliems, turime polinkį interpretuoti ir matyti juose kokį nors turinį.

Kita vertus, tiek man, tiek žiūrovui yra galimybė ir visai nieko neinterpretuoti, tiesiog žiūrėti ir likti su ta malonia beprasmybe.

– Sakote, kad klausimai apie Jusionių dinastiją jums yra vieni neįdomiausių, bet vis tiek surizikuosiu. Kiek jūsų šeima įsitraukusi į vienas kito kūrybą?

– Visiškai neįsitraukusi. Esame individualūs. Trumpai ironiškai leptelime apie vienas kito darbus, kartu suvokdami savo skirtingumą. Šeimoje diskusijų apie tai nekyla. Man labai patinka senelio darbai, nors jis kuria visiškai kitaip nei aš. Jam taip pat smalsu gyvai pamatyti mano kūrybą. Kartais draugiškai pasijuokia, kad man bepigu imtis didelių formatų, kai didžiąją dalį jų tiesiog nudažau viena spalva.

– Dažnai interviu jūsų klausia, kodėl, būdamas vizualiųjų menų šeimos atstovas, iš pradžių pasirinkote studijuoti filosofiją. Man įdomiau, kodėl visgi nebaigėte šių studijų?

– Man pasirodė, kad akademinė veikla – tai visai kitokios trukmės sfera, neturinti tokio baigtinumo kaip tapyba. Man, kaip nekantriam, patinka greičiau pamatyti rezultatą: nutapyti paveikslą ir juo džiaugtis. Iš tiesų tai truputį anekdotinis pasiteisinimas. Galėjau sprendimo mesti filosofijos studijas ir nepriimti ir gal nebebūčiau tapęs.

– Kokia jūsų, kaip sėkmingai savo darbus parduodančio menininko, nuomonė apie lietuviškos meno rinkos judesius?

– Meno rinka Lietuvoje atsigauna, nors man sunku ją vertinti objektyviai, kai turiu ir asmeninę kreivę. Geriausias laikas man – kai kažkas nusprendė, kad Jusionis vertas dėmesio, ir pirko daug mano kūrinių į savo kolekcijas. Tokie paūmėjimai jau praėjo, tad asmeniškai sėkmingiausiais galėčiau įvardyti kokius 2011-uosius.

– Bet jūsų darbų kainos visą laiką didėja?

– Iš pradžių didėjo greičiau, paskui lėčiau. Pačioje pradžioje mano paveikslus buvo galima įsigyti už pusantro tūkstančio litų ar net mažiau, vėliau kainos smarkiai šoktelėjo. Natūralu, kad, pakilusios vos ne dvigubai, paskui taip staiga šauti į viršų nebegali. Manau, jog įvertinimas rinkoje adekvatus: jei būtų per mažas, viską staiga išpirktų. Tai visuomet aptariame su man atstovaujančia „Vartų“ galerija.

Kalbant iš asmeninės pusės, darbų vertė man gana dvejopa. Vienu metu atrodo, kad jie verti daugiau, o kartais susimąstau, koks absurdas, kad tapydamas savo malonumui ir it mažas vaikas krapštydamasis prie drobės už tai dar gaunu pinigų. Galėtum, rodos, pats susimokėti, kad tik leistų tokia veikla užsiimti toliau.

—–

L. Jusionis

Gimė 1986 m. Vilniuje
2005–2007 m. studijavo filosofiją Vilniaus universitete.
Nuo 2009 m. dalyvauja parodose.
2010 m. stažavosi Valstybinėje Štutgarto meno ir dizaino akademijoje.
2011 m. baigė freskos ir mozaikos studijas Vilniaus dailės akademijoje.
2011 m. tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ antros vietos laimėtoju.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų