-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gimiau Klaipėdoje. Vasaras praleisdavau Juodkrantėje, sename pasitraukusios vokiečių šeimos name, kur gyveno teta Julija. Patys gražiausi prisiminimai iš vaikystės ir paauglystės susipina į laimingą saulėtų dienų, drybsojimo prie jūros, maudynių mariose paveikslą. Į jį įsikomponuoja ir naktiniai pasivaikščiojimai po salsvai aštraus leukonijų kvapo prisigėrusią Juodkrantę, prieš lietų žemai šaudančios kregždutės, besisukantys ungurių žiedai dideliuose dubenyse virtuvėje (dėdė buvo žvejys), bastymasis su baltu šunimi Pūkiu po mišką. Tos vietos jausmą kaskart galiu prisikviesti pasileidusi dviračiu per neriją, kvėpdama sodrų pušų kvapą ar pajutusi smėliu ir jūra dvelkiantį vėjo šuorą.
Pirmą kartą į Niujorką atskridau gal prieš 17 metų. Iš oro uosto vežė tada man įtartinai atrodęs sikas juoda barzda ir dideliu turbanu. Vakarinės spūstys privertė jį pasukti dar įtartinesnėmis gatvėmis. Liepos mėnuo. Sename taksi karšta, tad atsidariau langus. Skersvėjis ėmė šokdinti aplink veidą plaukus ir staiga kaip „Tūkstanty ir vienoj nakty“ išniro neįtikėtinas šviesų miestas. Sėdėjau ant karštos sėdynės prišlieta ne tik karščio, bet ir didelio įspūdžio. Dar ir dabar miestas man toks pat įspūdingas: dangoraižiai, gaisrinių kopėčių grafika, garas ir garsai iš metro šachtų… Gyvas, kvėpuojantis organizmas.
Gimtadienio proga pabėgau iš Vilniaus ir pasidovanojau bilietą į koncertą džiazo klube „Birdland“ Niujorke. Tą vakarą klausiausi kabareto dainininkės Marilyn Maye ir savo mėgstamo Kurto Ellingo. Tik klišės ateina į galvą, norint aprašyti jų muzikavimą. Trumpai tariant, dievų išrinktieji.
Vaikystėje nesupratau, kam reikalingi muziejai. Vėliau mano gyvenime atsirado dailės mokykla, paskui teatras, gastrolės ir galimybė pamatyti ką nors įdomaus. Valstybiniame muziejuje Amsterdame kelių Rembrandto autoportretų gelmė ir šviečianti Johanneso Vermeerio „Pienininkės“ mėlyna spalva mane pribloškė meno galia, kurios neįsivaizdavau egzistuojant. Neseniai Paryžiuje „Jacquemart-André“ muziejuje lankiausi parodoje „Rembrandt in confidence“. Šis genijus man nustelbia visus matytus autorius.
Pastaruoju metu įspūdingiausias matytas spektaklis. Jei konkrečiau – „Bado meistras“ man atsivėrė ne kaip režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrinys, bet kaip aktorės Viktorijos Kuodytės meistrystė.
Komentarai
-
- Dovanele
- 21:21 2018.05.07
Rodyti visus komentarus (1)Be jokios abejones geriausias suvenyras – atsiminimai, taciau jie tik sau, dovanoms visvien jauciame pareiga kazka nupirkti. Zinoma smagu gauti koki saldumyna, taciau dazniausiai perkame kazka tokio, kas atspindetu aplankyta sali ir isliktu ilgam. Greiciausiai net ne del zmogaus, kuriam ji perkame, o del saves, nes mums tuo momentu ten buna labai faina. Man visai patinka raktu pakabukai rasikliai, tik ne magnetukai, nes jie neturi praktines reiksmes apart saldytuvo dekoravimo be jokios temos.