-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Dar praėjusių metų rudenį Lietuvos gėjų lygos (LGL) pristatyta 14–18 m. LGBT moksleivių apklausa parodė, kad dauguma jų homofobiškas pastabas iš klasės draugų ar mokytojų girdi labai dažnai. Paaugliai skundėsi patiriantys psichologinį, žodinį ar net fizinį smurtą dėl savo seksualinės orientacijos.
Mokyklos tikslas, kaip jūs minėjote, yra susijęs su asmeniniu tobulėjimu bei vaikų ateitimi. Tyrimai rodo, kad blogai jausdamiesi mokykloje, jie yra linkę praleisti pamokas, gauna žemesnius pažymius, jaučia depresiją, menką savivertę. Baigę mokyklą, patyčias ar smurtą patyrę mokiniai mokslus tęsia nenoriai. Lietuvoje problema vystosi toliau: dalis LGBT asmenų nurodo galvojantys apie emigraciją. Tai, žinoma, turi neabejotinų pasekmių šalies ekonomikai ir ateičiai – jūs auginate žmones, kurie nenori likti Lietuvoje, būti jos visuomenės dalis.
LGBT teisės, kaip ir moksleivių teisės, yra žmogaus teisių objektas, nes kalba sukasi apie laisvę būti savimi bei, šiuo atveju, teisę į išsilavinimą. Jis turėtų būti visiems vienodai prieinamas. Tačiau jei jaunas žmogus mokykloje jaučiasi blogai, iš jo šaipomasi, jis praleidžia pamokas, galiausiai meta mokslus, mes turėtume savęs paklausti ‒ ar jam iš tiesų yra užtikrinamos vienodos galimybės įgyti išsilavinimą?
– Svarbu tai, kad mokytojai, kiekvieną dieną susiduriantys su įvairiais mokiniais – skirtingų patirčių, skirtingos kilmės, galbūt netgi kalbančiais skirtingomis kalbomis ‒ galėtų kalbėti apie toleranciją, pagarbą ir suteiktų pasitikėjimą. Taip pat, kad gebėtų identifikuoti patyčias ir smurtą, mokinius, atsidūrusius jų centre, bei įsikištų laiku.
Kita vertus, mokyklose turi būti numatytos taisyklės, užkertančios kelią bet kokio pobūdžio diskriminacijai. Jos turi būti aiškios ir visiems žinomos: mokiniams, mokytojams ir tėvams. LGBT mokiniams labai svarbu gauti pozityvią informaciją apie LGBT žmones. Pastebime, kad Lietuvos mokyklose to trūksta. Vaikai gauna tik neigiamą informaciją, sakančią, kad su jais kažkas yra negerai.
Visgi mokyklos – tik maža detalė visoje dėlionėje. Pavyzdžiui, JAV nėra nacionalinės švietimo politikos, ją savarankiškai organizuoja ir įgyvendina valstijų valdžia. Kai kuriose jų nėra galima vaikams suteikti pozityvią informaciją apie seksualinę orientaciją, LGBT ir panašiai, kitose įstatymai numato, kad būtų gerai vaikams pateikti visą neigiamą informaciją, tik ne pozityvią. Mūsų tyrimai rodo, kad tokiose valstijose gyvenantys LGBT mokiniai jaučia menkesnę savivertę, nenori būti švietimo sistemos dalimi, jiems nesiseka mokykloje.
Lietuva turėtų susirūpinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu, kuris iš esmės sako, kad apie tam tikrus dalykus mes negalime kalbėti viešai, nes tai gali daryti neigiamą įtaką vaikams, kenkti jų gerovei.
– Teikdami rekomendacijas ir siūlymus mokykloms, įstatymų priėmėjams mes sakome, kad reikia priemonių, užkertančių kelią bendro pobūdžio patyčioms. Tačiau negalime pamiršti, kad yra tam tikros kategorijos žmonių, kuriuos pašaipos ar smurtas paliečia labiau nei kitus. Ypač, jei problemos nėra aiškiai įvardijamos įstatyme ar kituose teisės aktuose, minėtose mokyklos taisyklėse. Tokiais atvejais mokytojai, pavyzdžiui, nežino, ar jie turėtų imtis iniciatyvos ir įsikišti į patyčias. Juk akivaizdu, kad negalima šaipytis iš vaikų, kurie atvyksta iš kaimo vietovių į didžiuosius miestus, tačiau kai pokalbis pakrypsta apie seksualinę orientaciją, kalbėtis pasidaro nebe taip paprasta.
Lytinis ugdymas yra švietimo sistemos dalis. Teko girdėti, kad Lietuvoje turite problemų su lytinio ugdymo programa. Mokiniai esą neįgyja reikalingų žinių apie seksualinę orientaciją, santykius bendrąja prasme.
Kita vertus, net ir tai, kad programos egzistuoja, neleidžia užtikrinti jų efektyvumo. Programa – tik pirmas žingsnis. Mes privalome skirti laiko ir energijos stebėti, kas vyksta mokyklose, kokius pokyčius tai įgalina. Vyriausybė turėtų būti suinteresuota greta bendrų klausimų apie sveikatą, psichologinę būseną, rinkti duomenis ir apie LGBT bendruomenės problemas. Tai leistų stebėti visuomenės kaitą. Tinkamas lytinis švietimas yra reikalingas, siekiant normalizuoti pokalbį apie LGBT, ištraukti juos liečiančias temas į dienos šviesą.
– Ne tik LGBT moksleiviai dažnai nenori apie savo problemas mokykloje kalbėtis su tėvais. Tad mes ir vėl grįžtame prie mokytojų. Jiems tenka atsakomybė kalbėtis su vaikais, palaikyti juos. Kita vertus, tėvai irgi yra mokyklos bendruomenės dalis. Jie turi žinoti ir suprasti mokyklos taikomas praktikas dėl patyčių ir smurto. To tikimasi ne tik iš jų vaikų.
Tėvai dažnai pyksta – nemokykite manęs, kaip auginti vaikus. Ypač kritiški jie dėl lytinio ugdymo, kol paaiškėja, kad reikalingų žinių patys nesuteikė. Tėvai turėtų mokyti savo atžalas gerbti, priimti aplinkinius. Išmokyti elgtis su kitais taip, kaip norėtų, kad su jais būtų elgiamasi, suprasti skirtumus gali kiekvienas tėvas ir motina. Tačiau lytinis ugdymas – mokyklos atsakomybė. Ji rengia būsimus šalies piliečius, padeda pamatus jų gyvenimui ir suteikia svarbiausias žinias.
– Internete atskirti, kuris šaltinis patikimas, kuris – ne, labai sunku. Tai didžiausias iššūkis jaunam žmogui. Šiandien, jei nesijaučiame, pavyzdžiui, sveiki, galime į „Google“ paieškos sistemą suvesti savo simptomus, ir gauti tiek kokybiškus atsakymus, tiek visiškus išsigalvojimus.
Kita vertus, buvimas socialinėje erdvėje kai kurioms visuomenės grupėms – žmonėms, kurie jaučiasi marginalizuojami ar izoliuoti, yra labai svarbus. Ten jie gali gauti palaikymą, susirasti naujų draugų, apie save išmokti daug dalykų. Mūsų užduotis – pasirūpinti, kad patikimų šaltinių būtų kuo daugiau, kad visuomenė juos žinotų ir akylai stebėtų juose pateikiamą informaciją.
– Tai, kad vienose valstybėse yra lengviau kalbėti apie LGBT, susiję su konkrečios visuomenės istorija ir kultūra. Lietuva padarė labai didelę pažangą, tačiau to negana. Vien minėtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas rodo, kad jūsų šalyje egzistuoja dalykai, apie kuriuos kalbėti yra normalu, ir tie, kurie suvokiami kaip esantys užribyje.
Kita vertus, situacija Lietuvoje mažai skiriasi nuo kitų šalių Rytų ir Vidurio Europoje. Juk valstybės Vakaruose turi gerokai ilgesnę LGBT judėjimo istoriją: Lietuvoje tokios organizacijos veikia maždaug du dešimtmečius, o Nyderlanduose skaičiuoja jau devyniasdešimtąjį gimtadienį. Tad erdvės tobulėti – pakankamai, galimybių pokyčiams – dar daugiau.
J. G. Kosciwas
Nuo 2013 m. Gėjų, lesbiečių ir heteroseksualių asmenų švietimo tinklo (GLSEN) tyrimų ir strategijos vadovas.
2003 m. įgijo daktaro laipsnį Niujorko universitete.
Penkiolika metų konsultuoja nevyriausybinio sektoriaus organizacijas ir vietos bendruomenes.
Rengia tyrimus ir analizes vaikų, jaunimo švietimo, lytinio ugdymo, LGBT bendruomenės integracijos klausimais.
