Jau kurį laiką informacinis karas yra mūsų kasdienybė. Rusija, 2006 m. pasirašiusi TV be sienų konvenciją, iki šiol jos neratifikuoja, bet naudojasi visomis laisvo informacijos bei žiniasklaidos verslo judėjimo galimybėmis Europoje. Tačiau iš savo žiniasklaidos rinkos ji pamažu visiškai išstūmė užsienio kapitalą ir atvirai demonstruoja nepagarbą žodžio laisvei bei žurnalistinės etikos standartams. 2000 m. priimta Rusijos informacinio saugumo doktrina, kurios nuoseklaus įgyvendinimo rezultatai aiškiai atsiskleidė parodžius agresiją Ukrainoje.
ES buvo visiškai nepasiruošusi šioms atakoms. Rusijos apetitas Vakarų informacinėje erdvėje jau neapsiriboja rusakalbiais „artimajame užsienyje“, 24 valandas transliuojantis kanalas anglų kalba „Russia Today“ skirtas nebe tik „pasaulyje išsibarsčiusiems tėvynainiams“, ši valstybė turi programą 13 kalbų transliuojančios „Euronews“ bendrovės akcijų. Visa tai negali nekelti nerimo. TV produkcijai gaminti ši šalis skiria milijardines dotacijas ir taip iškreipia viso žemyno žiniasklaidos rinką. Agresiją pateisinanti, tautinę neapykantą kurstanti, tautas, organizacijas bei asmenis, kurie priešinasi Rusijos imperinei politikai, pašiepianti, menkinanti ir šmeižianti propaganda rusiškuose kanaluose paprastai įterpiama patrauklių pramogų kontekste.
Lietuvos reklamos davėjai prisideda prie ir taip gerai finansuojamų propagandinių Rusijos kanalų išlaikymo.
Neretai galima išgirsti pasvarstymų, kad neverta bandyti drausti įstatymus pažeidžiantį turinį teikiančių kanalų transliacijos – vis tiek viskas prieinama internete ir per palydovinę televiziją, kuriai jokių sankcijų nepritaikysi, o Lietuvos žiūrovai ne tokie kvaili, kad neatskirtų, kur melas, o kur tiesa. Su tokia logika būtų galima ir sutikti, jeigu mūsų šalis per visus nepriklausomybės metus būtų vykdžiusi bent kiek koordinuotą kultūros politiką, ugdžiusi žiniasklaidos raštingumą ir branginusi piliečių pasitikėjimą savo valstybe. Kita vertus, ES pozicija turinio reguliavimo klausimu nedviprasmiška – įstatymų draudžiamo turinio prevencija turi būti vykdoma, nepriklausomai nuo prieigos rūšies.
Be abejonės, įstatymų spragos turėtų būti užtaisytos, tačiau tai užims laiko. Kai kas siūlo programas žymėti „pagaminta Rusijoje“, panašiai kaip dabar nepilnamečių apsaugos tikslais naudojami ženklai S ar N-14. Pačioje Rusijoje populiarėja internetu platinami demaskuoti propagandinių federalinių kanalų siužetai, pateikiami informacinėse programose, – jie stabdomi tose vietose, kur yra melas, netikslumas ar supainiota nuomonė ir faktas, tuomet įterpiamas paaiškinantis komentaras. Regis, nebūtų sunku įgyvendinti panašių socialinės reklamos projektų ir Lietuvoje…
Deja, kol kas pasiduodame rinkos inercijai – tai matyti jau vien iš pastarųjų TNS tyrimų. Antai TV reklamos apimtis išaugo 4,2 proc., bet čia pat pabrėžiama, kad toks šuolis pastebėtas pradėjus skaičiuoti „RTR Planetos“ bei REN TV rodiklius. Be jų būtų pusės procento nuosmukis – tai reiškia, kad Lietuvos reklamos davėjai prisideda prie ir taip gerai finansuojamų propagandinių Rusijos kanalų išlaikymo. Šie skaičiai, be kita ko, reiškia, kad reklamos davėjai eina paskui auditoriją ir neklysdami atrado, jog savo padėtimi nepatenkinti rusakalbiai ir jaunystės nostalgijos apimti vyresni žiūrovai daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus, palyginti su energingais, labiau išsilavinusiais ir didesnes pajamas gaunančiais žmonėmis, kurie vis dažniau renkasi ne televizinę pramogą.
Rusiškos produkcijos įtraukimas į nacionalinių kanalų programas ir su tuo susijusi didėjanti auditorijos dalis iš esmės rodo tą patį. Tokiu atveju galima numanyti, kad trijų Baltijos valstybių pajėgomis sukurtas kanalas rusų kalba tikriausiai turėtų savo auditoriją. Tik lietuviai kol kas šios perspektyvos klausimu nusiteikę bene skeptiškiausiai. Kabelinės televizijos transliuotojai, užuot susitarę dėl, pavyzdžiui, Rusijos išlaikomų kanalų perkėlimo iš bazinių paketų į papildomai apmokestintus, ir toliau peikia Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimus dėl įstatymus pažeidusių kanalų. TV3 grupė įjungdama „RTR Planeta Baltic“ pasididina bendrąją auditoriją ir nemato nieko netinkamo…
Vis dėlto tenka priminti, kad už šalies informacinės erdvės saugumą negali būti atsakingos vien valstybės institucijos. Šiandienėmis aplinkybėmis nė kiek ne mažesnis būtų socialiai atsakingo ir pilietiškai orientuoto verslo vaidmuo. Net manyčiau, kad būtent Lietuvos verslininkai galėtų operatyviau reaguoti ir, reikalui esant, imtis koordinuotų veiksmų visos šalies, žodžio laisvės ir sąžiningos konkurencijos labui.
