Istorijos dalybos

Istorijos dalybos

Per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų Baltarusija ir troško likti ištikima sovietinei praeičiai, ir suskubo perimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palikimo. Keliaudama po šalį kaimynę tuo įsitikina Lina Navickaitė.

Jeigu pamatytume nuotraukose užfiksuotus paskutinius kilometrus prie Lietuvos sienos ir pirmuosius, įvažiavus į Baltarusiją, vaizdai mus apmaudžiai suklaidintų, kuri teritorija priklauso demokratiškai ir ekonomiškai pažangesnei Europos Sąjungos valstybei. Vilkikų eilės nusidriekusios abiejų kaimynių pasienyje, tačiau tik Lietuvos pusėje vairuotojai ilgas laukimo valandas leidžia apsupti daugybės šiukšlių. Tad įvažiavus Baltarusijon į akis krinta tvarkingai išrikiuoti konteineriai ir ideali švara.

„Moterys, laikykitės tvarkos“, – gana įsakmiai nuskamba valytojos žodžiai rusų kalba, adresuoti prie viešojo tualeto Baltarusijos pasienio zonoje išsirikiavusioms turistėms iš Lietuvos. Peržengi WC slenkstį ir akimirksniu grįžti tris dešimtmečius atgal, nors ant vandens bakelio padėtas laikraštis – šios savaitės.

Nuo Vilniaus iki Baltarusijos pasienio nėra nė 40 km, o Minską automobiliu būtų galima pasiekti kiek daugiau nei per 3 valandas. Tačiau beveik dar antra tiek laiko gali tekti praleisti kertant sieną. Pasienio ir muitinės pareigūnai pirmiausia suskuba prie turistinių autobusų. Dar pernai šių keleiviams, kaip ir vykstantiems lengvaisiais automobiliais, likdavo tik spėlioti, kaip sparčiai pavyks pervažiuoti iš vienos valstybės į kitą. Padėtis iš esmės pasikeitė pasienyje apsilankius Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai. Jis tradiciškai įsakmiu tonu nurodė, kad turistiniai autobusai čia turi užtrukti ne ilgiau nei 50 minučių, – tiek laiko keliautojų grupės ir praleidžia laukdamos po patikros grąžinamų pasų su vizomis.

Prieš kelerius metus šalies vadovas taip pat griežtai nurodė nepalikti nė pėdos dirvonuojančios žemės. Kolūkių sistemą akylai saugančios kaimynės pasėliai iš pirmo žvilgsnio gali priminti preciziškai apdirbamus Šveicarijos ar Austrijos laukus. Tačiau šios ūkio dalies efektyvumas – itin menkas. Daugumą žemės apdirba kolūkiai, ūkininkams paskirti gerokai skurdesni plotai, nors žmonės vis tiek negali būti tikri, kad valdžia neperims įdirbtų arimų, tad privačių ūkių kasmet mažėja.

Baltarusija tebėra viena skurdesnių Europos valstybių (minimalus atlyginimas šių metų rugpjūtį siekė 1 747 300 baltarusiškų rublių (apie 420 litų), tačiau sostinė demonstruoja klestinčios šalies įvaizdį. Daugybė vykstančių statybų, išblizgintos gatvės, kuriose nepamatysi nė numestos nuorūkos, kruopščiai sutvarkytos viešosios erdvės: vaikų žaidimo aikštelės, parkai, skverai, kur visi suoliukai – lyg pastatyti vakar, o želianti žolė, regis, prilygsta augančiai aukščiausios klasės golfo klubuose. Tokiu išorės spindesiu Minskas gerokai lenkia ne tik Vilnių, bet ir kitas Vakarų Europos sostines. Tačiau, pasidairius po šį miestą ne tik pro autobuso langą, įspūdis greitai keičiasi.

„Mes didžiuojamės tavimi, Baltarusija“, „Šlovė Baltarusijos didvyriams“, „Sveiki atvykę į miestą herojų“, – tokių ir panašių šūkių apstu visame Minske. Jie dengia nemažai reklaminių stendų arba pasitinka žiedinėse sankryžose, kur patriotiniai žodžiai pražysta gėlėmis. Čia daugybė sovietinių, Antrojo pasaulinio karo simbolių ir, žinoma, Lenino paminklas, kuris, kaip ironiškai juokauja užsieniečiai gidai, liko savo vietoje tik todėl, kad didysis tautos vadas sukurtas įsikibęs į stabilią atramą.

Pergalę Antrajame pasauliniame kare šlovinančios iškabos Minsko centre yra akivaizdus pavyzdys to, kaip stipriai šios šalies, istoriko Timothy Snyderio žodžiais, – „kruvinosios žemės“, visuomenę vis dar veikia kovos su nacistine Vokietija tema. Tačiau, subyrėjus Sovietų Sąjungai, nepriklausomybę paskelbusiai ir nacionalinės tapatybės ieškančiai Baltarusijai buvo būtina atrasti savą istorinį naratyvą. Juo, regis, tapo LDK kultūros paveldas – apie pusantro šimto šios šalies teritorijoje išsibarsčiusių senosios mūsų valstybės valdovų ir didikų rezidencijų ar jų liekanų.

Šių pilių likimai Lietuvoje ir Baltarusijoje iš esmės panašūs. Iki XVII a. viduryje LDK nusiaubusio „tvano“ jos išgyveno klestėjimo laikus, o vėliau buvo priešų sugriautos. Kai kurios didikų rūpesčiu atstatytos, bet per Šiaurės karą (1700–1721 m.) rusų ir ypač švedų kariuomenių dar negailestingiau nuniokotos. Buvusią galybę kelis amžius liudijo tik krūvos griuvėsių. Tokios lemties sulaukė ne tik dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančios Naugarduko, Krėvos, Lydos pilys, bet ir Biržų, Medininkų Lietuvoje bei daugelis kitų. Laimė, XX a. pabaigos santvarkų kaita atnešė viltį išsaugoti bent dalį to, ko pagailėjo laikas ir žmonės.

UNESCO saugomos Myriaus pilies atidarymo iškilmėse 2010 m. gruodžio 16 d. prezidentas A. Lukašenka vyriausybei pavedė parengti specialią valstybės programą, kuri po metų buvo pavadinta „Baltarusijos pilys“. Pagal ją žadama 2012–2016 m. didžiąja dalimi valstybės lėšomis atstatyti, restauruoti ar konservuoti 38 LDK pilis ir rūmus. Į visiškai atstatomų tvirtovių sąrašą įtraukti Sapiegų Ružanai, senoji Gardino, Radvilų Liubčios, Nesvyžiaus, Iljiničių Myriaus ir Gedimino laikus menanti Lydos pilys.

Nemažai jų jau atnaujintos ir atvėrė duris lankytojams. Tiesa, ne visi tuo džiaugiasi. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus vietos statybininkų baigtai restauruoti Lydos piliai, kurioje vyksta inscenizuoti LDK riterių turnyrai bei vaidinimas apie Jogailos ir Jadvygos vestuves, Baltarusijos paveldosaugos specialistai negaili karčių žodžių. Pažvelgus į tokią restauracijos kokybę, „akis būtina nuplauti muilu“, o kai kurie jų netgi piktdžiugiškai priduria besiviliantys, kad kitiems kultūros objektams pinigų iš numatytų skirti 131 mlrd. Baltarusijos rublių (dabartiniu kursu – 31,4 mln. litų), duok Dieve, nepakaktų. Šiuo požiūriu tikriausiai labiau pasisekė XVIII a. Liubčios tvirtovei, kurios atstatymu jau gerą dešimtmetį aktyviai rūpinasi visuomeninė organizacija. Ši iš įvairių šalpos ir labdaros fondų finansuojamiems darbams pritraukia savanorių iš visos šalies. Įdomu tai, kad, kaip teigia buvusios Radvilų rezidencijos atgaivinimo entuziastai, juos veikti įkvepia Trakų ir Krokuvos Vavelio pilių atgimimo istorijos.

Nors mūsų kaimynai sulaukia kritikos, kad istoriniuose pastatuose esą sudeda plastikinius langus, muziejininkai verti pagyrų už tai, ką sugeba sukaupti už atstatytų mūrų. Didikų rūmuose pasistengta atkurti to meto aukštuomenės buitį bei pramogas, o Lietuvoje neretai apsiribojama klumpių, vieno kito amatininko įrankio ir tautinių drabužių ekspozicija.

Ženklų, kad ir Baltarusijoje toli gražu ne viską lemia geležinė Batiuškos A. Lukašenkos ranka, yra. To pavyzdys galėtų būti baltarusių dėmesys pirmosios LDK sostinės – Naugarduko – piliavietei, kurios sutvarkymą finansuoti sumanyta pinigais, gaunamais iš 2010 m. įsteigtos loterijos „Lobynas“. Lietuviai gidai, matydami, kaip greitai iš griuvėsių kyla senoviniai statiniai, neabejoja, kad netrukus turėtų būti atstatytos ir Naugarduko, ir Krėvos pilys. Pastarosios sienų likučiams sutvirtinti iki 2015 m. ketinama skirti 5 mlrd. rublių (1,2 mln. litų).

Deja, didžiosios dalies LDK kultūros paveldo objektų – per šimto dvarų ir pilių liekanų – ateitis ne tokia optimistinė. Lenkijai lieka tik skėsčioti rankomis, kai Baltarusija už grašius parduoda buvusios bendros valstybės turtą, priklausantį valstybinėms įstaigoms: darželiams, mokykloms, ligoninėms ar kolūkiams. Kalbama, kad iš valstybės, kurioje privatus kapitalas beveik neegzistuoja, juos gali supirkti tik Rusijos piliečiai ar įmonės. Taip šių metų liepą už 24 tūkst. JAV dolerių (apie 62 tūkst. litų) buvo parduotas kadaise Moniuškų giminei priklausęs Šmilovičių dvaras greta Minsko.

Tokia įvykių raida nelabai stebina, juolab kad beveik visa XX a. Baltarusijos istorija buvo neatsiejama nuo Rusijos. Dar ir šiandien nemažai baltarusių nieko nežino apie 500 metų egzistavusią LDK, vienijusią šešių dabartinių valstybių teritorijas, ką ir kalbėti apie atvykėlius iš Rusijos, kurie šventai tiki, kad tai jų protėviai brolius baltarusius išvadavo iš siaubingos lenkų priespaudos ir maloniai sutiko priimti į Rusijos imperijos glėbį.

Pavieniai istorikai perspėja, kad bandymas LDK istoriją pateikti etniniu aspektu ir kelti klausimą, kieno ši valstybė buvo – lietuvių ar baltarusių, atves į aklagatvį. Tačiau, išgirdus, kaip dabar kai kurie Baltarusijos gidai dėsto ir interpretuoja LDK istorijos faktus, mums, lietuviams, darosi kiek nejauku.

„Tai vienas seniausių mūsų valstybės žemėlapių“, – mostelėjo ranka gidė, eidama iš vienos Nesvyžiaus pilies salės į kitą. XVII a. pabaigos žemėlapyje lotynų kalba užrašytas LDK pavadinimas ir pavaizduoti svarbiausi to meto didmiesčiai – Nesvyžius, Vilnius, Trakai, Medininkai, Gardinas – bei smulkesni miestai. Pamačiusi iš nuostabos ištįsusius lietuvių veidus, ji paaiškina, kad dabartinė Baltarusija sudarė didžiąją dalį LDK teritorijos, daugiausia gyventojų būta baltarusių, senoji baltarusių kalba buvo rašytinė to meto mūsų valstybės kalba, tad natūralu, kad šiandienė Baltarusija yra pagrindinė LDK paveldo teisių perėmėja. Taigi, šalis pačiu laiku susigriebė „savus nacionalinius herojus susigrąžinti iš kaimynų – lietuvių ir lenkų“. Atvykėliams iš Lietuvos beliko tarpusavyje pajuokauti, kad mūsų kaimynai, jeigu tik galėtų, ištaisytų „istorinę klaidą“ – perspausdintų visus senuosius žemėlapius bei raštus ir LDK pavadinimą be skrupulų pakeistų į Baltarusijos Didžioji Kunigaikštystė.

Baltarusiai „savais valdovais“ vadina visus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, pradedant Mindaugu, kurio karūnavimo 1253 m. inscenizacijos rengiamos Naugarduko pilyje, ir baigiant Vytautu. Nesvyžių įkūrusi garsioji Radvilų giminė ir jų priešininkai Sapiegos taip pat esą buvo baltarusiai (beje, tokiu laikomas ir netoli Naugarduko gimęs poetas Adomas Mickevičius). Vytis – senasis šios valstybės herbas, o Žalgirio mūšis – didžiausia kaimynų triumfo akimirka XV a.

Viešojoje erdvėje LDK istorijos apraiškų vis daugėja. Šių metų birželio pabaigoje Vitebske atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, baltarusių vadinamam Olgerdu. Ši skulptūra, kaip rašė spauda, šalies gyventojams primins, kad jie turi kuo didžiuotis ir kas kuria tautos nacionalinę tapatybę. Taip pat paminėta, kad atidarymo iškilmėse dalyvavo nemažai rusų turistų su trispalvėmis Rusijos vėliavėlėmis. Iškilmingai minint Algirdo nuopelnus ankstesnei Baltarusijos valstybei, faktai, kad Lietuvos didysis kunigaikštis du kartus buvo apgulęs Maskvą, nutylėti. Beje, Algirdo skulptūros autorius Sergejus Bondarenka jau kuria paminklą Mindaugui, jis turėtų iškilti Naugarduke.

Mus, ko gero, turėtų guosti, kad toks LDK „baltarusinimas“ nevyksta visos valstybės mastu ir aukščiausiosios valdžios palaikymo sulaukia probrėkšmiais. Istorijos vadovėliai per pastaruosius du dešimtmečius perrašyti kelis kartus, bet LDK skiriama palyginti nedaug dėmesio. Pavyzdžiui, baigiamosios 11 klasės vadovėlyje apie kadaise stipriausią Europos valstybę parašytas vos vienas paragrafas. Maža to, ir A. Lukašenka įspėjo, kad jaunimui, kuris turi didžiuotis iškilia šalies praeitimi bei dabarties laimėjimais, neturi būti siūloma „kenksmingo surogato“. Šiais laikais jaunajai kartai esą peršamas „vulgarus nacionalizmas“, kai mėginama teigti, kad baltarusių paveldas sietinas tik su LDK. Anot jo, tikrasis šalies nacionalinis turtas – ne tik pilys ir šlėktos, bet „pirmiausia unikalūs amatai, liaudies kūryba ir baltarusiškosios bei sovietinės kultūros nuopelnai“. Tad praeities didikų garbinimas neturėtų užgožti kur kas didesnės vertybės – valstietiškosios šios šalies gyventojų prigimties.

Kai kurie istorikai taip pat suskubo viešai reikšti nuomonę, kad bandymai Baltarusijos kultūrai prikergti Radvilas, Sapiegas ir Oginskius neturi nieko bendra su baltarusių liaudies mentalitetu, nes didikai atstovavo visai kitai tautai ir kultūrai. Tai tik patvirtina faktą, kad mūsų kaimynai iki šiol istoriją vertina per dabartinės politinės padėties prizmę. Daug tyliau skamba oponentų pasvarstymai, kad, ignoruodami civilizuotą LDK kultūrą, kurtą to meto visuomenės elito, baltarusiai renkasi savižudybės kelią. Jeigu ne materialieji lietuviškosios kultūros paminklai, mūsų kaimynams teliktų tik sandalai ir Slucko juostos.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų