Išsinėrusi iš mados

Išsinėrusi iš mados

Buvusi manekenė Jovita Misevičiūtė jau metus gyvena menininkės Agathos Isobel gyvenimą. Tai ne skirtingos moterys, o du vienos asmenybės amplua, iš pradžių buvę kiek prieštaringi, bet galų gale susilieję į vieną įvairiaspalvę esybę.

Jovitos Misevičiūtės portretą spalvingą padaro išskirtinai įvairialypė jos gyvenimo patirtis, o charakterį geriausiai nusako tamsos ir šviesos opozicija. Šviesioji – tai moteriškoji, švelnioji, romantiškoji būdo pusė, o menininkės ego skleidžiasi mistiškoje kūrybos prieblandoje.

Toks buvo pirmas įspūdis šviesiaplaukei angeliškų bruožų merginai pravėrus ekstravagantiško lofto duris. Prieš įsikuriant prie valgomojo stalo pasikalbėti, aukšta, liekna žydraakė manekenė nuoširdžiai šypsodamasi pirmiausia svetingai aprodė savo namus. Erdvaus, šviesaus lofto svetainės zonoje Jovita įsirengusi ir savo dirbtuves, kuriose gimsta ekscentriškas jos menas.

Kambario viduryje – pradėta instaliacija, aplink – nebaigtos skulptūros iš gyvūnų kaukolių, kaulų, paukščių plunksnų. Smalsiai tyrinėdama kūrybinę virtuvę nuo vieno eksponato atšokau lyg nuo ugnies: po stikliniu gaubtu tysojo pelės iškamša. „Ji čia atsirado dėl to, kad aš, kaip ir jūs, labai bijojau pelių. Šioji man padėjo nugalėti baimę…“ – šypteli mergina ir paskui mane atseka į virtuvę, kur lyg ant sparnų atskridau po akistatos su savąja fobija.

Akių kontaktą su jaunąja menininke palaikyti trukdo žvilgsnį traukiančios aplinkos detalės: paukščių iškamšos, ekscentriški piešiniai, virš galvos kabantys gėlių vazonai, du aplink besisukiojantys katinai. Jovita Misevičiūtė pasakoja apie manekenės karjerą, baigtą prieš metus, o atrodo, lyg tai būtų tolima praeitis: „Modeliu dirbau beveik trylika metų. Iš pradžių buvo labai įdomu, veikla – dinamiška, atrodė, gana kūrybiška. Bet ilgainiui liko daugiausia komerciniai darbai, kurie yra pelningi, bet menkai domina – kaip aš sakau, nebejaučiau jokio virpesio. Staiga supratau, kad ši specialybė išvis netinkama mano charakteriui: esu individualistė, o mados pramonėje visada dirbi didelėje komandoje. Už modelį visi viską padaro, net batus užriša… To nebenorėjau, mat jaučiausi išaugusi, taigi apsisprendžiau išmėginti kitą kelią.“

Didžiausias modelio darbo privalumas, turbūt kaip ir daugeliui, Jovitai buvo nesibaigiančios kelionės. Kurį laiką mergina gyveno tarp Kauno ir Paryžiaus, o galų gale dviem metams apsistojo Londone. Šis kultūros centras ir prikėlė joje miegojusią menininkę. Lietuvė buvo įsikūrusi vadinamajame hipsterių, menininkų, mados pasaulio atstovų rajone Dalstone. Meniška atmosfera įkvėpė imtis saviraiškos ir netrukus gimė pirmasis trumpametražis filmas „Delirium of Love“, pernai pristatytas Lietuvos trumpametražio kino festivalyje „Kino šortai“. Kuriant scenarijų, scenografiją, dekoracijas jaunosios menininkės kūrybinis ego išaugo ir nuo to laiko nebedavė ramybės.

„Visa, ką aš kuriu, yra apie mano jausmus, būsenas, perteikiu tai naudodama simbolinę estetiką. Apskritai estetika man labai svarbi. Ypač jos pasigedau grįžusi į Vilnių, čia viskas pasirodė vienoda ir pilka, todėl dar labiau įnikau kurti“, – pasakoja į Lietuvą paskui meilę atsekusi mergina. Stebint pašnekovę ir jos klausantis kyla nemažai prieštaringų klausimų: kaip egocentriško menininko gyvenimo vingius gali pakreipti įsipareigojimas kitam žmogui, kaip tokio angeliško veido mergina gali žavėtis mirties romantika, kaip jos rankos, kur kas lengviau įsivaizduojamos dažančios blakstienas ar segančios deimantų auskarus, nesibodi kurti skulptūrų iš kaulų?

„Žmogaus grožį atskleidžia ne drabužis ir ne kitas asmuo jį suvaržo: pats kuri save ir tik pats gali įsikalinti savame kūne. Per tuos metus Vilniuje supratau, kad gebu prisitaikyti prie įvairių aplinkybių ir kurti bet kur. Neslėpsiu, pasikeitus veiklai, gyvenimo būdui, iš pradžių teko pakovoti su savimi, bet dabar esu tokia, kokia noriu būti“, – egzistenciniais apmąstymais dalijasi jaunoji menininkė.

Taigi gyvenimo pokyčių chaose Jovitai Misevičiūtei nurimti padėjo kūryba. Balandžio mėnesį jos darbo vaisiai bus demonstruojami pirmojoje parodoje „Self“, įsikursiančioje Jono Meko vizualiųjų menų centre drauge su bendraminčio menininko Deniso Kolomyckio kūriniais. Ten mergina prisistatys menininkės Agathos Isobel vardu. „Parodos pavadinimas atspindi mano pasaulėžiūrą: aš esu ir save matau visur. Tikiu, kad žmogus gali pats save sukurti, be to, kiekvieną kartą vis kitaip. Visi „Self“ eksponatai atspindi mane, esančią visur“, – sudėtingas idėjas kuo paprasčiau bando išsakyti pašnekovė.

Pirmajai savo parodai menininkė rengia šiuos kūrinius: vieną videodarbą ir dvi erdvines instaliacijas, tris tapybos drobes ir dvi skulptūras. Nebaigtus darbus matau Jovitos lofte. Išdrįstu pasiteirauti: kaip kūrėjas gali būti toks universalus – nuo tapybos, skulptūros iki videomeno? Klausimas merginos nesutrikdo. Jai nesvarbu, kokiais būdais ar priemonėmis materializuojama idėja, nes ši esanti svarbesnė už atlikimo techniką. „Man gražūs visi natūralūs, gamtiški dalykai: kaulai, žirniai, pupos – iš tokių primityvių medžiagų gimsta mano menas. Galiu kurti iš bet ko, kas tuo metu yra po ranka. Manasis kūrybos procesas pagrįstas atsitiktinumais – viskas vyksta čia ir dabar, aš atrandu dalykus tą akimirką. Tai, mano manymu, yra kūrybos ir gyvenimo magija – nieko negali kruopščiai suplanuoti, nebent mėginti nuspėti“, – savo idėjoms atskleisti iškalbos nestinga jaunai moteriai.

Matydama kintančią dabartį Jovita Misevičiūtė jaučiasi gyvenanti, todėl jai svarbu tyrinėti aplinką visais pojūčiais. Tariuosi supratusi, kam kūrėjai reikalingi ramybę drumsčiantys siaubo filmai, pojūčius dirginantys mirtį liudijantys kaulai, niūri muzika… Pasirodo, klystu: visa tai, kas mane ar daugumą kitų žmonių stebina, šokiruoja, menininkei atrodo natūralus ir savaime suprantamas dalykas: „Toks yra gyvenimas, kodėl turėčiau užsimerkti? Bijoti tų skulptūrų savo namuose – tai bijoti savęs. Jose esu aš, argi turėčiau baimintis?“

Priešingai, nei gali pasirodyti, Jovita savo kūrybos netapatina su jokia negatyvia filosofija. Ji kuria įkvėpta budistinės pasaulėžiūros, žmogų suvokia kaip atgimstantį aplinkoje. Iš pažiūros šokiruojantys meno kūriniai parodos lankytojams iš tiesų turėtų atskleisti humaniškumo ir gėrio idėjas – apie šiuos svarbiausius dalykus mergina kalba savo darbais: „Kiekvienam žmogui būdingas herojiškumo troškimas – savaip pakeisti, patobulinti pasaulį. O aš noriu visuomenei skleisti ramybę, harmoniją, nes to dabar labai trūksta. Tikiu, kad per kančią, aplinkos negatyvumą žmogus gali pajausti, kas yra tikroji, dieviškoji ramybė, glūdinti jo viduje.“

Paroda „Self“ Jovitai Misevičiūtei bus didelis įvykis. Mergina nusišypso: Agatha Isobel per parodos atidarymą apsivilks vieną iš puošniųjų vintažinių suknelių, kurių ji pati niekada nenešiojanti kasdieniame gyvenime. Iš drabužinės traukdama įmantrius, originalius apdarus menininkė juokiasi laikanti juos ateičiai. Suklūstu – ar ji ketinanti keistis? „Nebent dar didesnės beprotybės link“, – mirkteli Jovita.

Spintoje dominuojanti juoda spalva – merginos mėgstamiausia: „Ji man atrodo dieviška, viską sugerianti, simbolizuojanti patirčių svorį – jai netgi poemą esu parašiusi. Kalbu ne apie neigiamas patirtis, nes vienintelis negatyvus dalykas, mano nuomone, yra tuštybė ir netikrumas.“

Stengiantis pažinti prieštaringą Jovitos Misevičiūtės asmenybę, nesunku pamesti kelią, ypač kai pokalbio pabaigoje ji prabyla apie, pačios manymu, svarbiausius moters gyvenimo dalykus – meilę, šeimą, vaikus: „Negaliu numoti ranka į realybę ir sakyti sau: einu paskui savo meną. Man reikia visko – ir meilės, ir gyvenimo, ir kūrybos…“

Agathos Isobel ir Deniso Kolomyckio paroda SELF veiks 2013 m. balandžio 12–gegužės 7 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 („Vilniaus vartų“ kompleksas), Vilniuje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų