-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo ko prasidėjo jūsų ir J. Božanovo kūrybinė partnerystė?
– Su Jevgenijumi susipažinome, kai jis prieš keletą metų koncertavo Vilniuje. Praėjusios vasaros pradžioje atsitiktinai susitikome Vokietijoje, kur įrašiau kompaktinę plokštelę. Tuomet Jevgenijus prasitarė, kad po kelių savaičių koncertuos Prancūzijoje, o mes su šeima kaip tik ketinome netoli, Ispanijos šiaurėje, atostogauti. Nuvykome paklausyti jo koncerto ir pakvietėme praleisti dar vieną dieną su mumis Ispanijoje. Tuomet daug kalbėjomės apie muziką, ir taip išsirutuliojo bendro koncerto idėja. Jevgenijų labai vertinu kaip atlikėją. Man atrodo, kad mūsų muzikos supratimas sutampa.
J. Božanovas yra pasakojęs apie įprotį į visus koncertus vežiotis savo fortepijono kėdę. Ar jis tai daro iki šiol?
– Manau, kad taip. Tai labai išmintingas sumanymas. Neretai fortepijono kėdės nebūna reikiamo aukščio, pavyzdžiui, nenusileidžia taip žemai, kaip norėtųsi, arba ima girgždėti. Nemalonių staigmenų dažnai būna, tad Jevgenijaus sumanymas ne kaprizas, o gerai apgalvotas techninis sprendimas. Be to, jis rado kėdę, kurią patogu vežiotis, – ši nesunki ir lengvai susideda.
Prieš kelerius metus duodamas interviu IQ J. Božanovas teigė, kad atlikimo menas jam yra svarbesnis nei kompozitorių kūryba, nes ji tėra negyvos natos, iki šias prikelia muzikantas. Ar sutinkate su tokia kolegos įžvalga?
– Ši jo mintis man taip pat įstrigo. Yra dvi nuomonės, dvi mokyklos. Viena teigia, kad atlikėjas nesvarbus – jis tėra tarnas, kuris turi vykdyti visus kompozitoriaus nurodymus. Kita mokykla susiformavo romantizmo epochoje ir atlikėjui šiuo atveju tenka reikšmingas vaidmuo – jis neką menkesnis kūrėjas už kompozitorių, todėl atlikdamas muziką turi atskleisti tam tikras savo savybes, niuansus, apie kuriuos net pats kompozitorius negalėjo įtarti.
Man artimesnė romantinė tradicija, nes pirmoji – akademiškoji – dažnai suniveliuoja atlikėjus į pilką masę, o muzika tampa labiau nuspėjama. Jei drastiškai laikytumės pirmosios mokyklos reikalavimų, pasitelkus šiuolaikines technologijas būtų nesunku kompiuteriu įrašyti visas natas – taip būtų surastas idealus atlikimo variantas, kurį būtų galima užleisti koncertų salėje. Tačiau meno esmė yra jo kaita, gyvybė. Vis dėlto Jevgenijaus mintis per daug radikali. Aš visgi manau, kad labai svarbu išlaikyti jo užfiksuoto turinio ir atlikėjo interpretacijos pusiausvyrą.
Kuo remdamiesi sudarėte bendro koncerto programą?
– Norėjome perbėgti per skirtingas epochas ir stilius. Pagrindinius kūrinius pasiūlė Jevgenijus, tačiau nuo jo pateiktos programos varianto šiek tiek atsitraukėme. Man pasirodė, kad ji buvo šiek tiek apsunkusi. Pirmoje dalyje skambės lengvesnė klasikinė Wolfgango Amadeus Mozarto sonata, pabaigoje sugrosime Maurice’o Ravelio „La valse“ – absoliučiai fortepijono potencialą išnaudojantį kūrinį. Koncerto kulminacijai pasirinkome sodrią ir galingą Sergejaus Rachmaninovo siuitą dviem fortepijonams. Prieš tai atliksime Piotro Čaikovskio kūrinį iš „Spragtuko“, kuris buvo pritaikytas pianistei Marthai Argerich. Antroje dalyje skambės atmosferiniai Claude’o Debussy šeši antikiniai epigrafai.
Fortepijonas – individualistinis instrumentas, o pianistai patys save dažnai vadina vienišiais. Ar nebus sudėtinga dalytis vienu koncertu, auditorija?
– Taip, pianistai dažniausiai yra individualistai – daug laiko praleidžiame vieni ruošdami programą, o fortepijonas yra vienas iš nedaugelio instrumentų, kuris iš esmės nuo nieko nepriklauso. Jam parašyta tiek nuostabios muzikos, kad per visą gyvenimą pavyks prisiliesti tik prie labai mažos dalies. Prieš koncertus būtų ankstoka dalytis nuogąstavimais, bet aš nusiteikęs pozityviai – labai laukiu mūsų bendro darbo. Atlikėjui vienas svarbiausių dalykų yra įkvėpimas, o šiuo atveju jo šaltiniai net du – tai geniali muzika, kurią pasirinkome, ir aukšto lygio partneris, kurį gerbiu, pažįstu jo stilių ir manau, kad kartu pasieksime puikių rezultatų.
K. Uinsko ir J. Božanovo koncertai vyks sausio 28 d. Klaipėdos koncertų salėje, sausio 31 d. Kauno filharmonijoje, vasario 4 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.
