-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Taigi, kaip jau supratote, Cezario salotos neturi nieko bendra su žymiuoju karvedžiu Julijumi Cezariu. C. Cardini, kurio vardas ir buvo paskolintas šiam patiekalui, 1896 m. gimė Italijoje, o po Pirmojo pasaulinio karo emigravo į JAV. Netrukus jis įsikūrė Meksikoje, Tichuanos miestelyje, esančiame vos 20 minučių kelio automobiliu nuo San Diego. Ten Caesaris, padedamas šeimos narių, atidarė nedidelį viešbutį, o šio pirmajame aukšte įkurdino jaukų restoranėlį ir pavadino „Caesar’s Place“ („Pas Cezarį“). Norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį, kad tuo metu JAV galiojo Sausas įstatymas, o Meksikoje jo laikytis nereikėjo.
1924 m. liepos 4-ąją, JAV Nepriklausomybės dieną, į C. Cardini užeigą sugužėjo daugybė Holivudo žvaigždžių, kirtusių valstybės sieną, kad svetingoje vietoje galėtų gerai pasilinksminti. Gėrimų asortimentu buvo gausiai pasirūpinta iš anksto, tačiau C. Cardini nenumanė, jog svečiai būsią tokie išalkę. Maisto produktų atsargos seko, tačiau užsakymų nemažėjo. Galų gale šeimininkas pareiškė nustebinsiąs svečius dar niekur nematytomis firminėmis salotomis. Sumanusis italas rado virtuvėje tik kiaušinių, alyvuogių aliejaus, romaninių salotų lapų, baltos duonos, parmezano, česnakų ir Vusterio padažo. Jis ištrynė lėkštę česnaku, elegantiškai sudėliojo nesmulkintus romaninių salotų lapus, gausiai apšlakstė tirštu, šviežiai suplaktu padažu, apibarstė tarkuoto parmezano drožlėmis ir baltos duonos skrebučiais, pakepintais su alyvuogių aliejumi ir česnakais.
Štai taip buvo patiektos pirmosios Cezario salotos, vėliau sužavėjusios visą pasaulį ir iki šiol nesitraukiančios iš kategorijos favoritų. Ir viskas? Taip. Daugiau jokių priedų pačiose pirmosiose Cezario salotose nebuvo!
Europoje šios salotos paplito ir išpopuliarėjo Velso princo Edvardo VIII žmonos Wallis Simpson dėka. Ji buvo aistringa ir be galo smalsi keliautoja, todėl vienos kelionės metu neatsispyrė pagundai užsukti į C. Cardini restoranėlį ir pati paragauti firminio šeimininko patiekalo. W. Simpson pirmoji paprašė salotų lapus patiekti suplėšytus ir pageidavo patiekalą valgyti naudodamasi peiliu ir šakute. Trumpai tariant, taip Cezario salotos buvo pritaikytos prie „protokolinio“ valgymo taisyklių.
1953 m. „International Society of Epicures“ Paryžiuje įvertino Cezario salotas kaip geriausią patiekalą, per 50 metų sukurtą Amerikoje.
Šiandien viso pasaulio virėjai su malonumu gamina Cezario salotas ir kaskart eksperimentuodami papildo klasikinį receptą naujomis sudedamosiomis dalimis. Išmėginkime išradingų virtuvės meistrų Liutauro Čepracko, Lucos Brusono ir Aldonos Gečienės receptus. Šie virtuvės virtuozai detaliai atskleidė savo sumanymus, atspindinčius skirtingus autorių charakterius bei patirtį.
Liutauras Čeprackas, diplomuotas „Le Cordon Bleu“ mokyklos absolventas, didžiojo diplomo („Le Grand Diplome“) ir aukso medalio savininkas.
Vos tik man telefonu prasitarus apie Cezario salotas, Liutauro vaizduotė iš karto pasufleravo, kad šį kartą salotų lapus jis keps. Nors visi ingredientai tradiciniai, salotų patiekimas išties įspūdingas, o rezultatas labai gardus. Taigi pristatome L. Čepracko receptą, įkvėptą Meksikos saulės ir San Sebastiano miniatiūrinės virtuvės šedevrų.
Sudedamosios dalys: 2 nedidukai romaninių salotų gūžiai, parmezano arba „Džiugo“ sūrio drožlės, balta duona skrebučiams. Užpilas: 1 trynys, 3 skiltelės česnako, 150 ml alyvuogių aliejaus, 1 arbatinis šaukštelis Dižono garstyčių, 1 arbatinis šaukštelis citrinos sulčių, 1 valgomasis šaukštas Vusterio padažo, druskos ir pipirų pagal skonį.
Česnaką sutarkuojame ir užpilame aliejumi, palaikome apie 1 val., tada aliejų nupilame. Česnakus išmetame arba suvartojame kitiems patiekalams. Orkaitę įkaitiname iki 180° C. Baltą duoną supjaustome norimo dydžio kubeliais, aptepame česnakais aromatizuotu aliejumi ir kepame, kol lengvai apskrus. Salotas perpjauname per pusę ir pjautą dalį patepame aromatizuotu aliejumi.
Įkaitiname sausą keptuvę, dedame salotas pjūviu žemyn ir kepame, kol pradės ruduoti, taip pat galima apkepti ir ant grotelių. Atkreipiu dėmesį: nevartome! Tai trunka apie 3–4 min. Kad patiekalas pavyktų, labai svarbu salotų neperkepti.
Į dubenėlį dedame kiaušinio trynį, garstyčias, Vusterio padažą, citrinos sultis ir viską plakame plakimo šluotele. Po truputėlį įmaišome kelis šaukštus alyvuogių aliejaus ir plakame toliau. Susidarius vientisai masei, toliau aliejų pilame plona srovele nuolat plakdami. Pagardiname druska ir pipirais.
Apkeptas salotų gūžio puseles įkomponuojame pasirinktos formos lėkštėje, užpilame šviežiai suplaktą užpilą, sudedame česnakinius skrebučius ir paberiame sūrio drožles.
Esminės L. Brusono ruoštų salotų sudedamosios dalys yra romaninės salotos, parmezano sūris, balta duona skrebučiams.
Luca Brusonas, iš nedidelio Italijos miestelio Veneto regione kilęs šefas, kulinarinius gebėjimus lavino įvairiuose Italijos regionuose ir Vokietijoje. Luca Lietuvoje gyvena nuo 2008-ųjų, o šių metų pradžioje sėkmingai įsikūrė jau nuosavame restorane Vilniaus senamiestyje.
Nors, anot L. Brusono, Cezario salotos toli gražu nėra tokios populiarios Italijoje kaip kitose Europos šalyse bei JAV, jis mielai sutiko pasidalyti savo receptu.
Sudedamosios dalys: romaninės salotos, parmezano sūris, balta duona skrebučiams. Užpilui: 1 kiaušinis, 150 ml itališko ypač tyro („extra virgin“) alyvuogių aliejaus, 1 valgomasis šaukštas baltojo vyno acto, 1 arbatinis šaukštelis Vusterio padažo, 2 valgomieji šaukštai šviežių citrinos sulčių, druskos ir pipirų pagal skonį.
Nuplauname ir nusausiname salotų lapus, tačiau jų nesmulkiname. Iš baltos duonos suformuojame norimo dydžio skrebučius ir apkepame keptuvėje su šiek tiek alyvuogių aliejaus. Į virtuvinį plaktuvą supilame sudedamąsias užpilo dalis, išskyrus alyvuogių aliejų. Plakdami pamažu pilame alyvuogių aliejų. Imame išgaubtą dubenį ir jame ratu išdėliojame nesmulkintus salotų lapus. Suberiame skrebučius bei parmezano drožles. Pagardiname užpilu iš plaktuvo.
A. Gečienė Cezario salotoms panaudojo ir Serano kumpį.
Aldona Gečienė per daugiau nei dvidešimt metų, praleistų geriausių šalies restoranų virtuvėse, pelnė išskirtinio talento savininkės ir daugiausia titulų pelniusios Lietuvos kulinarės vardą.
Anot Aldonos, tradiciniu būdu ruošiamos salotos ne tokios spalvingos ir intriguojančios, todėl virtuvės meistrė nutarė improvizuodama rinktis įvairesnius ingredientus ir nustebinti patiekimo vingrybėmis.
Sudedamosios dalys: romaninės salotos, vyšniniai pomidoriukai, Serano kumpis, parmezano drožlės, balta kvietinė duona. Užpilui: 25 g konservuotų ančiuvių, 15 g sutrintų česnako skiltelių, 1 kiaušinio trynys, 8 g citrinos sulčių, 8 g raudonojo vyno acto, 8 g Vusterio padažo, 9 g Dižono garstyčių, 100 ml alyvuogių aliejaus, 20 g tarkuoto parmezano, 50 g vandens, druskos ir pipirų pagal skonį.
Visus užpilo ingredientus sudedame į virtuvinį plaktuvą ir maišydami pamažu pilame aliejų. Masei sutirštėjus supilame vandenį. Baigę plakti suberiame smulkiai tarkuotą parmezaną. Plonus baltos duonos gabalėlius patepame aliejumi su česnaku ir atsargiai suformuojame norimą formą skardoje, kurioje juos ir skrudinsime. Išgavę norimą pavidalą, pašauname skardą į orkaitę, įkaitintą iki 200° C. Kepame, kol gražiai apskrunda.
Nuplauname ir išdžioviname salotas, rankomis suplėšome mažesniais gabalėliais. Vyšninius pomidoriukus pjaustome į keturias dalis, išimame sėklytes. Sudedame smulkintus salotų lapus ir pomidorų puseles į atskirą indą ir sumaišome su užpilu. Atvėsintą džiūvėsėlį (šiuo atveju suformavome apvalų rėmą su šleifu) dedame į lėkštės centrą. Rėmelio viduryje komponuojame smulkintas romanines salotas, sumaišytas su pjaustytais pomidoriukais bei užpilu. Išdėliojame Serano kumpio gabalėlius ir pabarstome parmezano sūriu.
