-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau ji gerai iliustruoja tai, kas smarkiai lemia ES raidą – vidaus politikos svarbą ES reikalams. Tik Lenkijos vidaus politikos aktualijos bei praeities nesutarimai tarp tuometinės valdančios D. Tusko daugumos bei opozicijoje buvusios, o dabar valdančiosios J. Kaczynskio partijos, gali paaiškinti paradoksalią padėtį, kai ES šalies vyriausybė nenori paremti savo šalies piliečio kandidatūros į svarbiausios ES institucijos vadovo poziciją. Tiesa, tikėtina, kad ši intriga apsiribos tuo, kaip Lenkijos valdantieji tvarkysis su pralaimėjimu.
ES šalių vidaus politika bus tas „dramblys kambaryje“ kai bus svarstomas kitas šios savaitės EVT darbotvarkės klausimas, apibūdinamas kaip „diskusija dėl ES ateities“. Pagrindinė šios diskusijos priežastis – poreikis apgalvoti ES ateitį iš jos traukiantis svarbiai, bet visą narystės laikotarpį sudėtinga partnere vadintai Jungtinei Karalystei. Bet ne tik JK pasitraukimas, o ir dar kelios priežastys motyvuoja ES ir jos valstybių vadovus grįžti prie ES ateities aptarimo.
Tai – nerimas, kad JK pavyzdžiu gali pasekti kai kurios kitos ES šalys (pvz., Prancūzija), galimo euro zonos, pabėgėlių ar saugumo ES kaimynystėje krizių sustiprėjimo išbandymas ES bendradarbiavimo praktikoms ir naujos JAV administracijos požiūris į transatlantinę bendriją ir Europos integraciją. Kaip įprasta ES politikoje, politiniai poreikiai derinami su simbolika, nes šios savaitės EVT taps ir pasirengimu kovo 25 dieną numatytam Romos sutarties 60-mečio minėjimui, kurio metu tikimasi priimti ES ateities scenarijams skirtą deklaraciją.
Gaires diskusijai dėl ES ateities suskubo pateikti Europos Komisija, praėjusią savaitę paskelbusi galimiems ES raidos scenarijams skirtą baltąją knygą. Joje pristatyti penki ES raidos scenarijai jau buvo detaliai viešai apsvarstyti, tad toliau bus apsiribota keliais pastebėjimais apie tai, ką siūlo Komisija ir kas lems, kaip tie siūlymai gali būti realizuoti praktiškai.
Nepaisant deklaruojamo neutralaus, galima sakyti, ekspertinio scenarijų pristatymo pobūdžio, jų aprašyme lengvai pastebimas politinis dokumento pobūdis, kurį dar galima apibūdinti kaip matymą to, ką nori matyti. Arba mėginimą skaitantiems įteigti tai, ką nori matyti Komisija. Pavyzdžiui, iš antrojo scenarijaus („tik vieninga rinka“) aprašymo nesunku pastebėti, kad teksto autoriai radikaliai pakoreguoja vieningos rinkos sampratą ir vietoje tradicinių „keturių laisvių“ (laisvo prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimo tarp ES šalių) apriboja ją iš esmės laisva prekyba ir kapitalo judėjimu.
Laisvo žmonių judėjimo ir paslaugų teikimo atsisakoma remiantis nepagrįsta prielaida, kad administracinės naštos mažinimas atvestų į diskriminacinių ribojimų atkūrimą. O tada atitinkamai pristatomos ir fragmentacijos šiose srityse pasekmės. Beje, net jei ES pavirstų tik muitų sąjunga, ji vis tiek galėtų derėtis dėl naujų laisvos prekybos sutarčių su kitom PPO narėm, tačiau ir tokia galimybė šiame scenarijuje atmetama.
Tiek ES, tiek ir pačių šalių vidaus politika yra nuolatinių kompromisų rezultatas, kuris dažnai nėra efektyviausias bendrų ar nacionalinių problemų sprendimo požiūriu.
Jei būtų laikomasi scenarijaus pavadinimo, jis turėtų būti ne apie galimą fragmentaciją, o apie labiau sutelktas pastangas toliau šalinti kliūtis „keturioms laisvėms“. O jei būtų laikomasi scenarijaus aprašymo, jam tinkantis pavadinimas būtų „Brexit domino“ arba „dezintegracijos scenarijus“, bet turbūt politiškai tai būtų pernelyg provokuojantis pasirinkimas ir netiktų Europos Komisijai „prie institucinio veido“.
Daugeliui patraukliai turėtų atrodyti ketvirtasis scenarijus „daryti mažiau, bet efektyviau“. Tačiau ligšiolinė ES istorija rodo, kad jis menkai tikėtinas. Jei ES iš tiesų nuosekliai dirbtų tose srityse, kuriose kolektyvinis valstybių narių veiksmas sukuria pridėtinę vertę ir nesikištų ten, kur jos įsikišimas sukuria daugiau neigiamų pasekmių, nei teigiamų, neegzistuotų bendroji žemės ūkio politika, o būtų daug daugiau padaryta plėtojant transporto ar energetikos infrastruktūrą, jungiančią valstybes nares, ar bendrai saugant išorės sienas ir tvarkantis su tarptautiniu nusikalstamumu.
Tačiau tiek ES, tiek ir pačių šalių vidaus politika yra nuolatinių kompromisų rezultatas, kuris dažnai nėra efektyviausias bendrų ar nacionalinių problemų sprendimo požiūriu. Politinių kompromisų logika dažnai neatitinka efektyvumo logikos.
Penktasis scenarijus „daryti kartu daug daugiau“ yra mažiausiai tikėtinas, nes radikaliam ES valstybių žingsniui link federalizacijos nėra sąlygų. Atrodo, kad jis pristatomas tik tam, kad būtų galima iš karto eiti prie kompromisinio trečiojo scenarijaus – „tie, kas nori kartu daryti daugiau, daro daugiau“, dar vadinamu „skirtingų greičių Europa“.
Tačiau ir šiuo atveju kyla klausimas – kodėl dabar dalis ES valstybių narių turėtų norėti ir galėti susitarti dėl naujų integracijos projektų tokiose srityse, kaip gynyba, vidaus tvarka, mokesčiai ar socialinė politika, jei iki šiol joms nepavyko to padaryti. Tiksliau, pavyko kai kuriose srityse – eurą naudoja 19 iš 28 ES šalių, taip pat tik dalis šalių dalyvauja Šengeno erdvėje bei kai kuriuose kituose su vidaus rinka nesusijusiuose integracijos projektuose.
Tad viena vertus, šis scenarijus nėra naujas ir praktiškai realizuojamas jau 25 metus, t.y nuo Mastrichto sutarties pasirašymo ir vėliau pradėjus naudoti Amsterdamo sutartimi įtvirtintą glaudesnio bendradarbiavimo galimybę. Beje, sunku suprasti Višegrado šalių kritiką tokiam scenarijui, nes ir jų grupėje jau egzistuoja skirtingų greičių Europa – Slovakija yra euro zonos narė, o kitos trys šalys – ne ir neketina įsivesti euro.
Be to, pavyzdžiui, Vengrijos vyriausybė pastaraisiais mėnesiais ne kartą viešai išreiškė paramą glaudesniam ES valstybių bendradarbiavimui gynybos srityje. Iš tiesų, pasikeitusi saugumo situacija ir naujos JAV administracijos užsienio politika gali stumti link glaudesnio bendradarbiavimo tarp dalies ar visų ES šalių gynybos srityje, nors išlieka klausimų dėl tokio projekto suderinamumo su NATO veikla.
Kita vertus, dėl ES šalių ekonominių skirtumų ir nacionalinių politikų įvairovės glaudesnis bendradarbiavimas mokesčių ar socialinės politikos srityse, perduodant daugiau galių ES, yra menkai tikėtinas. Juk jau ne vienerius metus tęsiasi diskusijos tarp 11 ES valstybių narių (net ne visų euro zonos šalių) dėl bendro finansinių sandorių mokesčio įvedimo, tačiau net ir joms dėl to nepavyko susitarti.
Nepaisant prieš keletą dienų Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos vadovų išsakytos paramos skirtingų greičių scenarijui, jis kol kas atrodo panašesnis į iniciatyvos rodymą matomumo vardan vidaus politikos tikslais ar derybinio spaudimo priemonę, kuri galbūt suveiktų įtikinant integracijos skeptikus, pirmiausia, Višegrado šalis, pritarti gilesnei integracijai tarp visų ES šalių.
Tad labiausiai tikėtinas lieka pirmasis scenarijus – ligšiolinio kapanojimosi tąsa. Beje, ir šios savaitės EVT išvadų juodraštis tradiciškai aptaria tolesnio vieningos rinkos kūrimo, prekybos susitarimų, migracijos srautų valdymo bei bankų sąjungos klausimus. Galbūt dėl išorės įvykių spaudimo bendrai spręsti bendras problemas bus pajudėta link glaudesnio bendradarbiavimo, pvz. gynybos ir saugumo srityje, tačiau šį judėjimą labiausiai ribos šalių vidaus politika ir nacionalinių interesų skirtumai. O bet kokių naujų susitarimų dėl integracijos perspektyva taps aiškesnė tik po šių metų nacionalinių rinkimų Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.
