-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Estija turi vienas naudingąsias iškasenas, kurių jai tikrai galėtų pavydėti kitos dvi Baltijos šalys. Tai bituminiai skalūnai, kurie vadinami užsieniečio ausiai žaismingai skambančiu estišku žodžiu kukersite. Ne taip seniai atrodė, kad estiškos naftos laikai yra suskaičiuoti. Dėl griežtėjančių ES aplinkosaugos reikalavimų skalūnų deginimas senesnėse Estijos elektrinėse nuo 2015 m. būtų neatitikęs nustatytų normų, o naujų elektrinių statyba ir joms reikalingų taršos leidimų įsigijimas galėjo būti bangus malonumas.
Prieš maždaug penkerius metus įvyko lūžis – dėl pasaulyje gerokai pakilusių naftos ir dujų kainų toliau eksploatuoti skalūnų išteklius nebeatrodė taip brangu. Estai pertvarkė kelis senesnius skalūnų elektrinių blokus, o neseniai ėmėsi ir naujos statybos. Be to, ištobulinus skalūnų perdirbimo technologijas, iš jų buvo pradėtas išgauti nemažas kiekis mazuto ir dujų.
Kadangi naujos atominės elektrinės statybų procesas Lietuvoje vėl nežinioje, atrodo, kad Estija artimiausią dešimtmetį turės stambiausios elektros gamintojos Baltijos šalyse statusą. O jos skalūnų pramonė, nepaisant kritikos dėl taršos, toliau nemažins apsukų.
Nors Estijai tenka apie 17 proc. visų Europos bituminių skalūnų atsargų, ji yra didžiausia skalūnų naudotoja pasaulyje. Pagal dabartinį skalūnų gavybos lygį Estijoje jų dar turėtų pakakti bent 50 metų. Gaminant energiją Estijoje sudeginama apie 80 proc. visų pasaulyje šiuo metu sunaudojamų skalūnų. Šis faktas rodo, kad estai ne tik geba didžiąją dalį energijos poreikio patenkinti naudodami vietos išteklius, bet ir tai, kad jie pasaulyje yra labiausiai išvystę šių naudingųjų iškasenų panaudojimo technologijas.
Estai skalūnus energijos gamyboje naudoja jau beveik ištisą šimtmetį. Pirmą kartą skalūnai šioje šalyje išgauti 1917 m., o praėjus aštuoneriems metams jie jau buvo deginami pirmosiose Estijos elektrinėse. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Estija vienokia ar kitokia forma eksportuodavo pusę viso šalyje išgaunamo skalūnų kiekio. Didžiausią indėlį skalūnų pramonės pradžiai padaręs mokslininkas Paulas Nikolai Kogermanas 2000-aisiais šalies gyventojų buvo išrinktas vienu svarbiausių XX a. Estijos žmonių.
Beje, per minėtą karą Estiją užėmę vokiečiai itin domėjosi galimybėmis iš estiškų skalūnų išgauti skystą kurą – mazutą, kuris buvo atsparus šalčiui ir sunkesnis už vandenį bei itin tiko naudoti povandeniniuose laivuose. Tam tikslui jie į Estiją atgabeno mokslininkų iš Vokietijos ir subūrė vietos specialistų grupę. Vis dėlto, karui pakrypus vokiečiams nepalankia linkme, savo sumanymo jiems iki galo įgyvendinti taip ir nepavyko.
Kartu su vokiečių kareiviais iš Estijos pasitraukė beveik visi mokslininkai ir inžinieriai, dirbę su skalūnais, todėl šalį okupavusiems sovietams skalūnų pramonę teko kurti iš naujo. Rusų mokslininkai su estiškais skalūnais siejo didelius lūkesčius ir vienu metu net tikėjo, kad iš jų įmanoma sodrinti uraną. Vis dėlto realybėje buvo įgyvendintos ne tokios egzotiškos idėjos.
Pirma skalūnų perdirbimo į dujas įmonė buvo pastatyta Kohtla Jarvėje, ji dujomis turėjo aprūpinti tuomečio Leningrado, o vėliau ir Talino gyventojus. Kiek vėliau pagrindinėje skalūnų gavybos vietovėje – Narvos mieste – išdygo didelės skalūnams naudoti pritaikytos elektrinės.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Estijos skalūnus deginančių elektrinių galia pasiekė beveik 2 tūkst. megavatų. Jos gamino tris kartus daugiau elektros, negu reikėjo šalies gyventojų poreikiams, o perteklinė elektros energija buvo tiekiama Sovietų Sąjungai.
Baltijos šalims atkūrus Nepriklausomybę, elektros gamybos apimtis Estijoje susitraukė daugiau kaip du kartus ir vėl ėmė didėti nuo 2003 m., kai buvo atnaujinti du elektros energijos gamybos blokai Narvoje veikiančiose elektrinėse. Vėl pradėjusi gaminti daugiau elektros energijos, negu sunaudoja pati, Estija jos perteklių eksportavo į Latviją ir Suomiją, o 2009 m. sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę ją pradėjo tiekti ir Lietuvai.
Šiuo metu trečdalis iš maždaug 12 teravatvalandžių per metus pagaminamos elektros energijos Estijoje yra eksportuojama. Pagrindinei šios šalies elektros gamintojai valstybės įmonei „Eesti Energia“ atstovaujanti bendrovė „Enefit“ yra aktyvi Lietuvos elektros rinkos dalyvė.
Be to, panaudodami savo skalūnus estai eksportuoja ne vien elektrą. Skalūnų perdirbimo įmonė „Enefit 140“ per metus išgauna apie 1,2 mln. barelių mazuto ir apie 40 mln. kubinių metrų dujų, jos yra eksportuojamos į Vakarų šalis. Praėjusių metų pabaigoje Auverėje atidaryta antra skalūnų perdirbimo įmonė „Enefit 280“, kurios statybos estams kainavo apie 700 mln. litų, ji turėtų padvigubinti mazuto ir dujų gavybos apimtį.
Savo patirtį skalūnų srityje estai bando pritaikyti kitose pasaulio šalyse. Prieš ketverius metus estai sutarė su Jordanija dėl skalūnų technologijų pritaikymo ir pirmosios skalūnus deginančios elektrinės statybų, kuri turėtų būti paleista 2016 m. O praėjusiais metais estai įsigijo skalūnų perdirbimo įmonę Jutos valstijoje, JAV, kur ketina išgauti mazutą.
Kaip minėta, dėl griežtėjančių ES aplinkosaugos reikalavimų Estija po dvejų metų turės uždaryti senesnius skalūnus deginančius elektros gamybos blokus. Dėl to šalyje veikiančių skalūnų elektrinių bendra galia sumenks maždaug tris kartus – nuo 2,4 tūkst. iki 800 megavatų.
Senieji elektrinių blokai yra labiausiai orą teršiantys pramoniniai objektai Estijoje. Į atmosferą jie išmeta didžiulį kiekį anglies ir sieros dioksido, azoto monoksido, kietųjų dalelių. Per pastarąjį dešimtmetį atnaujintuose elektrinių blokuose panaudotos technologijos gerokai sumažino į aplinką išmetamų visų tipų teršalų kiekį, išskyrus anglies dioksidą.
Deginant skalūnus, palyginti su kitų rūšių kuru, išskiriamas didžiausias anglies dioksido kiekis, todėl Estijai reikia papildomų taršos leidimų, o ES pareigūnai vis primena, kad ji turėtų labiau diferencijuoti savo elektros energijos gamybos šaltinius. ES priekaištauja ne be priežasties, nes vieną elektros kilovatvalandę gamindami estai išskiria du kartus daugiau anglies dioksido, nei yra ES šalių vidurkis. Vis dėlto neatrodo, kad racionaliesiems Baltijos šiauriečiams tokie pagrūmojimai darytų kokią nors įtaką.
Anglies dioksidas – ne vienintelis šalutinis produktas, kitas vadinamas šlaku. Jį galima palyginti su pelenais, kurie lieka sudegus skalūnų uolienoms. Sudegus vienai tonai skalūnų lieka apie 450 kg šlako. Kadangi per metus Estijoje išgaunama apie 17 mln. tonų skalūnų, o didžioji jų dalis sudeginama šalies elektrinėse, lieka apie 7 mln. tonų šlako.
Jį nesunku pastebėti Narvos apylinkėse, kur iš šio šalutinio produkto pilamos dirbtinės kalvos. Kai kurios jų apželdintos ir apsodintos medžiais, o ant vienos neseniai buvo įrengtas 17 vėjo jėgainių parkas. Patys estai juokauja, kad dar po kelių dešimtmečių čia bus galima atidaryti slidinėjimo kurortą. Pirmoji trasa netoli pradėjo veikti kaip tik šiais metais.
Prieš metus „Eesti Energia“ sudarė 3 mlrd. litų vertės sutartį su prancūzų koncernu „Alstom“, kuris turi suprojektuoti Auverės elektrinę su dviem blokais, kurių kiekvieno galia sieks po 300 megavatų. Tiesa, kol kas estai teigia, kad jie nusprendę statyti vieną elektrinės bloką, kuris pajėgtų kompensuoti energijos praradimą sustabdžius senesnių elektrinių blokus. Dėl antro elektrinės bloko estai ketina apsispręsti iki šių metų gegužės, o jų verdiktą turėtų nulemti atominės elektrinės statybų projekto eiga Lietuvoje.
