Archyvo nuotr.

Energinio naudingumo reikalavimai keičiasi lyg nuotaika

Energinio naudingumo reikalavimai keičiasi lyg nuotaika

Iš pradžių valdžios užmojus griež-tinti pastatų energinio efektyvumo reikalavimus daugelis sveikino. Artėjant priimtų reikalavimų įteisinimo datai imta nerimauti – ar tikrai to reikia, ar nebus per didelė finansinė našta juos įgyvendinti? Nors A ir A+ energinio naudingumo klasės namai jau neatrodo kažkoks „kosmosas“, reikalavimai šioms klasėms pasiekti pamažu ir nuolat švelninami. Be to, vis garsiau klausiama, ar tikslinga gana griežtus reikalavimus taikyti visiems be išimties? Gal, pavyzdžiui, kaimo sodybos troba išsiverstų be aukšto energinio naudingumo?

Vykdo ES nurodymus

Prieš keletą mėnesių Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai pristatė Aplinkos ministerijos užsakymu parengtą studiją. Atliekant ją buvo pažiūrėta į esamą statybinių medžiagų savikainą, statybos darbų bei šilumos energijos kainą ir viską sudėjus paskaičiuota, kokia turėtų būti optimali statomų namų energinio naudingumo klasė.

Kai mokslininkai viską suskaičiavo, paaiškėjo, kad optimali energinio naudingumo klasė yra ne A ar A+, bet B.

KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Edmundas Monstvilas pripažino, kad Aplinkos ministerijai išsiųsti siūlymai dėl energinio naudingumo reikalavimų pakeitimų.

Archyvo nuotr.

„Siūlymus rengėme atsižvelgdami į kaštų ir naudos analizę, pagal ją atliktus skaičiavimus. Tokius skaičiavimus Europos Komisija įpareigoja atlikti kas penkerius metus, atsižvelgiant į ekonomikos tendencijas. Kai buvo atliekami pirmieji skaičiavimai, situacija ir prognozės buvo vienokios, jos neišsipildė: dujų ir kitokių energijos išteklių kainos neaugo, o krito. Todėl dabar perskaičiuojama. Ir nors matyti, kad greitai gamtinių dujų ir elektros energijos kaina vėl kils, turime vadovautis Europos Komisijos nurodymais, o ne stebėti procesus nežinia kiek laiko“, – sakė dr. E. Monstvilas.

Jis nenorėjo sutikti su nuomone, kad galbūt nereikėtų mažinti jau nustatytų reikalavimų. Anot mokslininko, šiandien per daug pinigų investuojama į energijos taupymą ir šios investicijos nėra atsiperkančios.

„Reikalavimai turi būti susiję su racionaliu finansinių išteklių naudojimu. Antra vertus, negalima palikti griežtų A ar A+ klasių reikalavimų ir leisti vartotojams rinktis būstą pagal savo kišenę ir pageidavimus. Galbūt daugeliui bus priimtinas B ar dar mažesnės energinio naudingumo klasės būstas. Negalime ignoruoti kovos su aplinkos tarša – pastatai juk irgi taršos šaltinis. Galbūt toks modelis įmanomas, tačiau tada reikėtų įteisinti mokesčius už oro taršą – kuo žemesnės energinio naudingumo klasės pastatas, tuo didesnis jam taikomas mokestis“, – svarstė E. Monstvilas.

Mokslininkas sakė girdėjęs siūlymus, kad galbūt griežtų energinio naudingumo reikalavimų nereikėtų taikyti namams, statomiems regionuose, kaimiškose vietovėse. Tokiems siūlymams jis nepritartų: vietovė nėra argumentas suteikti kažkam išskirtinumą. Be to, mažesniuose miesteliuose šildymui daugiau naudojama biokuro, tad ir aukštesnius energinio naudingumo reikalavimus lengviau patenkinti nei miestuose.

„Jeigu energinio naudingumo reikalavimus imsime taikyti pagal vietoves, bus didžiulis jovalas“, – neabejojo mokslininkas.

Įspėjo prieš kelerius metus

Nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA), kurios nariai stato ne tik daugiabučius, bet ir individualius namus, pirmiausia ėmė siekti, kad energinio efektyvumo reikalavimai būtų peržiūrėti ir sušvelninti.

„Dabar grįžome prie to, apie ką mes kalbėjome labai seniai. Mokslininkų parengta studija tiesiog patvirtino tiesą, kurią mes Aplinkos ministerijai dėstėme jau keletą metų. Seniai akcentavome, kad siekiami energinio naudingumo klasių rodikliai yra tikrai per aukšti atsižvelgiant į mūsų klimato sąlygas. Gerai dar, kad prieš įsigaliojant A energinio naudingumo klasės reikalavimams pavyko įtikinti valdininkus kai kuriuos jų sumažinti“, – priminė LNTPA vadovas Mindaugas Statulevičius.

Jo manymu, gerai, kad šioje srityje siekiame būti lyderiais tarp kitų Europos Sąjungos valstybių. Tačiau reikia įvertinti, ar mūsų pajamos leidžia pasiekti ypač aukštus rodiklius. Kitaip sakant, reikėtų vadovautis ekonimine logika. Jeigu energinio efektyvumo reikalavimai būtų itin griežti, jų siekiant reikėtų didelių išlaidų. Tada neabejotinai brangtų statyba ir būsto įperkamumas tikrai būtų apribotas.

Archyvo nuotr.

„Todėl geriau racionaliai viską įvertinti, pažiūrėti, ar reikalavimai yra ekonomiškai pagrįsti. Antra vertus, gyventojams neturėtų būti draudžiama rinktis. Galbūt vieni sutiks mokėti daugiau ir gyventi kokybiškiau, kai kitiems svarbiau mažesnė būsto kaina“, – teigė M. Statulevičius.

Jis pabrėžė, kad LNTPA nariai yra labai daug nuveikę šviesdami visuomenę apie energinį efektyvumą. Gyventojams ne tik teoriškai buvo aiškinama galima nauda – jie praktiškai pajuto skirtumą tarp A ir B energinio naudingumo klasių būsto. Žinoma, pirmiausia pajuto kainų skirtumą. Anot M. Statulevičiaus, kitaip ir negalėjo būti, nes verslininkai, siekdami aukštesnių kriterijų, turi daugiau investuoti. O jeigu norima parduoti pigiau – vadinasi, atsisakoma savo pelno dalies.

Situacija gali keistis nuolat

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento direktorius Marius Narmontas paaiškino, kad atlikus studiją ir išanalizavus jos rezultatus, buvo parengtas Statybos techninio reglamento (STR) projektas, kuris dabar derinamas.

„Tai reiškia, kad bus tam tikrų pakeitimų siekiant energinio naudingumo klasių. Kai kurie reikalavimai bus supaprastinti, pavyzdžiui, sienų termoizoliacinis storis galės būti keliais centimetrais mažesnis. Be jokios abejonės, nėra švelninami visi reikalavimai, į viską žiūrima racionaliai, pritaikant skaičiavimo metodiką. Tačiau perskaičiavus bus aišku, kur galima pataupyti, bet gyventi pakankamai šiltame name“, – sakė M. Narmontas.

Vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis būtina kas penkerius metus atlikti naujus skaičiavimus, siekiant nustatyti optimaliausius pastatų energinio efektyvumo reikalavimus.

M. Narmontas patikino, kad sprendimai dėl energinio efektyvumo reikalavimų priimami remiantis moksliniais skaičiavimais, o ne vadovaujantis kai kurių statybos sektoriaus dalyvių pageidavimais. Ministerijos atstovas taip pat nemano, jog bus kažkokio susipriešinimo, nes siekis yra pigiausiomis statybinių medžiagų ir statybos darbų sąnaudomis turėti energetiškai efektyvų pastatą.

„Dabar reikalavimai kiek švelninami, tačiau po penkerių metų jie vėl gali būti griežtinami. Viskas priklausys nuo situacijos“, – komentavo M. Narmontas.
Anot ministerijos atstovo, dažnai pirštu rodoma į kitas Europos Sąjungos šalis pabrėžiant, kad ten nėra tokių griežtų energinio naudingumo reikalavimų, kaip pas mus. Tačiau sąmoniningai ar dėl nežinojimo nepasakoma viena detalė: tos šalys nuo 2021-ų metų bet kuriuo atveju turės taikyti nulinio energijos sunaudojimo pastatuose reikalavimus.

Archyvo nuotr.

„Mes pasirinkome būdą palaipsniui griežtinti energinio naudingumo reikalavimus ir taip nedideliais žingsniais prieiti iki energijos beveik nevartojančių pastatų. Manau, kad toks būdas racionalus. Kai visoje Europos Sąjungoje įsigalios nulinio energijos sunaudojimo pastatuose reikalavimas, mes tikrai nepatirsime šoko, o tai neabejotinai gresia toms šalims, kurios nežengia palaipsniui siekdamos aukštesnių energinio naudingumo rodiklių“, – kalbėjo M. Narmontas.

Jo manymu, Lietuvoje ir projektuotojai, ir statytojai, ir statybinių medžiagų gamintojai yra stipriai pažengę į priekį ir jiems jokia naujiena pateikti ir įgyvendinti energiškai efektyvios statybos sprendimus.

„Pas mus nedidelė suirutė buvo tada, kai nuo B energinio efektyvumo klasės perėjome prie A klasės. Trūko sprendinių, nebuvo tinkamai pasiruošę statybos ir projektavimo specialistai, medžiagų gamintojai. Toliau viskas vyksta pakankamai sklandžiai. Ir tikrai negalima teigti, kad dabar reikalavimai stipriai mažinami. Pasikeitimas nėra tokie ženklus, kad turėtų didelę įtaką pastatų energiniam naudingumui. Jeigu sumažinamas kažkuris vienas rodiklis, nereiškia, kad sumažinami visi“, – teigė M. Narmontas.

Taupo statybos kaštus

Su LNTPA vadovo nuomone, kad mūsų klimato sąlygoms nereikalingi pernelyg griežti energinio naudingumo reikalavimai, nesutinka vokiečių bendrovės BASF atstovas Arturas Indičianskis. Anot jo, Vokietijoje klimato sąlygos kiek švelnesnės, tačiau ten į viską žiūrima su ilgalaike perspektyva.
„Jeigu galvojame, kad apie reikalavimus, kurie turėtų įsigalioti, pavyzdžiui, 2050 metais, turėtume susimąstyti tik artėjant šiam laikotarpiui – labai klystame. Žvelgiant per pastatų gyvavimo prizmę, 2050 metų reikalavimai – jau bemaž rytoj“, – sakė A. Indičianskis.

Pastato eksploatacines išlaidas daugiausia lemia jo šildymas, vėdinimas ir vėsinimas. O išlaidų dydis priklauso nuo kuro, naudojamo namui šildyti, kainos ir suvartojamo jo kiekio. A. Indičianskio manymu, nesvarbu, kokia kuro rūšis pasirenkama namui šildyti, pirmiausia reikėtų siekti, kad pastatas sunaudotų kuo mažiau energijos. Siekiamybė – beveik nulinio energijos sunaudojimo pastatai. Yra paskaičiuota, kad 15 kW energijos vienam būsto kvadratiniam metrui per metus – puikus rezultatas.

„Mane kiek stebina tai, kad kalbant apie energiškai efektyvų namą bemaž visada akcentuojamas mažas energijos sunaudojimas ir mažos sąskaitos. Tai be abejonės svarbu. Tačiau labiau svarbus yra ir sukuriamas komfortas pastato viduje. O jį lemia temperatūra, santykinė oro drėgmė ir anglies dvideginio koncentracija. Jeigu kažkurie šių rodiklių bus prasti, komforto name nebus. Tai aktualu ne tik gyvenamuosiuose, bet ir viešosios paskirties pastatuose“, – sakė A. Indičianskis.

Specialisto įsitikinimu, diskusijos apie komfortiško namo atsipirkimą dažnai skamba keistai, tarsi būtų lyginami obuoliai su bulvėmis.

„Susidaro įspūdis, kad apie smarkiai išaugančią energiškai efektyvaus namo kainą dažniausiai kalba tie, kurie praktiškai nėra įgyvendinę tokių projektų, tik yra prisiklausę įvairiausių kalbų. Kalbama, kad reikės daug išleisti termoizoliacinėms ir kitoms medžiagoms. Bet neužsimenama apie galimą sutaupymą ir komfortą. Juk atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, parodęs, jog investicija į tinkamą pastato termoizoliavimą yra pati efektyviausia. Manau, kad energinio naudingumo reikalavimų mažinimas yra tik viena pusė. Blogai, kai tokia situacija naudojasi nenorintys statyti kokybiškai“, – sakė A. Indičianskis.

Norėdamas paneigti kalbas apie neatsiperkančią investiciją į termoizoliavimą, jis priminė šiltinimo medžiagų atsiradimo istoriją. Šios medžiagos pradėtos gaminti prieš maždaug šimtą metų, kai mažai kam rūpėjo energinis efektyvumas, o juo labiau anglies dvideginio išmetimas į atmosferą. Tačiau tuo metu imta ieškoti būdų, kaip sumažinti statybos kaštus, mat pastatų sienos buvo labai storos.

Daugiau kaip prieš šimtą metų Vokietijoje vyko statybų paroda, kurioje pirmą kartą buvo parodytas sprendimas vietoj tradicinio 60 cm mūro naudoti 40 cm mūrą, padengtą durpių plaušo plokšte. Tokio konstruktyvo šiluminiai parametrai buvo tikrai ne blogesni nei 60 cm mūro sienos.

„Jau tuo metu žmonės ėmė skaičiuoti išlaidas plytoms. O dabar šis klausimas visapusiškai aktualus, nes skaičiuojamos ne tik išlaidos statybinėms medžiagoms, bet ir pastato eksploatacijos išlaidos. Ir jau seniai aišku, kad namo konstrukcijos su termoizoliacine medžiaga statybos kaštai bus žymiai pigesni nei vien tik konstrukcijos, siekiant gauti tokius pat šiluminius parametrus“, – sakė A. Indičianskis.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad termoizoliacija leidžia konstrukcijai išlikti labiau inertiškai tiek šilumos, tiek vėsinimo atžvilgiu. Tinkamas termoizoliacinis sluoksnis vasarą ilgiau neleis įšilti konstruktyvui, o atėjus šildymo sezonui namo dar kurį laiką nebus poreikio šildyti – konstrukcijos akumuliuos sukauptą energiją.

2016 metų lapkritį buvo pastebėtas staigus išduotų statybos leidimų šuolis. Tokį efektą lėmė artėjantys reikalavimai statyti A energinio naudingumo reikalavimus atitinkančius namus. Tačiau dalis tų namų buvo nepastatyti. Dabar, kai ruošiamasi tai daryti, statytojai koreguoja brėžinius – jie mato, kad gyventi B energinio naudingumo klasės pastate tikrai mažiau komfortiška, o galvojant apie pardavimą – tokio namo vertė gerokai mažesnė.

„Reikia pagaliau išmokti skaičiuoti ne vienkartiniu būdu sutaupytus pinigus, o likutinę pastato vertę. Manau, jau pradedame tą įsisąmoninti. O tie, kurie nori praktiškai įsitikinti skirtumu tarp B ir A energinio naudingumo klasių pastatų, gali paprasčiausiai palyginti šimto kvadratinių metrų buto eksploatacines išlaidas, kai vienas būstas per metus vienam kvadratiniam metrui sunaudoja 100 kilovatvalandžių energijos, o kitas – apie 25 kilovatvalandes“, – sakė A. Indičianskis.

Niekam neužkliūva?

Pastato energinio naudingumo sertifikavimas privalomas užbaigus naujo pastato ar jo dalies statybą ir kai kuriais atvejais rekonstruojant, modernizuojant ar atliekant pastato kapitalinį remontą. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI), vykdydama statybos užbaigimo procedūrą, patikrina, ar statytojas prie privalomų dokumentų yra pateikęs energinio naudingumo sertifikatą. Kaip informavo VTPSI atstovė viešiesiems ryšiams Ligita Luščiauskaitė, jeigu šis sertifikatas nepateiktas, statybos užbaigimo procedūros stabdomos iki kol bus pateikti visi privalomi dokumentai.

Sąžiningai dirbantys pastatų sertifikavimo specialistai tvirtina susiduriantys su keista situacija: negavę reikiamų rezultatų namų savininkai dažniausiai neskuba taisyti klaidų. Jie pasirenka paprastesnį būdą – randa specialistus, kurie sutinka išduoti reikiamą dokumentą už atitinkamą užmokestį. Tai jau tampa vieša paslaptimi, tačiau valstybinėms institucijoms tokia situacija neužkliūva.

VTPSI atstovė L. Luščiauskaitė pripažino, kad pasitaiko atvejų, kai statytojas su prašymu išduoti statybos užbaigimo aktą ar patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą pateikia negaliojantį, t. y. neįregistruotą Statybos produkcijos sertifikavimo centro (SPSC) registre, energinio naudingumo sertifikatą.
„Pastatų energinio naudingumo sertifikavimą atlieka atestuoti ekspertai, turintys galiojančius kvalifikacijos atestatus ir baigę papildomus kvalifikacijai kėlimo mokymus. Ekspertas, prieš išduodamas sertifikatą, atlieka skaičiavimus ir duomenis pateikia SPSC. Tik gavęs patvirtinimą, kad sertifikatas sėkmingai užregistruotas SPSC registre ir ši informacija perduota Nekilnojamojo turto kadastro registrui bei kitoms reikalingoms institucijoms, jis turi teisę išduoti sertifikatą užsakovui“, – paaiškino L. Luščiauskaitė.

Namų statytojai – įkaitai

Mineralinės vatos gamintojų asociacijos (MVGA) vadovė Edita Meškauskienė priminė, kad skaičiavimai optimalaus energinio naudingumo lygio nustatymui Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, atlikti 2012 metais, kuomet iškastinis kuras ir kiti resursai brango, kuomet buvo prognozuotas būsto paskolų palūkanų bei kitų kaštų augimas.

Per pastaruosius penkis metus makroekonominės prognozės neišsipildė ir dabar svarstoma, kad energinio naudingumo reikalavimus vertėtų sumažinti.

„Taip, teisės aktuose numatyta galimybė peržiūrėti reikalavimus kas penkerius metus. Tačiau jeigu svarbus stabilumas, jeigu planuojame ilgalaikes investicijas ir jeigu pasirinkome vienokią kryptį, nemanau, kad reikėtų blaškytis. Kai situacija tokia, negali planuotis ilgalaikės perspektyvos“, – sakė E. Meškauskienė.

Aišku, peržiūrėjus praėjusių kelerių metų ekonomikos ir energetikos rodiklius būtų logiška mažinti pastatų energinio naudingumo reikalavimus. Tačiau išgirdus žinias apie dujų ir elektros energijos kainų kilimą bei bendras tendencijas globalinėje rinkoje verta suabejoti pataisų tikslingumu ir ilgaamžiškumu.

„Mąstant logiškai, kai vėl ateis laikas atlikti naujus skaičiavimus, tikriausiai grįšime prie dabartinių reikalavimų, kurie buvo siūlyti ankstesniais metais prieš įteisinant nuoseklų pastatų energinio naudingumo klasių rodiklių pokytį. Vadinasi, nėra stabilumo, statytojai tampa savotiškais įkaitais. Daugelis pasirengė nustatytoms gairėms, pasitvirtino ilgalaikius planus. Ir staiga vėl viskas keičiasi. Tokia situacija naudinga tiems, kurie yra mažiau atsakingi ir nesistengia laiku vykdyti teisės aktų. Jie kažkokius veiksmus atliko, bet tikrai nepersistengė ir dabar matyti, kad išlošė“, – kalbėjo E. Meškauskienė.

Yra paskaičiuota, kad padidinus namo šiltinimo sluoksnį 5 cm, investicijos išauga tik keliais procentais. Išlaidos apdailai, kitokiems šiltinimo sistemos komponentams, darbininkų atlyginimui lieka tokios pat, papildomai kainuoja tik storesnis termoizoliacijos sluoksnis. O šilumos energijos sutaupymas ir anglies dvideginio išmetimas į atmosferą yra ženklus.

Komentarai

  • Tik nereikia sekti bobutėms pasakų, kad padidinus 5cm šiltinimo sluoksnį CO2 išmetimas į atmosfera ir kt yra ženklus! Šildant 30cm ar 35cm sluoksniu sienas (pagal senąjį A++ ), jokio efekto, tų papildomų 5cm atsipirkimas po 30-40metų. Sienos varža >R10, langų ~R1,4. Čia jokia ne investicija, o jūsų nesuvokimas!

    • Atsakyti
    • Pritariu auksciau issakytai nuomonei. Keista, kaip Europos biurokratai „padeda“ mums skaiciuoti musu paciu pinigelius. Pats zmogus visuomet priims gerokai pragmatiskesni sprendima – investuoti i „puta“ ar i kura, juk mokes jis. I kitos puses „puta“ po 30-40 metu (pasibaigus eksploataciniam terminui) taps tarsos saltiniu.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų