-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Dieve, kaip siaubinga“, – susiraukia M. Musk, lyg būčiau naujajame jos sūnaus Kimbalo restorane parodžiusi kirminą. O juk tik paklausiau, ką ji mananti apie dabartinę žaliavalgystės madą. „Po apsilankymo žalio maisto restorane maldavau: prašau, nuveskite mane mėsainio! Neprisiverčiau ten nieko suvalgyti.“
Įspūdinga trumpai apsikirpusi baltaplaukė moteris švytinčia oda ir spindinčiomis akimis žodžių į vatą nevynioja. Kaip dietologė M. Musk mitybos madų nesivaiko. O kaip garsiausio pasaulyje išradėjo Elono, technologijų ir maisto verslininko Kimbalo bei kino režisierės Toscos mama ji pasižymi ne mažiau tvirta nuomone.
Kitaip nei daugelio Maye bendraamžių (balandžio 19 d. jai sukako 70), vien motinystė šios moters neapibrėžia. 45 metus ji vadovauja savo mitybos įmonei, be to, jau 54 metus dirba modeliu. Mūsų laikais, kai akistatoje su konkurencingo švietimo pavojais tėvus ir vaikus sieja vis stipresni saitai, ji entuziastingai išpažįsta savo ir vaikų nepriklausomybę.
Verslas vis labiau vertina vyresnio amžiaus modelius, todėl jos populiarumas tik auga. Moters veidas jau buvo ant dribsnių pakelių, šmėkštelėjo Beyoncé vaizdo klipe, taip pat ji atliko pagrindinį vaidmenį įmonės „Virgin America“ reklamos kampanijoje. Vos kartą pamatęs išskirtinį jos veidą vėliau imi jį atpažinti reklamose.
Šiandien ji sėdi nutvieksta skaisčios žiemiškos saulės vidiniame naujausio Kimbalo restorano „Next Door“, atidaryto Longmonte (Kolorado valstija), kieme. Kalbamės Padėkos dienos išvakarėse, todėl kitądien 30 Muskų šeimos narių susirinks vakarienės, kurią Kimbalas ruošia savo namuose prie Boulderio. Jis įsitaisęs kitoje stalo pusėje ir šypsosi ramiai kaip motina. Su Elonu įsteigęs dvi technologijų bendroves „Zip2“ ir „PayPal“, 2004 m. Maye vidurinėlis tapo judėjimo „iš ūkio – ant stalo“ pradininku. Nuo tada atidarė 13 restoranų ir ketina toliau plėsti verslą. Kimbalo maitinimo įstaigos siūlo neapdorotą, vietoje užaugintą maistą.
Pietų pažiba – 50:50 mėsainis. Pusę jo sudaro jautiena, o kitą pusę – grybai. Jis absoliučiai nuostabus. „Tai geriausias mėsainis, kokį man teko ragauti, o valgyti aš labai mėgstu“, – sako Maye, pabrėždama „mėgstu“ stipriu Pietų Afrikos akcentu. Kimbalas paaiškina, kad šiuo mėsainiu siekiama vartoti mažiau, bet kokybiškesnės mėsos. „Manau, kad per 45 metus man dar neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris valgytų pakankamai daržovių“, – kramtydama priduria pašnekovė.
Mano vaikai elgiasi labai nepaprastai, ir tam visada yra paaiškinimas.
Kitas išskirtinis patiekalas – trupiniuose be glitimo apkepti kalmarai. Kimbalas sako, kad glitimui alergiški klientai dėl jų pametę galvas. Maye tai nedaro įspūdžio: „Glitimas man kelia juoką. Geriau jau nekvieskite manęs vakarieniauti su glitimo nevartojančiais žmonėmis. Aš visiems sugadinsiu nuotaiką.“ Ji pamena vienam asmeniui rėžusi, kad šiam pica kelia sunkumų ne dėl glitimo, o dėl to, kad trūksta saiko. Ar Kimbalo šaldytuve yra ko nors, kam motina nepritartų? Jis prisipažįsta turįs migdolų pieno. „Tai ne pienas, – sako Maye. – Tai saldintas migdolų skonio vanduo!“
Tačiau esminiais klausimais dėl mitybos jie sutaria: žmonės privalo valgyti kokybišką maistą ir turėti galimybę jo gauti. Maye prisideda prie Kimbalo labdaros organizacijos, kuri prie mokyklų įrengia vadinamuosius mokomuosius daržus. Šešiuose didžiuosiuose JAV miestuose jų jau yra 400, bet tai dar ne pabaiga.
Šiais laikais tiek daug nekokybiško maisto ir tiek daug žmonių maitinasi prastai, kad tokie gurmanai kaip Kimbalas ir Maye ima kalbėti apie „tikrą“ maistą. Vis dėlto gera mityba išlieka nepasikeitusi: joje gausu vaisių ir daržovių, viso grūdo produktų ir maisto medžiagų. Būtent taip visą gyvenimą valgė Maye ir trys Muskų vaikai.
Tačiau auginant atžalas svarbu ne tik maisto piramidės. Tėvystė – viena populiariausių šių laikų temų – labai skiriasi priklausomai nuo laikotarpio, kultūros ir net asmeninio požiūrio. Nepaisant to, visi norime užauginti nepriklausomus vaikus, trokštančius ką nors pasiekti. Tad kaip Maye pavyko išauklėti šiuos tris neeilinius verslininkus?
Su garsiąja atžala E. Musku „Oskarų“ teikimo vakarėlyje. (Scanpix nuotr.)
Pačios Maye vaikystė nebuvo įprasta. Per šeimos atostogas mergaitė su tėvu neretai skraidydavo jo vienmotoriu lėktuvėliu virš Kalahario dykumos Namibijoje. Tėvas ieškodavo legendinio dingusio miesto, o Maye dažnai tekdavo kęsti pykinimą. Lėktuvėlis buvo tėvo aistra, bet tai nereiškia, kad Maye šeima maudėsi prabangoje. Ji nebuvo turtinga, tačiau moteris pamena namus, kuriuos supo šilkmedžiai, persikai, slyvos, apelsinmedžiai ir citrinmedžiai. Mokyklos metais ji buvo gabi tiksliukė, todėl pedagogai vis siųsdavo ją į vyresnių vaikų klases parodyti matematikos gebėjimų. Dėl savo sumanumo mergaitė tapdavo patyčių objektu – vaikystė Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) nebuvo lengva, bet ją apgindavo stipresnė ir tvirtesnė dvynė Kaye.
Įspūdingi veido bruožai lėmė, kad Maye anksti tapo nepriklausoma. Sulaukusi 15-os pradėjo dirbti modeliu, bet manė, kad iki pilnametystės jos karjera baigsis, todėl ėmė studijuoti dietologiją. Būdama 21-ų jau plušo šioje srityje. Po metų, 1970-aisiais, Maye susituokė su inžinieriumi Errolu Musku. Po devynių mėnesių gimė Elonas, dar po metų – Kimbalas, o netrukus ir dukra Tosca.
Maye santuoka truko devynerius metus. Išsiskyrusi moteris pasiėmė vaikus ir ėmė gyventi kaip vieniša dirbanti motina. Su pinigais buvo nelengva. Daug ko šeima sau negalėjo leisti, pavyzdžiui, pavalgyti restorane ar nueiti į kiną. Maye sukosi dirbdama dietologe, vesdama sveikatingumo paskaitas ir tęsdama modelio karjerą. Ji pati kirpdavo vaikams plaukus, tvarkydavo jiems rankų ir kojų nagus. „Nė neįsivaizduojate, ką reiškia paaugliams berniukams daryti pedikiūrą“, – sako ji. Vaikai elgėsi gerai, nes neturėjo kito pasirinkimo. „Nebuvau pakanti kaprizams. Negalėjau sau to leisti.“
Kitaip nei šiuolaikiniai aukštų pasiekimų reikalaujantys ir itin atidžiai vaikus stebintys tėvai, Maye nesekė atžalų, neplanavo jų gyvenimo, neskaitė jiems ir netikrino namų darbų. Tiesą sakant, jie net išmoko prireikus padirbti jos parašą. Maye tiesiog nesikišo, kaip ir jos tėvai. „Netrukdžiau jums gyventi“, – sako motina Kimbalui, o šis pritaria, kad vaikystėje vis trys jautėsi labai nepriklausomi. Paklausta apie savo motinystės metodą Maye visiškai rimtai atsako: „Buvau tobula motina.“ Paskui abu su sūnumi prapliumpa juoktis. „Visiems derėtų pasimokyti“, – paerzina Kimbalas. Ar ji kada nors nerimavo, kaip vaikams susiklostys gyvenimas? „Ne, – atsako moteris nė nesusimąsčiusi. – Neturėjau tam laiko.“
Maye dirbo namuose, todėl vaikai anksti suprato, ką reiškia užsiimti verslu. Mamai padėdavo visi trys: Tosca prisimena rašydavusi už Maye laiškus ir atsiliepdavusi telefonu. „Tai neabejotinai padėjo mums pajusti nepriklausomybę ir perprasti darbo etiką“, – prisimena ji. Paauglystėje berniukai nutarė gyventi su tėvu. Vėliau Elonas prisipažino šio sprendimo gailėjęsis.
Elonui vadovaujant broliai konstruodavo savadarbes raketas ir gamindavo sprogmenis.
Turėdami galimybę savarankiškai tyrinėti pasaulį vaikai ėmė domėtis labai skirtingomis sritimis. Elonas nuo mažens itin daug skaitė ir mąstė. Berniukas buvo taip pasinėręs į savo pasaulį, kad tėvai net pradėjo nerimauti dėl jo klausos ir nuvedė pas gydytoją. Kompiuteriais susidomėjęs Elonas pirmąją kompiuterinę programą pardavė sulaukęs vos 12-os. Mokykloje jis neturėjo daug draugų ir tapo negailestingų patyčių objektu. Tačiau visam gyvenimui užmezgė stiprius ryšius su broliu ir seseria, kurie ir šiandien daro stabilią įtaką jo gyvenimui. Po Padėkos dienos jis paviešino nuotrauką, kurioje abu su Kimbalu stovi apsikabinę Uoliniuose kalnuose. Prierašas skelbė: „Myliu savo brolį.“
Toscos pomėgiai irgi įsižiebė ankstyvame amžiuje. Būdama ketverių ji išvydo muzikinę pasaką „Zanadu“ ir nuo tada pamilo kiną. Sulaukusi 18-os gavo darbą kino studijoje, o vėliau tapo kino režisiere. Kalbai pasisukus apie Kimbalą Maye prisimena, kaip ankstyvoje paauglystėje vaikus vesdavosi į maisto parduotuvę: „Elonas pasiimdavo knygą ir skaitydavo. Tosca sukinėdavosi aplink mane, o Kimbalas imdavo pipirus ir juos uostydamas sakydavo „ak“.“
Maye maisto ruošimas prilygsta kančiai, o Kimbalas nuo mažens buvo entuziastingas ir ambicingas virėjas. Sesuo prisimena, kaip būdamas 14-os jis parsitempė namo tokią didelę žuvį, kad ši nė netilpo į orkaitę, todėl suvyniojo į foliją ir užkėlė ant kepsninės. „Žuvis iškepė tobulai, – prisimena Tosca. – Tobulai! Nė neįsivaizduoju, iš kur jis žinojo, kaip tai daroma.“ Brolio kulinariniai gebėjimai stiprino šeimos ryšius. Kimbalas sako, kad jam ruošiant maistą „žmonės prisėsdavo. Šeima susėsdavo drauge. Kai maisto neruošdavau, pavalgydavome ne itin skaniai…“ Jis akimirką nutraukia mintį, kad švelniai pasakytų mamai „atsiprašau“. „Paknebinėdavome šakute ir eidavome žiūrėti televizoriaus. Nesėdėdavome ir nebendraudavome.“
Galbūt dėl to, kad gyveno Afrikoje, galbūt dėl to, kad buvo kiti laikai, o gal kad tėvai pernelyg uoliai dirbo, jaunųjų Muskų vaikystė priminė Heklberio Fino nuotykius. Elonui vadovaujant broliai konstruodavo savadarbes raketas ir gamindavo sprogmenis. Dviračiais lakstydavo taip greitai, kad sykį Kimbalas įsirėžė į spygliuotosios vielos tvorą. Vakarais vaikščiodavo pavojingais rajonais su akiplėšišku antkainiu pardavinėdami velykinius kiaušinius. Klientams skeptiškai įvertinus kainą Kimbalas pareikšdavo: „Taip jūs paremsite būsimuosius kapitalistus.“ Berniukai bandė atidaryti vaizdo žaidimų saloną. Tėvų dėmesys ne visada nukreipdavo tinkama kryptimi: nors lošimai buvo nelegalūs, tėvas vesdavosi berniukus į lošimo namus.
Apie savo ir tėvo santykius Elonas yra kalbėjęs su liūdesiu. Bet Kimbalas mažiau sielojasi dėl paauglystėje tykojusių iššūkių. PAR aplinka ir be šeimyninių nesklandumų nebuvo itin draugiška. Sužinojusi, kad mokykloje vienas vaikas buvo išpertas rykšte, Maye paklausė Kimbalo, ar jam nebuvo nutikę ko nors panašaus. Sūnus pareiškė, kad rykštės paragauja kasdien, bet neleido motinai dėl to skųstis. Berniuko mokytojas turėjo įvairiausių auklėjimo priemonių, tarp kurių buvo net kriketo lazda. Vaikai privalėdavo ateiti priešais klasę ir išsirinkti bausmę. „Kriketo lazda ne tokia skausminga. Labiausiai skauda, kai muša rykšte arba liniuote“, – prisimena Kimbalas.
Elonas iš šalies išvyko pirmasis. 17-os sulaukusiam sūnui Maye parūpino Kanados pasą ir įdavė šiek tiek sutaupytų pinigų. Tosca irgi apsisprendė išvykti, bet buvo dar per jauna keliauti savarankiškai. Kadangi Maye norėjo įgyti mokslų daktaro laipsnį, dukra ją įtikino pasidomėti studijų galimybėmis Kanadoje.
Būdama ten Maye parašė labai optimistišką atsiliepimą apie Torontą. Toscai to pakako: grįžusi namo Maye sužinojo, kad 15-metė dukra jau pardavė namą ir didžiąją dalį šeimos turto. Trūko tik motinos parašo. Ir ji pasirašė. „Mano vaikai elgiasi labai nepaprastai, ir tam visada yra paaiškinimas“, – sako Maye.
Vaikams galiausiai išsikėlus kurį laiką Maye mėgavosi nepriklausomybe.
Toronte abi moterys su Elonu įsikėlė į pigų nuomojamą butą. Kadangi PAR kapitalas griežtai kontroliuojamas, šeima negalėjo pasinaudoti visomis lėšomis, kurias gavo už parduotą namą, tad vėl teko viską pradėti nuo pradžių. Po metų baigęs mokyklą prie artimųjų prisijungė ir Kimbalas. Visa šeima studijavo universitete ir gyveno taupiai. Maye įsidarbino modeliu, pradėjo doktorantūros studijas ir vėl nuo pamatų ėmė kurti dietologės verslą.
Vaikams galiausiai išsikėlus kurį laiką Maye mėgavosi nepriklausomybe. Valgė tai, kas anksčiau nepatikdavo atžaloms, nuoga vaikščiodavo po butą. Moteris nutarė persikelti į Niujorką, nes manė, kad niujorkiečiai sparčiau vaikšto ir kalba, todėl yra jai artimesni. Įsteigęs kelias sėkmingas technologijų bendroves Kimbalas panoro tapti virėju, todėl 2000 m. irgi persikėlė į Niujorką. Paskui vieną giedrą rugsėjo rytą du lėktuvai sugriovė Pasaulio prekybos centrą. Tada Kimbalas ėmė savanoriškai ruošti maistą ugniagesiams. Šiuo nepaprastu laikotarpiu jis vėl įsitikino, kad maistas gali suvienyti žmones, ir 2004 m. atidarė pirmąjį restoraną. Galiausiai visa šeima atsidūrė kitoje JAV pusėje. Elonas ir Tosca gyvena Los Andžele, o Kimbalas – Boulderyje. Toscai susilaukus dvynukų Maye vėl susikrovė lagaminus ir persikraustė į Vakarus jai padėti.
Tam tikru atžvilgiu Muskų pavyzdys yra klasikinė amerikietiška istorija. Ji kalba apie žmones, kurie sunkiais keliais atvyko iš sudėtingos šalies. Kimbalas yra užsiminęs, kad jam sunku savo vaikams perteikti nerimą, kurį jautė pirmąsyk atvykęs į žemyną, ir baimę, kad gali tekti grįžti į PAR. Elonas šį vaikų auklėjimo klausimą išsprendė atidaręs privačią mokyklą. Ją lanko ir jo penkios atžalos. Ten mokoma spręsti uždavinius, o matematikos programa pritaikoma pagal vaiko gabumus ir galimybes. Mokykla vadinasi „Ad Astra“ – išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia „į žvaigždes“. Tačiau net šis pavadinimas slepia tą pačią tėvystės ironiją. Visas lotyniškasis posakis, su kuriuo gyvena kosmoso tyrinėtojai, iš tiesų yra „per aspera ad astra“ – „per kančias į žvaigždes“. Jei nepriteklius iš tiesų yra išradimų motina, kaip pasiturintiems žmonėms užauginti verslias atžalas? Juk neįmanoma nebijant pasirodyti žiauriam primesti savo vaikams tų iššūkių, kuriuos teko patirti patiems.
Vis dėlto pagrįstai galima manyti, kad Maye bent iš dalies padėjo susiformuoti šioms trims asmenybėms. Jos auklėjimo metodai gerokai skyrėsi nuo to, kas šiandien laikoma norma. Remiantis šiuolaikiniais standartais, ji davė savo vaikams nesuvokiamai daug laisvės rizikuoti, nepaprastai mažai juos prižiūrėjo ir nė nebandė nukreipti jų pomėgių viena ar kita kryptimi ar nulemti ateities. Nuo ankstyvo amžiaus vaikams teko priimti brandžius sprendimus ir, nors šeimos nariai dažnai gyvendavo atskirai, jų ryšiai išliko stiprūs.
Po pietų Kimbalas išskuba ruošti Padėkos vakarienės visai giminei. Maye pasilieka. Į ateitį ji žvelgia optimistiškai. Moteris visą gyvenimą sunkiai dirbo, bet sustoti neketina. Jos motina dirbo iki 96-erių. „Aš dar tik pradedu“, – juokiasi Maye.
Natasha Loder yra „The Economist“ sveikatos priežiūros skyriaus korespondentė.
