-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kanadoje gyvenimas teka gana nerūpestinga vaga. Gegužės 25-osios rytą, penktadienį, džinsais vilkintis ministras pirmininkas Justinas Trudeau, atžingsniavęs į savo biurą Otavoje priešais parlamento pastatą, atrodė atsipalaidavęs. Bendraudamas su „The Economist“, politikas pasakojo apie prekybos derybas su JAV, aiškino, kad jo darbas ‒ apginti Kanados interesus, kad prezidentas Donaldas Trumpas tai supranta, ir kad judviejų „darbiniai santykiai labai geri“.
Bet du trečdaliai Kanados prekybos priklauso nuo JAV. Tad J. Trudeau atsipalaidavimas išgaravo, kai po kelių dienų D. Trumpas neva dėl nacionalinio saugumo uždėjo muitus plienui ir aliuminiui iš Kanados, Europos bei Meksikos. Mintis, kad Kanada kažkuo kelia grėsmę nacionaliniam JAV saugumui, kaip sakė J. Trudeau, yra įžeidžianti ir nepriimtina. O Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pavadino muitus neteisėtais ir įspėjo: „Ekonominis nacionalizmas veda prie karo. Būtent tai įvyko XX a. 4-ajame dešimtmetyje.“ Kanados surengtas G7 viršūnių susitikimas, kuris birželio 8–9 d. vyko Šarlevojuje, Kvebeke, takoskyrą tik padidino.
D. Trumpas atėjo į valdžią teigdamas, kad pasaulyje tvyro netvarka, o JAV užsienio politika – apgailėtinai nevykusi. Jo nuostata „Svarbiausia ‒ Amerika“ reiškė, kad nebe JAV darbas tą netvarką iškuopti – šalis turi siekti savų interesų. Pats laikas priešams bijoti, sąjungininkėms sąžiningai sumokėti savo dalį, o pačioms JAV ‒ savanaudiškiau siekti to, ko nori.
JAV užsienio politikos elito atstovai, nuo kurių D. Trumpas nusigręžė, atsilygino tuo pačiu ir jam laimėjus rinkimus nuliūdo. Vis tik kai kurie jų puoselėjo viltį, kad tulžingai agitavęs prezidentas valdys nuosaikiau, varžomas tarnybos realijų ir komandoje dirbančių „suaugusiųjų“, įtikintas sąjungininkių.
Nieko panašaus. Daugiau nei penkis šimtus dienų prezidentaujantis D. Trumpas iki ausų įklimpęs kontroversiškoje užsienio politikoje ir neatrodo, kad jį kas varžytų. Jis paskyrė jau antrą valstybės sekretorių, karingąjį Mike’ą Pompeo, ir jau trečią patarėją nacionalinio saugumo klausimais, dar karingesnį Johną Boltoną. Per tris pastaruosius mėnesius jis ne tik uždėjo sąjungininkėms muitus, bet ir pasitraukė iš branduolinio susitarimo su Iranu, paruošė lauką prekybos karui su Kinija, Singapūre susitiko su Šiaurės Korėjos vadu Kim Jong Unu.
Tokie veiksmai pribloškė beveik visų JAV sąjungininkių prekybos ekspertus, politikos veteranus ir diplomatus. Bet D. Trumpo rinkėjai džiūgauja. Užsienio politikoje (gal net labiau nei kitur) jis tiksliai vykdo duotus pažadus: pasitraukė iš Paryžiaus klimato kaitos ir Irano susitarimų, Izraelyje perkėlė JAV ambasadą į Jeruzalę, griežtai bendrauja su Kinija. Dažnas verslininkas jam iš esmės pritaria – laimingi, kad auga šalies ūkis, jie nepuola nurašyti prezidento žingsnių užsienyje, o kad pliekiama Kinija, daugelis apskritai džiaugiasi. Sužavėtos ir kai kurių sąjungininkių, ypač Izraelio ir Saudo Arabijos, vyriausybės.
Tai galima vertinti iš trijų perspektyvų. Tarp užsienio politikos pareigūnų ir Europos kanceliarijose vyrauja neviltis. Ardoma po Antrojo pasaulinio karo įvesta taisyklėmis pagrįsta tvarka, labiau nei kada nors padidinusi žmonių turtus, davusi pasaulinę prekybą, leidusi nugyventi gyvenimą nemačius pasaulinio ginkluoto konflikto. Iš ardymo nebus nieko gero.
Antrą perspektyvą būtų galima pavadinti „Taip, bet“. Negalima sakyti, kad šiuo atveju neviltis visai atmetama, bet ji švelninama įvairiomis išlygomis. Gal D. Trumpo siautėjimai nėra tokie giluminiai, beprecedenčiai ir nuolatiniai, kaip gali atrodyti. Gal senoji taisyklėmis pagrįsta tvarka ir taip įvairiais atžvilgiais normaliai nebeveikė.
Trečia perspektyva – atvirumas netikėtai sėkmei. Teigiama, kad unikaliai susijungus D. Trumpo ambicijoms ir stiliui, jam gali pavykti tai, ko negalėjo padaryti senoje sistemoje senais būdais dirbantys žmonės. Kita vertus, jaučiantieji neviltį ar galvojantieji „Taip, bet“ irgi gali būti atviri staigmenai – dauguma, tiesą sakant, kažkiek ir yra. Tačiau tik nedaugelis jų mano, kad sėkmė, jei jos sulauksime, bus ne trumpalaikė.
Mintis, kad Kanada kažkuo kelia grėsmę nacionaliniam JAV saugumui, kaip sakė J. Trudeau, yra įžeidžianti ir nepriimtina.
Norint vertinti D. Trumpą iš bet kurios minėtų perspektyvų, pirmiausia reikia nutarti, kas jis yra ir kaip veikia. Tai nesmalsus žmogus, tikras narcizas, taigi jautrus kritikai. Jis ūmaus būdo, nemėgsta ilgalaikės strategijos ar galvoti apie pasekmes. Meluoja taip, kaip gali meluoti tik tas, kam nerūpi tiesa.
Panašu, kad D. Trumpas į pasaulį žiūri taip pat, kaip žiūrėjo į Niujorko NT rinką – jei neapgausi, apgaus tave. Jei sudarius sandorį kita pusė laiminga, vadinasi, galėjai išpešti daugiau. Tarptautiniai santykiai jam kaip realybės šou: nenuspėjami ir absurdiški posūkiai duoda didesnį reitingą, veikėjų kaita leidžia parodyti kažką naujo, o svarbiausia ‒ neleisti niekam pamiršti, kas yra šou žvaigždė.
„Kiekvieną dieną jis visai nenuspėjamas net savo komandai, – skundėsi buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholasas Burnsas, dabar dirbantis Harvardo Kennedy mokykloje. – Tai rimta problema.“ Iš esmės taip ir yra, todėl darosi neįmanoma bendrai formuoti politiką ar imtis ilgalaikių pastangų. Bet ne viskas yra nenuspėjama. Bendra prasme D. Trumpo tikslai beveik nesikeičia: jis veikiausiai bandys įgyvendinti agituojant rinkimuose duotus pažadus sugriauti tai, ko pasiekė Barackas Obama, ir per daug, o gal ir visai, negalvoti apie pasekmes. Galima tikėtis piktų, tuščių žinučių tviteryje ir keistų asmeninių štrichų, kaip neeiliniame, šleikščiame gegužės 24-osios laiške Kim Jong Unui. Veiksmai visada turėtų priminti verslo sandorį. D. Trumpas visur ir visada nori gauti ką nors sau – ką nors gerai atrodančio.
Keturi didieji pastarųjų trijų mėnesių politikos žingsniai – pasitraukti iš susitarimo su Iranu, susitikti su Kim Jong Unu, paruošti lauką prekybos karui su Kinija ir uždėti sąjungininkėms plieno muitus – atspindi, kas yra ir kaip veikia D. Trumpas. Joks kitas pastarojo meto prezidentas nebūtų ėmęsis bet kurio iš šių žingsnių, jau nekalbant apie išsyk visus keturis. Neabejotinam D.
Trumpo malonumui, šie žingsniai šokiravo daugumą užsienio politikos ekspertų. Kaip visa tai vertinti iš atvirumo netikėtai sėkmei perspektyvos?
Pradėkime nuo viršūnių susitikimo su Kim Jong Unu Singapūre. Dar nebuvo prezidento, kuris Šiaurės Korėjos režimui keltų didesnę grėsmę nei D. Trumpas, bet sykiu, pasiūlęs viršūnių susitikimą, kuris parodė abu vyrus kaip lygius, jis daro paslaugą. Šis susitikimas, kuris nebūtų įvykęs be Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-ino (kurį patį D. Trumpas terorizavo kitais klausimais) pastangų, nežada greito ar visiško branduolinių ginklų pašalinimo iš Korėjos pusiasalio. Bet gali atsiverti anksčiau neįmanomas kelias į draugiškų santykių atkūrimą ir sumažėti pusiasalyje tvyranti įtampa, kuri, nors ir paaštrinta D. Trumpo, jau seniai kėlė nerimą. Viršūnių susitikimą galima laikyti mažų mažiausiai sėkmingu.
Pavyko susitikti. (Scanpix nuotr.)
Artimuosiuose Rytuose sprendimu trauktis iš Bendro visapusiško veiksmų plano (BVVP), t. y. susitarimo su Iranu, D. Trumpas siekia labiau prispausti Iraną. Beatodairiškai palaikant Saudo Arabiją ir Izraelį siekiama to paties. JAV pasitraukus iš susitarimo, M. Pompeo griežtoje kalboje išvardijo Iranui keliamų reikalavimų sąrašą. Nesutariant su europiečiais sunkiau spausti Iraną koordinuotais veiksmais ir „atsiranda rimtas atotrūkis tarp siekio ir priemonių“, sakė Artimųjų Rytų specialistas Martinas Indykas iš idėjų kalvės „Brookings Institution“.
Bet Irano ūkis chroniškai paliegęs, ir Europos įmonės gali nuspręsti neturėti su juo reikalų, jei gresia atsakomieji JAV veiksmai. Spaudimas Iranui gali išaugti. „Nors daug kas sako, kad tai tikrai neveiks, kažkas manyje šnabžda „nežinau, nežinau“, ‒ dalijosi mintimis Dennisas Rossas iš Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto. Padeda vėl sutapę Izraelio, Saudo Arabijos ir kitų arabų valstybių interesai. „Tinkamai susitvarkius galima rasti būdą neleisti iraniečiams įsigalėti regione“, – mano M. Indykas.
Atbukintus šiitų pusmėnulio smaigalius daugelis laikytų triumfu. Juo labiau – pasikeitusį režimą Irane. Toks politikos tikslas būtų daug drąsesnis, kai kas net sakytų – beprotiškesnis. Jį taip pat būtų nepaprastai sunku įpiršti JAV sąjungininkėms ne iš Artimųjų Rytų.
D. Trumpo teiginiai, kad jo gebėjimą sudaryti sandorius galima taikyti sprendžiant Izraelio ir Palestinos klausimą, vis dar neskamba įtikinamai. Jo žento Jaredo Kushnerio parengtas taikos planas, pasak vieno iš tų, su kuriais dėl plano buvo tartasi, yra „tikrai rimtos pastangos“ (iškalbinga, kad tai nelaikoma savaime suprantama Baltųjų rūmų rengiamam planui). Tačiau J. Kushnerio žmonai Ivankai Trump atidarius ambasadą Jeruzalėje galima pamiršti apie tai, kad palestiniečiai planą sutiks palankiai. Pasak M. Indyko, susitarimas yra „iš fantazijos srities“.
Sunku kur nors pasistūmėti Izraelio ir Palestinos klausimu, jei viską vertini per laimėtojų ir pralaimėtojų prizmę. O dar sunkiau prekyboje, kur D. Trumpas nemato nieko kito kaip dvišalės prekybos balansus. Bet nusiteikęs imtis žingsnių, kurių kiti nedarė, čia D. Trumpas gali švęsti pergalę ir prisiskirti ją sau – galimas daiktas, kad Kinijai pavyks rasti būdų sumažinti savo prekybos perteklių. Tokio dydžio ūkiui nesunku nupirkti daug „Boeingų“, sojos ir suskystintų gamtinių dujų.
Galimas daiktas, kad Kinijai pavyks rasti būdų sumažinti savo prekybos perteklių. Tokio dydžio ūkiui nesunku nupirkti daug „Boeingų“, sojos ir suskystintų gamtinių dujų.
JAV sąjungininkėms pritaikytų plieno muitų beveik neįmanoma nušviesti palankiomis spalvomis. Bet iš pažiūros sėkmingas viršūnių susitikimas su Šiaurės Korėjos lyderiu, įbaugintas Iranas ir kinų nuolaidos prekyboje D. Trumpui, jo šalininkams ir kai kuriems stebėtojams būtų panašu į pergalę. Vadovaudamasis savo nuostatomis jis būtų pasiekęs tai, ko kiti net nedrįso bandyti.
Dabar pažiūrėkime į visa tai iš nevilties perspektyvos. Nėra jokių garantijų, kad verta tikėtis ko nors bent panašaus į sėkmę. Tačiau net jei D. Trumpui tris kartus pasisektų, galimi neigiami aspektai gali nusverti bet kokį laimėjimą. Antai neramu, kad Šiaurės Korėja, atstovaujama Kim Jong Uno, gali pasiūlyti atsisakyti tarpžemyninių balistinių raketų, regis, galinčių nunešti užtaisą į bet kurį JAV tašką, bet kol kas pasilikti bombas ar artimesnio veikimo raketas. Taigi Pietų Korėjai ir Japonijai toliau grėstų pavojus, ir jos jaustųsi išduotos sąjungininkės, kuriai rūpi apsaugoti tik save. Tai galėtų atvesti prie ginklavimosi varžybų regione.
Šiaurės Korėjos pareigūnai užsienio kontaktinius asmenis informavo, kad matydama, kas ištiko BVVP, jų šalis nepasitikės jokiu siūlomu susitarimu. Tai – viena iš rimtų neigiamų pasitraukimo iš Irano susitarimo pasekmių. Ne tik ant plauko pakibo gerai suręstas planas, realiai apribojęs Irano branduolinius pajėgumus ir nustatęs precedento neturinčius limitus ir saugiklius (kurių Iranas dabar gali bet kada nuspręsti nebepaisyti), bet ir nukentėjo JAV patikimumas – hegemonė sulaužė duotą žodį. Todėl šiam žingsniui nepritarė Pentagonas ir daug diplomatų. O kai kurie Irano analitikai įspėja, kad augant JAV taikomoms sankcijoms Teheranas gali veikiau vėl pradėti sodrinti uraną, o ne kurti demokratiją.
Kalbant apie prekybą, Kinijos sprendimas siekti dvišalio deficito, kuris tiktų D. Trumpui, nepadėtų spręsti realių pasaulio prekybos sistemos problemų, o ir bendras JAV prekybos deficitas nedaug sumažėtų, kad ir kaip D. Trumpui būtų liūdna. Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) daroma žala teiginiais, kad automobilių importas – nacionalinio saugumo klausimas, tik pablogins padėtį.
Visais trimis atvejais nerimą kelia dar vienas aspektas – D. Trumpas nesibrangina ir juo galima manipuliuoti. Daug metų Kimų klanas siekė pripažinimo per lygiaverčių šalių viršūnių susitikimą, ir Kim Jong Unui kol kas už tai nereikėjo daug mokėti. Izraeliui buvo labai svarbu, kad JAV perkeltų ambasadą į Jeruzalę, ir turbūt jis buvo pasiryžęs už tai daug duoti, tačiau to niekas nepaprašė. O žingsniai siekiant geresnio prekybos balanso, tokie svarbūs D. Trumpui, gali išvaduoti Kiniją nuo poreikio spręsti paplitusias intelektinės nuosavybės vagysčių, valstybinio subsidijavimo ir užsienio investicijų ribojimo problemas.
Taigi įmanoma neatmesti trumpalaikės sėkmės galimybės ir vis tiek apgailestauti, kad D. Trumpas nepriima pasaulio tvarkos, ilgą laiką puoselėtos JAV užsienio politikos sluoksniuose abiejų partijų sutarimu. Idėjų kalvė RAND, kuriai tas sutarimas labai svarbus, neseniai baigė porą metų trukusį projektą, kuriuo aiškintasi, kokios naudos JAV gauna iš tarptautinės taisyklėmis pagrįstos sistemos. Prieita prie išvados, kad sistema padidino JAV diplomatijos veiksmingumą ir karinę galią, padėjo siekti Amerikos interesų: „Tvirta tarptautinė tvarka JAV yra labai naudinga.“
Todėl matant silpstančią tvarką ir ima neviltis. „D. Trumpas iš pagrindų pakeitė JAV politiką į blogąją pusę, – sakė N. Burnsas. – Jis – silpniausias prezidentas per mano gyvenimą. Ir pavojingiausias. Ne tik aš taip manau. Tai ‒ daugumos požiūris.“ Ir tai tiesa. Užsienio santykių tarybos prezidentas Richardas Haassas (respublikonas) mano, kad žmonės jau dabar į JAV žiūri kitaip. Pasak jo, JAV nuvertė save nuo pjedestalo. Tikėtina, kad poveikis bus „ilgalaikis ir ardantis“. „Dar neįsisąmoninome žalos, kurią jis daro JAV vaidmeniui pasaulyje, mastų, – kalbėjo Michaelas Fullilove’as, vadovaujantis Lowy tarptautinės politikos institutui Sidnėjuje. – Laisvojo pasaulio lyderis netiki laisvuoju pasauliu.“
Būtent tokiame fone reikia vertinti „Taip, bet“ požiūrio taškus: „taip, bet tai nėra nauja“; „taip, bet tai ilgai netruks“; „taip, bet pasaulis pasikeitė“.
Kai kurie D. Trumpo atšaukti susitarimai – gana neseni ir nebūtinai populiarūs. Tokiu atveju iš jų pasitraukti reiškia pasukti dar neišbandytu, bet vis dėlto aiškiai matomu taku. BVVP netrūko priešų. Sudarant Paryžiaus klimato kaitos susitarimą pasistengta, kad nereikėtų Senato pritarimo, kurio niekas nesitikėjo. JAV rinkėjams ir Hillary Clinton žadėjo atmesti su prekyba susijusį Ramiojo vandenyno partnerystės (TPP) susitarimą, suderintą valdant B. Obamai, ‒ nors nenoromis ir ne visai įsitikinusi daroma nuolaida. O D. Trumpas ėmė ir tai padarė, išdidžiai girdamasis.
Daug D. Trumpo pasirinktų baubų yra senos problemos. Jau ne vieną dešimtmetį auga pyktis, kad Kinija vagia intelektinę nuosavybę ir riboja investicijas. NATO sąjungininkes didinti išlaidas gynybai spaudė ir B. Obama. Be to, B. Obama, kaip ir D. Trumpas, laikė dalinius Irake ir Afganistane, nors daug jo šalininkų norėjo, kad kariai grįžtų namo. „Nagrinėdami praeitį istorikai tarp B. Obamos ir D. Trumpo matys daugiau bendro“, – sakė Australijos užsienio politikos ekspertas Allanas Gyngellas iš Australijos nacionalinio universiteto Kanberoje.
Dar teigiama, kad D. Trumpas nenukrypsta nuo senos tradicijos – šūkį „Svarbiausia ‒ Amerika“ kartojo keturi prezidentai iš eilės, pradedant Woodrow Wilsonu. Walteris Russellas Meadas iš Bardo koledžo išskiria keturias filosofijas, lemiančias JAV užsienio politikos kryptį: džefersoniškąją, hamiltoniškąją, džeksoniškąją ir vilsoniškąją. Šaltasis karas sukryžmino du požiūrius: hamiltoniškąjį, numatantį, kad reikia dalyvauti tarptautiniuose reikaluose, pirmenybę teikiant JAV interesams, ypač verslo, ir internacionalistinį, idealistinį vilsoniškąjį. Vienašališkumą ir izoliacionizmą išpažįstantys Andrew Jacksono pasekėjai su tokiu variantu susitaikė, bet atitolus sovietų grėsmei užsienio klausimų sprendimo naštą greitai pradėjo laikyti kančia. Taip mano ir D. Trumpas, Ovaliajame kabinete pasikabinęs A. Jacksono portretą. XIX a. precedentas nereiškia, kad tai tinkamas metodas XXI a. Bet D. Trumpas nebeatrodo toks nukrypęs nuo normos.
Sakant „Taip, bet“, pabrėžiama ir tai, koks atsparus senasis aparatas. Atrodė, kad vadovaujant Rexui Tillersonui Valstybės departamentui sekasi vis prasčiau, bet prie vairo stojus M. Pompeo turėtų grįžti pasitikėjimas, o Pentagonas užtikrina tęstinumą. Kongresas kartais bando prilaikyti D. Trumpą, pavyzdžiui, jam bandant sušvelninti Rusijai taikomas sankcijas. Europiečiai nebus patenkinti, bet be NATO aljanso realios alternatyvos jie neturi. Ramiojo vandenyno regione JAV partnerės stengiasi palikti JAV, kaip sako Rolandas Parisas iš Otavos universiteto, „vietos prisišvartuoti“ TPP sutartyje, jei vieną dieną šalis panorėtų sugrįžti.
Su JAV sąjungininkais vis dažniau elgiamasi kaip su konkurentais (Scanpix nuotr.)
Be to, kaip teigia JAV galios ekspertas Josephas Nye iš Harvardo Kennedy mokyklos, Kinijos keliama grėsmė Amerikos pranašumui gali būti perdėta. JAV iki šiol toli atsiplėšusios karine galia. Juanis kol kas netaps konvertuojama valiuta. Jake’as Sullivanas iš Carnegie tarptautinės taikos fondo žurnale „Foreign Affairs“ neseniai rašė: „gandai apie tarptautinės tvarkos pabaigą gerokai perdėti“.
Maža požymių, kad JAV visuomenė būtų ryžtingai pasukusi džeksoniškąja linkme. „Pew Research Center“ apklausų duomenimis, norinčių, kad šalis aktyviai dalyvautų pasaulio reikaluose, ir sakančių, kad reikia susitelkti į savas problemas, grupės pasiskirsto tolygiai. Tiesą sakant, pirmųjų dalis auga – nuo 35 proc. 2014 m. iki 47 proc. pernai. 2016 m. už H. Clinton, kuriai tarptautiniai reikalai ir užsienio politikos konsensusas rūpi labiau, balsavo 3 mln. daugiau rinkėjų nei už D. Trumpą. Bet taip argumentuoti galima tik vieną kadenciją. Jei matydami, ką jis pridarė, 2020 m. amerikiečiai vėl pasirinks D. Trumpą, ryžtingo posūkio įrodymų bus daugiau.
Liko didžiausias iš visų „Taip, bet“ – sustabarėjusi tarptautinė sistema susidūrė su nauju pasauliu, kuriam nebuvo pritaikyta. Stulbinančiai auganti Kinijos ekonominė galia, o pastaruoju metu, valdant Xi Jinpingui, ir autoritarizmas vidaus politikoje bei savikliova užsienyje žymi rimtus geopolitinius poslinkius. Matant neatsiliekančią Indiją, bėdose įklimpusią Europą ir klimato kaitos nešamo chaoso keliamus pavojus, poslinkių turėtų būti daugiau.
Daugeliui ekspertų tai priežastis stiprinti šiandieninę struktūrą. Bet mintį, kad senoji pasaulio tvarka netinka dabarties ir ateities pasauliui, galima interpretuoti kaip teiginį, kad kažkiek kūrybiško naikinimo gali naudingai praplėsti akiratį ir performuoti institucijas.
Deja, nėra priežasčių manyti, kad griaunamieji D. Trumpo darbai padės ką nors sukurti. Jie tik nuosekliai silpnina svarbiausius aljansus ir atstumia kaimynes. „Nebėra taip, kad Jungtinės Valstijos ims ir mus apgins“, – praėjusį mėnesį pripažino Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Vakaruose nė viena JAV sąjungininkė kol kas nerado būdo, kaip iš D. Trumpo gauti nuolaidų.
Jei dauguma JAV sąjungininkių (kurias D. Trumpas dažnai vadina konkurentėmis) yra nelaimingos, tai tikrosios strateginės konkurentės – Rusija ir Kinija – naudojasi proga. Kuo silpnesni Vakarai, tuo mažiau grėsmių mato Rusija ir tuo daugiau ji turi galimybių pasiekti, kad Europos šalys nutrauktų jos ūkiui kenkiančias sankcijas. D. Trumpo bandymai neleisti nustatyti, kiek Rusija kišosi bandydama pakenkti jo varžovei 2016 m. rinkimuose, ne tik didina nepasitikėjimą juo užsienio politikos sluoksniuose, bet ir gali paskatinti Rusiją panašų manevrą išbandyti kitoje šalyje ‒ o gal net vėl nusitaikyti į JAV.
Kinija apstulbusi, kaip sparčiai sumenko JAV lyderystė. Nors oficialūs asmenys iš Komunistų partijos kažkiek kratosi didžiosios valstybės pareigų, jie mato masinančių progų Kinijai sublizgėti pasaulio tvarkos gynėjos vaidmenyje tokiose srityse kaip klimato kaita ir prekyba. Be to, Kinija moka susitarti su D. Trumpu, bent jau kai kuriais klausimais, kaip neseniai parodė Šendžene įsikūrusios telekomunikacijų įrangos gamintojos ZTE atvejis. Už tai, kad ZTE pažeidė Irano sankcijų įstatymus, amerikiečiai uždraudė įmonei pirkti puslaidininkius iš Jungtinių Valstijų, kas jai iš esmės reiškia mirties nuosprendį. Kinija ėmėsi lobizmo, siekdama, kad nuosprendį atšauktų. Valdant B. Obamai tokius specialių malonių prašymus iš Kinijos pareigūnai paprastai atmesdavo, aiškindami, kad įstatymo viršenybės principu besivadovaujančiose JAV tvarka yra kitokia. Bet D. Trumpas gegužės 13-ąją viešai įsakė savo kabinetui atšaukti draudimą.
Neaišku, kiek D. Trumpo daromus politinius sprendimus galima paveikti palankumu verslo interesams, iš kurių jis toliau pelnosi. Jei tokia įtaka įmanoma, galima drąsiai lažintis, kad panašių svertų ieškos ne viena šalis, įskaitant Kiniją. Gegužės 10-ąją viena valstybinė kinų bendrovė sudarė sandorį su indoneziečių įmone, bendradarbiaujančia su „Trump Organization“ stambiame statybų projekte.
Ar iš atskirų, verslo operacijas primenančių D. Trumpo politikos elementų galima sudėlioti ką nors rimtesnio, gal net verto gauti trumpizmo vardą? Jei galima, tai, buvusio ambasadoriaus ir nacionalinės žvalgybos direktoriaus Johno Negroponte teigimu, turėtų atrodyti šitaip: stiprinti JAV ūkį, išlaisvinus nuo perdėto ilgalaikio reguliavimo (taika per stiprybę); palaikyti aljansus (tik vos vos) ir negailėti pinigų kariniams šalies pajėgumams (taika per galią); pasinaudojus stiprybe išlošti pasirinktose tarptautinėse srityse, įskaitant Kinijos ilgam mestą iššūkį.
Yra sakančių, kad D. Trumpas nebūtų pirmas užsienio politikos sluoksniuose plačiai pašiepiamas JAV prezidentas, kuriam nelauktai pavyko užtikrinti taiką ir klestėjimą.
Yra sakančių, kad D. Trumpas nebūtų pirmas užsienio politikos sluoksniuose plačiai pašiepiamas JAV prezidentas, kuriam nelauktai pavyko užtikrinti taiką ir klestėjimą. Ronaldas Reaganas visiems netikėtai kalbėjo tiesiai („Blogio imperija“) ir buvo pasiruošęs smarkiau įsukti Šaltąjį karą. Jis pritarė, kad reikia smarkiai didinti karines išlaidas biudžeto deficito sąskaita, jau nekalbant apie paramą ne itin maloniems draugams Lotynų Amerikoje. R. Reaganas nesibodėjo veltis į prekybos karus ir naudotis JAV svoriu. Dėl šių priežasčių įvairūs ekspertai pirmąją kadenciją žiūrėjo į jį iš aukšto ir nuolat menkino. O juk tuo metu dar nebuvo žinoma apie neapgalvotus ir nelegalius manevrus, virtusius „Irano-kontrų“ skandalu. Vis tik Šaltasis karas baigėsi, JAV praturtėjo, amerikiečių kariniai pajėgumai dar labiau išaugo, ir buvo liberalizuota pasaulio prekybos sistema.
Bet R. Reaganas turėjo vertybes. Jis buvo amžinas optimistas, jam rūpėjo, kad JAV rodytų pavyzdį pasauliui. Jis laikėsi nuoseklios pasaulėžiūros, turėjo moralinį kompasą (nors kartais ne itin gerai veikiantį). Jis daug ką išmanė, žymėdavosi dalykus ir tikėjo, kad būna tokių sandorių, kai išlošia visi. Nors ir jo komandoje patarėjai nacionalinio saugumo klausimais dažnai keitėsi (net šešis kartus), prezidentaujant šalia jo beveik visą laiką buvo neeilinis valstybės sekretorius George’as Shultzas ir neeilinis gynybos sekretorius Casparas Weinbergeris. Be to, jam pasisekė su geopolitiniu priešu ir partneriu – Michailu Gorbačiovu, kurį Xi Jinpingas dabar pateikia kaip puikų istorinį pavyzdį, kuriuo nereikėtų sekti.
Nėra jokių šansų, kad D. Trumpą vėliau vertins kaip naująjį Reaganą. Bet pasiekti kai kurių trumpalaikių tikslų jis tikrai gali. Gaila, kad pavykus kokiam nors D. Trumpo ėjimui jis pats, jo šalininkai ir panašiai mąstantys svetimšaliai manys, kad pelnytai niekina taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką, ir toliau net nebandys ieškoti, kuo ją ilgam pakeisti. Jie teisūs, kad sistema tam tikra prasme paseno ir nebetinka. Bet jie klysta, kad jos visai nereikia – kaip gali netrukus suvokti žiūrėdami į pasaulį, kuriame vyksta prekybos karai, auga branduolinių ginklų arsenalai, byra aljansai, siaučia regioniniai konfliktai.
