-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Spėju, kad žmonės, kuriuos sutinku konferencija po konferencijos, mano, jog gaunu labai didelį finansavimą. Nemėgstu pasirodyti kaip varguolė iš Rytų Europos“, – prisipažįsta Lietuvių kalbos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Aurytė Čekuolytė.
Jauna mokslininkė entuziastingai tyrinėja jaunimo kalbą, bet užsieniečiams be reikalo nepasakoja, kad po konferencijų kartais skuba atsakyti į darbinius laiškus, nes jos pagrindinis darbas – danų įmonėje. Šios pajamos jai leidžia dalyvauti mokslo renginiuose nuo Honkongo iki Kopenhagos, bet likti akademiniame pasaulyje ji neketina.
Daugybei A. Čekuolytės kolegų doktorantų visame pasaulyje kyla klausimų, kokia viso to – pirmojo etapo tampant profesionaliu tyrėju – prasmė ir vertė šiandien, kai akademinis darbas menkai mokamas ir sunkiai gaunamas, o kiti sektoriai neskuba samdyti doktorantų ir mokslo daktarų.
LRT laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėdamas apie doktorantūrą, filosofas Kęstas Kirtiklis kritikavo tai, kad Lietuvoje doktorantūra laikoma ne pirmuoju mokslininko karjeros etapu, o trečiąja studijų pakopa: „Į disertaciją visų pirma žiūrima kaip į studento, tiesa, ilgokai pasimokiusio, bet visgi studento, darbą.“ Keturi pašnekovai tikino, kad į doktorantūrą juos atvedė susidomėjimas tyrimo sritimi, bet vėliau teko suprasti, kad už entuziazmą negaus nei gero atlygio, nei garantuoto etato mokslo įstaigoje.
„Būkime objektyvūs, iš doktoranto stipendijos jaunas žmogus tikrai negyvena. Beveik visi dirba“, – įsitikinęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslo ir inovacijų prorektorius prof. Antanas Čenys. Jo nuomone, universitetai norėtų, kad doktorantai prie disertacijos dirbtų visu etatu, bet tuomet talentingas jaunas žmogus tikėtųsi gauti apie tūkstantį eurų per mėnesį.
„Lietuvoje šaltinių kiek nori, važinėk kur nori, bet nėra išteklių, o turi laikytis vakarietiškų reikalavimų“, – IQ sakė vienas kalbintas doktorantas. Jam išsvajotą jaunojo tyrėjo karjerą labiausiai apkartina ginčai dėl proceso kokybės – pavyzdžiui, doktorantams privalomus akademinius straipsnius reikia išleisti kuo greičiau. „Juk tai darai dėl to, kad nori dirbti kokybiškai, o ne publikuotis neskaitomuose lietuviškuose žurnaluose“, – sistemą kritikavo jis.
Doktorantūros nuostatai tvirtinami Vyriausybės nutarimu. Pagal galiojančius nuo 2010 m. doktorantai privalo išleisti bent du akademinius straipsnius mokslo leidiniuose, dalyvauti tarptautinėse konferencijose. Nors doktorantūrą derina su aukštomis pareigomis neakademiniame pasaulyje ir tėvyste, pašnekovas teigė iš kolegų sulaukiantis spaudimo, o ne lankstumo: „Jie nedrįsta pasakyti „nedirbk“, bet bando pamoralizuoti.“
Nuo 2015-ųjų pirmų metų doktorantai gauna 394,25 euro stipendiją, o vėlesnių – 456 eurus. Nekitusios nuo 2007 m., pernai jos smarkiai pakilo, o 2017 m. ketinama jas dar didinti. „Kai tokia situacija, studijos tampa savotišku hobiu ir eina į antrą planą. Nuo to smarkiai kenčia studijų kokybė, arba, norint išlaikyti kokybę […], prasideda įvairūs vėlavimai, nesuspėji, nuvili žmones, atsiranda sąžinės graužatis už gautas išimtis“, – kalbėjo A. Čekuolytė.
„Universitetui tie, kurie ateina iš kitur, apsigina disertaciją ir lieka kitur, yra patys geriausi ambasadoriai, su jais dažniausiai bendraujame kaip mokslas ir verslas, – pabrėžė A. Čenys. – Jei doktorantai dirba universitete, darbas gali būti susijęs su disertacija, jie yra pagalbinis mokslo personalas: lektoriai, jaunesnieji mokslo darbuotojai. Doktorantai tam labai tinka.“
Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto istorijos krypties doktorantė Ugnė Marija Andrijauskaitė atskleidė, ką reiškia tokie darbai akademinėje sistemoje. „Dirbame 0,15 etato ir per mėnesį už jį gauname 80 eurų. Mus į darbą priima rugsėjį, atleidžia gruodį po sesijos. Tada priima vasarį ir atleidžia visai vasarai“, – rašė ji savo tinklaraštyje. Matematika akivaizdi – 536 eurai už tai, kad, be disertacijos ir privalomų akademinių straipsnių rašymo, dalyvavimo konferencijose, doktorantai veda seminarus, vadovauja bakalauro darbams, prižiūri egzaminus ir kolokviumus.
Dirbame 0,15 etato ir per mėnesį už jį gauname 80 eurų. Mus į darbą priima rugsėjį, atleidžia gruodį po sesijos. Tada priima vasarį ir atleidžia visai vasarai.
U. M. Andrijauskaitė žurnalui IQ pasakojo, kad išgyventi susitelkiant į mokslinę veiklą padėjo įvairios papildomos stipendijos. „Galėjau visą savo laiką skirti mokslui, dėl to man pasisekė ir stipendijų gauti, o studijuojantiems doktorantūrą ir kartu dirbantiems papildomų stipendijų susirankioti taip lengvai nepavyksta“, – teigė istorikė. Iš gautų papildomų stipendijų ji yra sumokėjusi už kelionę į aktualų, bet su disertacija nesusijusį seminarą. Bet lėšų prisireikdavo ir žmogiškesniems poreikiams – dantims gydyti ar nuo bakalauro studijų susikaupusioms skoloms dengti.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantė Virginija Cibarauskė taip pat gaudavo papildomų stipendijų už pasiekimus, dirbo moksliniame projekte, rašė literatūros kritiką, reklaminius ir kitus tekstus. Vis dėlto finansiškai saugi nesijautė: „Pavyzdžiui, susirgęs ir išėjęs akademinių atostogų, doktorantas lieka be stipendijos, taigi, be jokių pajamų, nebent tuo pat metu kur nors dirba. Be to, doktorantūros metai neįskaičiuojami į darbo stažą.“ Jauna tyrėja teigė dėl šios priežasties sąmoningai atidėjusi motinystę – nors doktorantės gali gauti akademines atostogas, tuo metu stipendija nemokama. U. M. Andrijauskaitė pasakojo negalėjusi įsigyti kompiuterio išsimokėtinai, nes stipendija – ne alga.
Viešosios politikos ir vadybos instituto programų vadovas prof. Vitalis Nakrošis mano, kad Lietuvai mažai naudos iš to, kad yra daug, bet išvargusių ir nusivylusių doktorantų. Kad doktorantūra būtų kokybiška, jis siūlo vadovautis 2011 m. Europos Komisijos patvirtintais nuostatais, tokiais kaip Europos tyrėjų chartijos (šis dokumentas, kurį pasirašė ir Lietuvos universitetai, nurodo, kad doktorantai turi būti laikomi pirmosios pakopos tyrėjais ir, pageidautina, įdarbinti) laikymasis ir karjerai bet kuriame sektoriuje reikalingų įgūdžių diegimas. „Lietuvoje jiems įgyvendinti mažai prielaidų – menkas finansavimas, smulkūs universitetai“, – pripažįsta viešosios politikos ekspertas.
Lietuvos mokslo taryba (LMT) derina naujus doktorantūros nuostatus, bet nuo sausio įsigaliojęs dokumentas neaprėpia visų problemų, kurias vardija doktorantai. „Keičiama tai, kas pribrendo ir nereikalauja didesnių diskusijų. Yra rimtesnių klausimų, kurie nebus pakeisti, nes juos reiktų plačiai aptarti“, – pripažino LMT Mokslo politikos skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys.
Vis dėlto su akademiniu pasauliu ateitį siejantys doktorantai būgštauja, kas bus, baigus trečiosios pakopos studijas. Gaudami stipendiją, jie ketverius metus turi visas studentams priklausančias nuolaidas. Tačiau po to laukia nežinia – ne visiems atsiranda mokslinių etatų.
„Šiuo atžvilgiu doktoranto padėtis Vilniaus universitete yra net geresnė nei jauno dėstytojo. Pavyzdžiui, doktoranto stipendija didesnė nei tik pradėjusio dėstyti daktaro atlyginimas. Doktorantams ir stažuotes, konferencijų išlaidas apmoka fakultetas, o paprasti dėstytojai turi arba mokėti patys, arba savarankiškai ieškoti lėšų“, – pasakojo V. Cibarauskė, pastaruoju metu taisanti disertacijos tekstą ir besiruošianti gynimui. Pasak A. Čenio, būtent tokia padėtis trukdo susitelkti ties stipendijomis – kuo ji aukštesnė, tuo didesnis krytis, jos nebegaunant.
„Kad tyrėjai cirkuliuotų, reikia vis naujų kvietimų vykdyti projektus ir į podoktorantūros stažuotes, o jų vis nėra“, – pabrėžė V. Nakrošis ir priminė, kad daug jaunų daktarų viltis deda į LMT remiamas podoktorantūros stažuotes. Jos leido dvejus metus vykdyti tyrimus, gaunant solidų atlygį. Tokios stažuotės finansuotos pagal ES struktūrinių fondų projektą, kuris prasidėjo 2012 m. ir baigėsi 2015-ųjų liepą. Todėl jau antrus metus nauji daktarai tokios galimybės neturi.
Paklaustas apie šią finansinę deguonies kaukę jauniems daktarams, E. Stumbrys neskubėjo žadėti, kad parama bus atnaujinta: „Projektą priima Švietimo ir mokslo ministerija, derina su Finansų ministerija, o vykdo LMT. Nežinau, ar nauja valdžia norės jį peržiūrėti, todėl procesas gali užtrukti.“
Eurostato duomenimis, tiriamąjį darbą atliekančių asmenų ES netrukus bus tiek, kiek Lietuvoje yra gyventojų, – prieš trejus metus skaičius ES siekė 2,7 mln., o Lietuvoje dirbo beveik 8 tūkst. tyrėjų. Eurostato duomenys taip pat rodo, kad mūsų šalyje vienas akademinis etatas tenka dviem tyrėjams – tai vienas blogiausių rodiklių ES.
Eurostato duomenys rodo, kad Lietuvoje vienas akademinis etatas tenka dviem tyrėjams – tai vienas blogiausių rodiklių ES.
„Tokia situacija lemia bendrą įtampą, nesaugumą, intrigas – dauguma dirba už grašius milžinišku krūviu ir dreba, kad nebūtų atleisti. Ilgiau pabuvus tokioje aplinkoje viskas ima atrodyti tarsi normalu, tačiau iš tiesų dabartinė situacija labai primena F. Kafkos pasaulį“, – apibendrino V. Cibarauskė.
