-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Už konkurencijos politiką atsakingos ES komisarės M. Vestager nesukalbamumas žavi net priešus. Pernai rudenį, vos prieš kelias savaites liepusi „Apple“ sumokėti Airijai 13 mlrd. eurų nesumokėtų mokesčių (JAV buvo daug pasipiktinusių), komisarė kirto Atlantą nusiteikusi užkariauti žavesiu. Amerikiečiai nebuvo sužavėti, M. Vestager liko nepalenkiama. Sėdusi į lėktuvą namo tviteryje ji parašė, kad niekada nesijautė tokia europietė.
Nuo 2014 m. lapkričio, kai pradėjo eiti dabartines pareigas, M. Vestager turėjo kelis plačiai nuskambėjusius susirėmimus su JAV technologijų bendrovėmis. Gegužę ji skyrė 110 mln. eurų baudą „Facebook“, kad suklaidino ES monopolijų priežiūros institucijas perimdama pranešimų tarnybą „WhatsApp“. Po ilgo tyrimo „Google“ birželį skirta 2,4 mlrd. eurų bauda už tai, jog naudojo savą paieškos sistemą nuosavai prekių kainų palyginimo paslaugai propaguoti. ES antimonopolininkai taip pat apkaltino „Google“, kad operacinėje sistemoje „Android“ propaguoja savo programėles bei paslaugas mobiliesiems ir konkurentus nustumia giliau. Tyrimas tebevyksta.
M. Vestager teigimu, tokių įstaigų kaip jos vadovaujamos darbas – „ne per daug artimai bičiuliautis su specialiais interesais, bet turėti drąsos ginti viešąjį interesą“. Retas dėl to ginčytųsi. Per dažnai reguliuotojai ir antimonopolininkai į pasaulį pradeda žiūrėti stambiojo verslo akimis, bet taip kenkia visuomenei. Tačiau jau seniai neramu, kad bylose prieš dominuojančias įmones Europos Komisija (EK) atlieka prokuroro, teisėjo ir nuosprendžio vykdytojo funkcijas. Pastaraisiais metais Europos teismai šiuo atžvilgiu menkai užtikrino jos galių kontrolę.
Tikėtina, kad padėtis keičiasi. Rugsėjį Europos Teisingumo Teismas paprašė žemesnės instancijos teismų peržiūrėti bylos prieš „Intel“, kuriai už piktnaudžiavimą dominavimu lustų gamybos rinkoje 2009 m. skirta 1,06 mlrd. eurų bauda, ekonominę esmę. Bet teismai dirba lėtai. Kai kas nerimauja, jog ne viena minią pradžiuginusi M. Vestager pergalė prieš didžiąsias technologijų bendroves dar gali atsigręžti prieš EK. Pati komisarė tuo metu gali būti jau gavusi aukštesnes pareigas.
Norint įvertinti, ar nerimaujama pelnytai, reikia aiškiai suprasti JAV ir Europos konkurencijos politikos skirtumus. Darbas susideda iš trijų pagrindinių dalių: prižiūrėti susijungimus, kontroliuoti kartelius ir „dominuojančioms“, kitaip tariant, didžiąją dalį rinkos aptarnaujančioms, įmonėms neleisti per daug. Su karteliais abipus Atlanto kovojama panašiai. Antai Europa nusižiūrėjo nuo JAV ir kitas dėl kainų bandančias susitarti bendroves išduodančioms įmonėms siūlo imunitetą. Susijungimus, ypač horizontaliuosius konkurentų iš vieno sektoriaus susitarimus, ES taip pat vertina labai panašiai kaip amerikiečiai (nors tyrimai rodo, kad JAV susijungimų kontrolė daug mažesnė).
Labiausiai vienoje ir kitoje Atlanto pusėje skiriasi dominuojančių įmonių priežiūra (Europoje tai vadinama bylomis pagal 102 straipsnį – pagal atitin¬ka¬mą ES sutarties dalį). Europos antimonopolininkams dažniau neramu, kad dominuojanti bendrovė (kokios būdingos technologijų sektoriams) išstums varžoves iš verslo, ir vartotojai susidurs su mažesniu pasirinkimu, didesnėmis kainomis bei prastesnėmis paslaugomis. JAV antimonopolininkai, priešingai, pasirinko ekonomisto Josepho Schumpeterio požiūrį, kad monopolinio pelno perspektyva skatina kurti naujoves ir rizikuoti, o tai spartina ūkio augimą. Remiantis tokiu požiūriu, technologijų bendrovių dominavimas veikiau padidins konkurenciją, nei ją užgniauš.
Pareigas perėmus M. Vestager, daugiausia mandagų nesutarimą dėl filosofijos pakeitė kietesnė linija. Briuselio manymu, reikia atsvaros augančiai didžiųjų technologijų bendrovių galiai formuoti politiką, visuomenę ir ekonomiką. EK mano, kad kovos negalima atidėlioti, nes dėl technologijų monopolijų sukauptų duomenų naujokėms daug sunkiau jas išstumti ar neleisti joms per daug.
O Silicio slėnyje maža abejojančių, kad Europos konkurencinė politika tėra menkai užmaskuotas protekcionizmas, siekiant seno sukirpimo regiono įmones apsaugoti nuo trikdančių reiškinių. Tiesiai paklausta, ar amerikiečių milžinėms nepavydi technologijų, M. Vestager ryžtingai neigia šališkumą. Netrūksta bylų pagal 102 straipsnį, iškeltų ne JAV bendrovėms, įskaitant rusų „Gazprom“.
Silicio slėnyje maža abejojančių, kad Europos konkurencinė politika tėra menkai užmaskuotas protekcionizmas, siekiant seno sukirpimo regiono įmones apsaugoti nuo trikdančių reiškinių.
Kad ir kaip būtų, ji pateikė kitokį konkurencijos politikos vertinimą, kaip sako Robertas McLeodas iš rinkos riziką analizuojančios „MLex“. Jos pirmtakas Joaquínas Almunia buvo labiau linkęs į kompromisą. To rato žmonių teigimu, visai tikėtina, kad jis būtų pasiekęs susitarimą su „Google“ kainų palyginimo paslaugų byloje. Prieš jį dirbusi olandė Neelie Kroes, dabar jau pasitraukusi iš politikos, dirbo drąsiai, bet dažnai klausė valstybės tarnautojų iš savo komandos patarimų.
M. Vestager, atrodo, gardžiuojasi konfrontacija. Principus ir uolumą ji turbūt atsinešė iš liuteronų dvasininkų šeimos. Eidama Danijos ministro pirmininko pavaduotojo pareigas, ji vis užgoždavo savo viršininkę Helle Thorning-Schmidt. Sudėtingus klausimus komisarė meistriškai paverčia skambiomis frazėmis, pavyzdžiui: „Europa neabejotinai atvira verslui, bet ne mokesčių vengimui.“ Kai kuriuose jos pradėtuose mūšiuose technologijų milžinės tikrai turėjo už ką atsakyti. Antai dėl „Facebook“ nusižengimo beveik niekas nesiginčija. Tyrimas dėl „Google Android“ taip pat turi pagrindą.
Bet kitais antraštes užkariavusiais atvejais neaišku, ar vartotojams nuo to bus nors kiek nors geriau. EK teigimu, „Google“ piktnaudžiavo dominavimu internetinės paieškos rinkoje, siekdama iškelti savo prekių kainų palyginimo paslaugą ir konkurentus nustumdama žemyn. Bet EK neparodė, kad vartotojai dėl to, pavyzdžiui, negavo pranašesnės paslaugos. „Google“ neseniai paskelbė dėl sprendimo teiksianti apeliaciją.
„Apple“ mokesčių bylos naudą konkurencijai dar sunkiau suvokti. Pagal Europos teisę vyriausybei draudžiama atskirai įmonei skirti subsidiją (vadinamoji valstybės pagalba), kuri suteikia pranašumą prieš konkurentes. Didžiausia valstybės pagalbos taisyklių taikymo nauda – nukirsti vyriausybių ir nacionalinių bendrovių lyderių, pavyzdžiui, nacionalinių oro vežėjų, ryšiai. Tokios įmonės dažnai dirba nuostolingai ir apkrauna biudžetą. Dėl lengvatų geresnėms bendrovėms sunku su jomis varžytis, taigi jas atkertančios valstybės pagalbos taisyklės duoda vartotojams labai daug naudos.
„Apple“ byla tokios paradigmos neatitinka. EK argumento esmė, kad Airija su „Apple“ sudarė valstybės pagalbai prilygstantį specialų susitarimą dėl mokesčių, nesiūlomą kitoms įmonėms. Tačiau kuri bendrovė yra analogas, pagal kurį reikėtų vertinti „Apple“ mokesčių reikalus? Kaip buvo iškreipta konkurencija? Kur matomas chroniškas neefektyvumas? Politinis bylos prieskonis atrodo aiškesnis už naudą konkurencijos politikai. Didžiosios ES valstybės jau seniai kritikuoja Airijoje taikomą 12,5 proc. įmonių pelno mokesčio tarifą. Bet siekti Briuselio pageidaujamo mokesčių suderinimo naudojantis valstybės pagalbos taisyklėmis tikrai per daug.
Vienas kolega M. Vestager vadina „politiškai veiksmingiausia“ antimonopolininke, kiek siekia nesena atmintis. Tai – vertinimas, susižavėjimas ir kartėlis viename.
Konkurencijos politikos rateliuose daugelis visai nesidžiaugė sprendimu dėl „Apple“. N. Kroes viešai kritikavo valstybės pagalbos taisyklių taikymą (EK atstovas vėliau atkirto, kad iš Silicio slėnio kišenėje sėdinčio žmogaus – N. Kroes dirba „Uber“ viešosios politikos patarėjų taryboje – nieko daugiau ir nesitikėjo). R. McLeodas mano, jog teismai panaikins sprendimą.
Tokių įtarimų turbūt turi ir M. Vestager. Gal jai buvo svarbiausia, kad įmonių mokesčių slėpimo klausimas nepajudinamai įsitvirtintų darbotvarkėje. Jei taip, tai buvo meistriškas taktinis manevras. Taip pat politikė pasigerino asmeninę dosjė. Ji – viena rimčiausių pretendenčių po Jeano Claude’o Junckerio perimti EK pirmininko postą.
Vienas kolega M. Vestager vadina „politiškai veiksmingiausia“ antimonopolininke, kiek siekia nesena atmintis. Tai – vertinimas, susižavėjimas ir kartėlis viename, ir tam pritariančių toje srityje netrūksta. Žavimasi, kad ji padidino konkurencijos politikos svarbą taip, kaip sausi ir technokratiški jos kolegos ir pirmtakai nesugebėjo. Nenoromis pripažįstama, jog jos tipo populistinis politikos formavimas gali būti būtent tai, ko reikia augančio didžiųjų bendrovių svorio klausimui spręsti. Bet politiką atvirai painioti su antimonopoliniais žingsniais – pavojinga. Taip gali nukentėti konkurencijos direktorato kaip neutralaus arbitro reputacija.
