-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dar visai neseniai žmonės turėjo rūpintis, kaip per dieną išeikvoti kuo mažiau kalorijų. Mat daugeliui gausus maisto pasirinkimas buvo sunkiai prieinama prabanga. Ne veltui ir apkūnumas laikytas aukštesnės socialinės klasės simboliu. Šiandien išsivysčiusio pasaulio gyventojai priversti sukti galvas, kaip sudeginti papildomas kalorijas, kurios neišvengiamai kaupiasi visuotinio pritekliaus eroje. Vienas veiksmingiausių būdų susidoroti su nesibaigiančiomis kalorijų atakomis yra sportas. Mažiau yra daugiau ir geriau, kaip skelbia universalus šiuolaikinio gyvenimo šūkis, o treniruotas kūnas rodo, kad turima užtektinai laiko, užsispyrimo ir pinigų užsiimti veikla, kuri šiaip jau visiškai nebūtina. Vis dėlto nemažai žmonių, pradėję nuo tokio primityvaus tikslo, kaip pagerinti kūno linijas ar įdomiau praleisti laisvalaikį, sporte suranda kur kas patrauklesnių dalykų.
Nerijus Mačiulis (34 metai), banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
Bėgimas – puikus būdas palaikyti fizinę formą, kuri praverčia visų kitų rūšių sporte, kur greitis ir ištvermė yra svarbus konkurencinis pranašumas. Prisipažinsiu, beveik nemoku žaisti futbolo, bet pajėgdamas ilgai ir greitai bėgioti aikštelėje galiu būti visai naudingas – varginti varžovus versdamas juos sekioti paskui save.
Bėgioju ne vien dėl malonumo – turiu kelis tikslus. Vienas jų yra įveikti 42,195 km maratono distanciją greičiau nei per 3 valandas (pernai Frankfurto maratone pasiektas laikas – 3.25 valandos). Tik bijau, kad tuo viskas nesibaigs. Pradėjus bėgioti mano tikslas buvo apskritai įveikti maratoną negalvojant apie greitį. Bet jau po pirmo bandymo Rygoje, nepaisydamas didelės fizinės ir psichologinės kančios, nusprendžiau, kad noriu bėgti greičiau.
Beje, bėgikai retai varžosi su kitu asmeniu ar siekia užimti prizinę vietą – dažniausiai jie kovoja su savimi, bando pagerinti ankstesnį rezultatą ar pasiekti užsibrėžtą ambicingą tikslą. Bėgimas yra labai užkrečiantis sportas, jis greitai tampa įpročiu – nepasportavęs vos kelias dienas pradedu jausti diskomfortą. O įveikti bent 10 km po darbo yra pats geriausias būdas atsipalaiduoti, atsikratyti įtampos.
Komandinis sportas turi nemažai trūkumų ir apribojimų – reikia turėti vieną ar daugiau partnerių, iš anksto numatyti sportavimo laiką, užsakyti vietą. Bėgime esi tik tu ir tavo poreikiai. Jei nenori pasportuoti ryte, galbūt užsimanysi tai daryti vakare. Užtenka turėti bėgimo batelius. Svarbu ir tai, kad bėgant, priešingai nei daugelyje komandinių ir kontaktinių sporto šalų, yra daug menkesnė tikimybė susižeisti.
Tiesa, nemažai bėgimo entuziastų buriasi į klubus, dalijasi patirtimi, drauge treniruojasi ir dalyvauja varžybose. Bėgiojimas su kompanija yra puikus būdas bendrauti – per treniruotes dažniausiai reikia judėti tokiu tempu, kad galėtum neuždusdamas kalbėti. Tuo bėgikai ir užsiima (priešingai nei krepšinyje ar futbole, kur dažniau ginčijamasi, o ne šnekučiuojamasi).
Bėgimas suteikia galimybę tobulėti ne tik fiziškai. Bėgdamas mėgstu išnaudoti laiką mokymuisi ir dažniausiai klausau kokios nors paskaitos įrašo arba įgarsintų „The Economist“ straipsnių. Toks sportas skatina ir kūrybiškumą – neretai būtent tada sugalvoju, ką tirsiu ar kokį reiškinį aprašysiu kitą dieną.
Iš pradžių gali atrodyti, kad bėgioti yra dar ir pigu. Tačiau užtenka pasiklausyti, kaip bėgikai kalba apie specialius batelius, jų ypatybes ir kiek jų reikia turėti įvairioms aplinkybėms. Tad tikram bėgikui pakankamas apavo skaičius nustatomas pagal formulę n – 1, kur n žymi batelių porų skaičių, kurį pasiekus jus palieka sutuoktinis. Kita vertus, šis sportas toks natūralus ir paprastas, kad net neturėdami sportbačių per mišką, pievą ar paplūdimį galite bėgti basomis.
Lina Kairytė (30 metų), žurnalistė, LNK žinių vedėja
Tenisą pradėjau žaisti būdama pirmoje klasėje. Žiemą treniruotės vykdavo ant medinės dangos krepšinio salėse, vasarą – betoniniuose aikštynuose, kurių gimtajame Panevėžyje buvo vos keli. Pirma mano raketė buvo medinė, tuo metu nevilkėjau specialios aprangos, todėl šis sportas man neturėjo nieko bendra su prestižu.
Sovietmečiu kurtas stereotipas, kad tenisas yra buržuazijos žaidimas. Juk jam neužteko tik kamuolio, plyno lauko ir būrio draugų kaip futbolui. Reikėjo daug investuoti į aikštynus, skirti pinigų įrangai ir individualiai pasiruošti.
Tenisas buvo nepopuliarus. Bent jau Panevėžyje jį žaidė mažai moksleivių, ir tai man patiko. Dėl šios priežasties ir dar dėl to, kad esu ne komandinių, o individualaus sporto šakų mėgėja, tenisui esu neabejinga iki šiol.
Kaip sportas tenisas įdomus tuo, kad jį gali žaisti labai įvairiai. Kartais pakanka gebėti tik stipriai paduoti, ir jau būsi sunkiai įveikiamas. Jei neturi unikalių savybių, tuomet tenka bandyti įžvelgti priešininko silpnąsias. Gali žaisti jėgos arba greičio žaidimą. Man pačiai labiau patinka atakuojantis, efektingas ir rezultatyvus. Bet gali mėginti išvesti priešininką iš kantrybės žaisdamas pasyvų, gynybinį tenisą. Šioje sporto šakoje tikrai ne visada laimi fiziškai stipriausias. Labai svarbus strateginis mąstymas ir taktika.
Tenisas reikalauja labai gero fizinio pasirengimo. Net mėgėjo nugaros raumenys ir sąnariai turi būti tvirti, kitaip skausmas ir traumos bus neišvengiami palydovai. Beje, tenisininkas turi susitaikyti su faktu, kad viena jo ranka bus raumeningesnė ar net vizualiai didesnė. Dėl to per treniruotes neprošal pamankštinti kitą ranką, kad skirtumas nebūtų toks didelis.
Kadangi esu mėgėja, konkrečių tikslų nekeliu. Bet prieš eidama į aikštelę visada noriu nugalėti. Pasakymas, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti, man negalioja. Žinoma, visada realiai įvertinu savo ir priešininko jėgas – taip išvengiu nekonstruktyvaus pralaimėjimo kartėlio.
Žaidimas su pajėgesniu varžovu yra treniruotė. Tu, žinoma, esi tuo patenkintas, o priešininkas – kažin. Tad draugiškose partijose visada malonu kovoti su sau lygiu. Juk reikia azarto! O varžybose žaisti su stipresniais yra puikus būdas patikrinti savo jėgas. Matai klaidas, silpnąsias vietas, kurias vėliau su treneriu gali taisyti ir taip tobulėti.
Tai kultūringas sportas – už keiksmus ir rakečių mėtymą baudžiama, todėl turi išmokti tramdyti savo emocijas. Esu visai kitokia žaisdama su pirmą kartą matomu žmogumi ir su draugais. Pastariesiems skambteliu ir sakau: „Reikia išsiliet.“ Ypač po darbo savaitės. Tada žaidžiu agresyviau, nevengiu garsiai duoti sau velnių už klaidas ir labai emocingai reaguoti į sunkiai iškovotą tašką. O jei mačas pergalingas, blogas per savaitę susikaupęs emocinis krūvis kaipmat išgaruoja. Jį pakeičia raumenų skausmas. Tuomet kelias dienas ramu.
Šarūnas Skyrius (36 metai), investicijų banko „Gild Corporate Finance“ partneris
Yra daugybė priežasčių, kodėl verta važinėti dviračiu. Tai gali būti laisvalaikio pramoga, greitas ir pigus būdas nusigauti iki tam tikros vietos, taip pat veiksminga priemonė numesti svorio. Būtent pastaroji priežastis prieš kelerius metus ir paskatino prisiminti šią dviratę transporto priemonę, kuria daugelis naudotis išmoksta dar vaikystėje.
Netrukus ji tapo ne vien priemone fizinei formai palaikyti. Įsigijęs plento dviratį pradėjau greičiau važinėtis vienas, paskui su grupe, pagaliau ėmiau dalyvauti varžybose ir Lietuvos plento dviračių taurės lenktynėse. Kaip dažnai nutinka, vieno dviračio nebepakanka – naujas mano užmojis yra atskiro starto lenktynėms pritaikytas dviratis. Apetitas kyla bevalgant.
Šiame sporte pagrindinis tikslas yra greitis. Jei vidutinis tempas per varžybas artimas 40 km/val., save jau gali laikyti šio to vertu mėgėju. Spartą lemia bent trys veiksniai. Aišku, pirmiausia ji siejama su geresne technika, kurią galima tobulinti be galo. Pradėjęs nuo aliumininės transporto priemonės, vėliau neišvengiamai įsigeisi tokios, kuriomis laksto visi profesionalai, – pagamintos iš anglies pluošto. Po to prasidės vis lengvesnių ratų paieškos. Be to, kiekvieną sezoną teks varvinti seilę dėl naujausių tendencijų, tokių kaip 11 žvaigždučių kasetė ar elektriniai pavarų jungikliai.
Tačiau technika lenktynėse iš tikrųjų suteikia nedaug pranašumo. Neabejotinai kur kas svarbesnis fizinis pasirengimas. O šiuo atveju galioja viena taisyklė – per treniruotes įveiktas atstumas proporcingas varžybose pasiektam rezultatui. Kuo daugiau nuvažiuojama po darbo, tuo didesnis greitis lenktynėse. Įsivaizdavimas, kiek apskritai įmanoma numinti kilometrų, pasikeis po pirmo sezono. 5 tūkst. km riba per sezoną kaskart išvažiuojant į plentą atrodys vis lengviau pasiekiama.
Kitas svarbus elementas dviračių sporte yra bendraminčiai ar komanda. Ne tik dėl to, kad taip gali keistis patirtimi ar pasigirti naujausiais technikos patobulinimais, kuriems išleidai pusę praėjusio mėnesio algos. Mindamas už kito dviratininko vėjo pasipriešinimą gali sumažinti iki 30 proc. Todėl vienas ant kelio tu ne karys. Grupėje gali važiuoti pastebimai greičiau, pavargti lėčiau ir geriau išnaudoti savo ir technikos potencialą.
Kiekvienas dviratininkas gali rasti sau priimtiniausią būdą tobulėti ir siekti rezultato. Mėgsti krapštytis prie technikos – sek naujienas ir rasi ką atnaujinti kiekvieną sezoną. Patinka matyti, kaip pastangos virsta rezultatu – pirmyn į plentą didinti kilometražo. Nori rasti bendraminčių? Junkis prie vakarais važinėjančios entuziastų grupės. Važiavimą plento dviračiais Vakarų šalių verslininkai vis dažniau pavadina naujuoju golfu. Tad, jei siekiate būti labai progresyvus, kitą susitikimą su verslo partneriais organizuokite ant dviračių.
Aistė Gustė-Jančiukienė (34 metai), kalanetikos mokytoja, treniruočių studijos STIMULUS įkūrėja
Kalanetika nėra tik kūno lavinimo treniruotės. Praktika rodo, kad ji smarkiai pakeičia moterų požiūrį ir į sportą, ir į savo kūną.
Kalanetika prieš tris dešimtmečius išpopuliarėjo JAV, o prie to nemažai prisidėjo įkvepiantis šio treniruočių metodo autorės Callan Pickney pavyzdys. Tuo metu 47 metų moteris atrodė taip, kad daugelis 18-mečių ją galėjo nulydėti tik pavydžiais žvilgsniais. Ilgus metus kentusi įgimtas nugaros išvaržos ir kojų deformacijos problemas, sprendimą C. Pickney atrado dar vaikystėje pamėgtoje baleto salėje. Mažos amplitudės judesiai ir tempimo pratimai ne tik ištiesino nugarą, bet ir performavo figūrą. Taip kilo idėja šiuo metodu pasidalyti su norinčiais išlaikyti savo apatinę kūno dalį pakeltą – „iš kriaušės virsti persiku“.
Kalanetika yra viena patraukliausių mankštų. Neintensyvūs, bet nevaikiškos ištvermės reikalaujantys pratimai neverčia prakaituoti – po treniruotės juntama maloni šiluma iš vidaus. Kalanetika labiausiai patinka moterims tiek dėl estetiškumo, nes mankštinantis nebėga prakaito upeliai, tiek dėl rezultatų ir poveikio.
Pirma, čia „neišpučiami“ raumenys – formuojamas proporcingas, grakštus kūno siluetas. Antra, stangrinamasis ir liekninamasis efektas paprastai ima greitai džiuginti (man vos po pusantro mėnesio treniruočių teko pirkti dviem dydžiais siauresnes kelnes). Trečia, į treniruotę atvykstama ne išeikvoti, o sukaupti energijos. Tai lemia ramus mankštos tempas, sąmoningas susitelkimas į savo kūno pojūčius, atsipalaidavimas tarp pratimų. Kai nereikia stengtis atlikti „drąsiau-stipriau-vikriau“, mankšta leidžia protui ir emocijoms pailsėti, o kūnui – pažadinti naujas jėgas, pasisemti energijos.
Daugelis praktikuojančių kalanetiką yra anksčiau niekada nesimankštinusios merginos ir moterys, kurios save vadina tinginčiomis sportuoti. Šias treniruotes jos pamėgo būtent dėl to, kad tai mažiausiai panašu į sportą. Kalanetika kilo iš baleto ir primena elegantiškas šokių repeticijas. O kuri mergaitė vaikystėje nesižavėjo balerinomis?
Taisyklinga laikysena ir gracingi judesiai sužavi kiekvieną, kuri ateina į treniruotę. Be to, ši elegantiška mankšta padeda sužadinti tikrąjį moteriškumą. Dailiosios lyties atstovės ima atlaidžiau žvelgti į vieną kitą savo kilogramą, išmoksta mėgautis puikia emocine savijauta, pozityviomis mintimis, dalytis gera nuotaika. Šis šalutinis kalanetikos poveikis įtraukia taip, kad moterims ir jų šeimoms tenka tik stebėtis, – vieni ar dveji metai treniruočių tampa natūralia jų gyvenimo dalimi.
Ugnius Timinskas (24 metai) ir Inga Kizeliauskaitė (25 metai), klubo „Žaliasis lankas“ įkūrėjai
Lankai ir strėlės atsirado maždaug tada, kai pirmykščiai žmonės pradėjo gaminti įrankius. Jie greitai paplito ne tik medžiojant, bet ir kariaujant. Iki parako ginklų atsiradimo nebuvo nė vienos rimtos armijos be lankininkų dalinio. Kaip laisvalaikio veikla šaudymas iš lanko XVIII a. atgimė Anglijoje. Tuo metu tai buvo aristokratų pomėgis, o vėliau, atsiradus taisyklėms, jis tapo visiems prieinama sporto šaka.
Šiandien tai labai platus sportas, apimantis daug skirtingų lankų tipų ir daug įvairių rungčių nuo šaudymo olimpiadoje specialiais lankais į taikinius iki šaudymo tradiciniais lankais miško trasose į guminius gyvūnų muliažus.
Lankininkams amžius, sudėjimas, lytis ar patirtos traumos ne kliūtis šaudyti. Yra net tokių aistruolių, kurie renkasi šį sportą neturėdami rankų ir sėkmingai varžosi su profesionalais. Verta paminėti, kad net tie, kurie lankininko karjerą pradeda ne nuo ankstyvos vaikystės, gali pasiekti puikių rezultatų ir rungtis su tarptautinio lygio sportininkais. Tik reikia būti užsispyrusiam ir siekti tobulėti.
Šis sportas labai preciziškas. Šaudant iš lanko būtina tiksliai ir gerai apskaičiuoti judesius, taip pat atsižvelgiant į poreikius reikia pasirinkti tinkamą inventorių. Toks sportas grūdina žmogaus psichiką, nes skatina pažinti save ir valdyti emocijas, mokytis sutelkti dėmesį į konkretų tikslą, atsiriboti nuo aplinkos trikdžių.
Nors šaudymas iš lanko atrodo rami veikla, realybėje tai gana aktyvus sportas. Dirba daug skirtingų raumenų grupių, o per varžybas lankininkai vien pasiimti strėlių nukeliauja kilometrus. Šaudant miške dar reikia lipti į kalvas ar vaikščioti sudėtingesniais takais.
Šaudymas iš lanko suteikia galimybę būti tik su savimi, nes tai individualus sportas. Kita vertus, tiek treniruotėse, tiek varžybose galima sutikti skirtingo amžiaus ir įvairių profesijų žmonių, su kuriais visada įdomu pasišnekėti ar keistis patirtimi. Kadangi šaudant tenka netrumpai laukti savo eilės ar eiti pasiimti strėlių, bendravimas tampa viso proceso dalimi.
Pagaliau tai draugiškas sportas. Net varžybose konkurento veiksmams jokios įtakos padaryti nepavyks. Svarbiausi yra tavo įgūdžiai ir gebėjimas susikaupti, todėl pagrindinis varžovas visuomet esi pats sau.
Simonas Jakubauskas (33 metai), stalo futbolo klubo „Foosin“ įkūrėjas
Prieš kelerius metus šalies baruose ėmė daugėti stalo futbolo stalų. Stebint šią tendenciją buvo galima padaryti išvadą, kad tai yra nauja besilinksminančio jaunimo pramoga. Taip manyti būtų didelė klaida.
Stalo futbolas yra kone šimtametes tradicijas turintis žaidimas, šiuo metu išgyvenantis atgimimą. Pirmieji jam skirti stalai sukonstruoti dar praėjusio amžiaus pradžioje. Atsiradę žmonių susibūrimo vietose jie tapo smagesne alternatyva domino, šaškėms ar šachmatams. Tikras stalo futbolo bumas kilo šeštajame–septintajame dešimtmetyje, kai daugelyje Vakarų šalių susikūrė profesionalų lygos. Tačiau netrukus šią pramogą išstūmė kompiuteriniai žaidimai.
Pastarąjį dešimtmetį stalo futbolas vėl populiarėja – vis daugiau žmonių laisvalaikiu vietoj žaidimo vairalazdės į rankas ima rankeną su futbolininkų figūrėlėmis. Be to, 2002 m. Prancūzijoje įkurta Tarptautinė stalo futbolo federacija leido jį prilyginti bet kuriai kitai sporto šakai. Taip gimė šūkis: senas žaidimas – naujas sportas.
Galbūt žaidžiant stalo futbolą bicepsai neauga, tačiau smegenų rievės gilėja. Jį gali žaisti visi, kas turi galvą ir dvi rankas. Nėra jokių amžiaus, kūno sudėjimo ar lyties apribojimų. Greitos reakcijos aštuoniolikmetė gali būti lygiavertė taktiškai žaidžiančio penkiasdešimtmečio varžovė.
Skirtingai negu kitose sporto šakose, stalo futbole adrenalinas užplūsta nuo pirmųjų mačo akimirkų, o spartus tempas emocijas kelia iki pat žaidimo pabaigos. Tiesa, nors stebint patyrusius žaidėjus iš šalies gali susidaryti įspūdis, kad laimi tas, kurio reakcija greičiausia, vien ji nepadės. Reikia perprasti varžovą, aptikti jo silpnąsias vietas ir mokėti tuo pasinaudoti. Todėl gerų žaidėjų pranašumas dažniausiai yra ne tik įgūdžiai, bet ir gebėjimas numatyti priešininko klaidas ir jomis pasinaudoti.
Stalo futbolas yra veikla, kuria galima užsiimti visą gyvenimą ir kurios įgūdžiai tik stiprėja nepriklausomai nuo amžiaus. Kuo daugiau treniruojiesi, tuo šis žaidimas tampa suprantamesnis, o pats geriau sugebi įvertinti daugiau skirtingų aplinkos veiksnių: konkretaus stalo funkcines ypatybes, priešininką, žaidimo dinamiką.
Stalo futbole tam tikrais momentais svarbiau nugalėti save, įveikti savo psichologines silpnybes. Pavyzdžiui, stalo futbolininkų gretose gerai žinomas paskutinio smūgio – „piso“ – sindromas. Jis ištinka tada, kai iki pergalės trūksta vieno taško, o tu niekaip nesugebi pataikyti lemiamo įvarčio. Vadinasi, tau nepavyko susidoroti su jauduliu.
Ne nuodėmė stalo futbolą pradėti žaisti baruose. Užtenka vos kelių savaičių praktikos, kad atsistojęs prie stalo nustebintum kolegas ir varžovus. Tačiau tai labiau bus pramoga, o ne sportas. Tikrąjį meistriškumo ir šio žaidimo žavesį galima išvysti turnyruose, kuriuose susitinka aukštesnio lygio žaidėjai. Tuomet įsitikini, kad šioje srityje turi nuolat tobulėti.
Aleksandras Kočetkovas (38 metai), verslininkas
Ilgą laiką tai buvo tolima svajonė ir ji išsipildė 2012 m., kai sudalyvavau pirmosiose „Ironman“ varžybose Teksaso valstijoje, JAV. Atsimenu tris dalykus: buvo itin karšta, labai sunku, bet velniškai įdomu. Visą distanciją, kurią sudaro 3,86 km plaukimo, 180 km važiavimo dviračiu ir 42,195 km bėgimo, įveikiau per 12.21 valandos. Po pusantrų metų rezultatą pagerinau iki 9.47 valandos. Tai geriausias rezultatas tarp Lietuvos atstovų praėjusiais metais.
Dalyvaudamas pirmose „Ironman“ varžybose siekiau tik baigti visą distanciją. Antrąkart jau norėjau pagerinti laiką. Šiandien ruošiuosi trečioms varžyboms ir planuoju visą triatlono nuotolį įveikti greičiau nei per 9.30 valandos, nes dar galiu pasitempti kiekvienoje iš trijų rungčių.
Juokaujama, kad, jei negali nei greitai plaukti, nei važiuoti dviračiu, nei bėgti, tada pasirenki triatloną. Suprantama, tai netiesa. Kuo trumpesnės triatlono distancijos, tuo turi būti pajėgesnis kiekvienoje rungtyje. Ilgesniais nuotoliais įgyji daugiau lankstumo. Jei plauki lėčiau, bet bėgi greitai, prarastą laiką gali atkovoti. „Ironman“ dažniausiai nugali geri bėgikai.
Kita vertus, nė vienas nėra idealus ir turi silpnų vietų. Pavyzdžiui, mano ūgis yra 2,07 m. Jei žaisčiau krepšinį, tai būtų nemažas pranašumas, bet minti dviratį ar bėgti sunkiau. Mėgstu sakyti, kad mano stipriausia ypatybė ne kuri nors viena iš rungčių, o perėjimo fazė iš vienos į kitą – ji taip pat labai svarbi.
„Ironman“ man patinka dėl kelių priežasčių. Pirma, tai yra didžiausias iššūkis gyvenime, kurį gali sąmoningai pasirinkti. Kad jį įveiktum, reikia nepriekaištingai pasiruošti ir fiziškai, ir psichologiškai. Užgrūdintas kūnas tik pusė darbo, jį užbaigti padeda stipri valia. Esu daug kartų matęs, kai kritę ar traumų patyrę triatlono dalyviai nepaisydami skausmo toliau veržėsi finišo link. Antra, nėra geresnio būdo sužinoti savo galimybių ribą, kai kiekviena organizmo ląstelė sako „stop“, o valia jį verčia judėti toliau.
Dar vienas dalykas, kurio išmoksti ryždamasis įveikti triatloną, tai kruopščiai planuoti. Šio gebėjimo reikia tiek per pačias varžybas, tiek ruošiantis joms. Pavyzdžiui, po plaukimo rungties turi hidrokostiumą pasikeisti į dviratininko aprangą. Nepatyrę dalyviai tam sugaišta net iki 15 minučių, o geriausi – vos dvi. Vienintelis skirtumas – proceso planavimas.
Pasiruošimas pačiam triatlonui trunka nuo pusės metų, o per savaitę užima po keliolika valandų, tad taip pat būtina nepriekaištingai suplanuoti dienotvarkę. Juk dar reikia rasti laiko darbui, šeimai ir poilsiui. Šis sportas priverčia tapti pedantišku vokiečiu.
Kartą įveikęs triatlono distanciją kitaip pradedi vertinti įvairias kasdienes problemas ar nesklandumus, ramiau reaguoji į netikėtas kritines situacijas. Tokiais atvejais gali sau užtikrintai sakyti: „Jei sugebėjau išgyventi triatloną, pasaulyje nėra tokio dalyko, su kuriuo nepajėgčiau susidoroti.“ Vakarų šalyse, ypač JAV, įveiktas triatlonas yra labai svarus įrašas gyvenimo aprašyme. Darbdaviai vertina tokius kandidatus, nes mano, kad jie organizuotesni, lengviau susidoroja su įtampa, labiau orientuoti į tikslą.
