-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Spaustuvai – štai kas stebina. „Mercedes AMG“ gamykla Briksverte, Centrinės Anglijos mieste, nė iš tolo neprimena anų laikų gamybos linijos. Kadaise variklių gamybą lydėjo garsus triukšmas, dūmai ir kvapai, vyrams ir mašinoms dorojant metalo gabalus. O čia tylu ir ramu.
Kvalifikuoti mechanikai švariame kaip operacinė ceche moderniais įrankiais surenka bene geriausius lenktyninių automobilių motorus pasaulyje. Netoli prie kompiuterių sėdi grupės projektuotojų ir inžinierių. Vienintelė senojo pasaulio liekana – spaustuvai. Po vienus ant kiekvieno darbastalio. Gaminant daiktus iš metalo anksčiau ar vėliau prireikia gerai įtvirtinti detalę, o už spaustuvus nieko geriau nesugalvota.
Gamyba išlaiko turtingojo pasaulio politikų ir politikos formuotojų dėmesį. Jų teigimu, ši sritis yra kertinis jų rūpesčio savo šalimis aspektas, ją reikia susigrąžinti iš užsienio, o tėvynėje jai vėl teikti prioritetą. Mat ji duodavo gero tam tikros rūšies darbo už padorų ir patikimą atlyginimą menkai kvalifikuotiems žmonėms, ypač vyrams, visą darbingą jų amžių. Tokių darbų rasti sunkiau nei kadaise, ir žmonės dėl to nusivylę. Sunkumai juos skatina kreiptis į politikus. Gali priversti ir prieš juos atsigręžti.
Štai kodėl Donaldas Trumpas pažadėjo sukurti „milijonus darbo vietų gamyboje“. Štai kodėl George’o Osborne’o, britų finansų ministro pareigas ėjusio 2010–2016 m., vizija – „Britanija, kurią aukštyn tempia pirmyn žengiantys gamintojai“, o „visapusiškoje pramonės strategijoje“, pažadėtoje dabartinės premjerės Theresos May, kertinis vaidmuo tenka daiktų gamybai. Štai kodėl ES ragina pradėti Europos pramonės perversmą, o Nacionalinio fronto vadovė Marine le Pen nurodė poreikį daiktus „gaminti Prancūzijoje“.
Tokių kalbų bėda, kad negalima sakyti, jog gamyba išnyko. Bet ir vietoje nestovėjo. Spaustuvams pamainos neatsirado, tačiau daugiau beveik viskas smarkiai keitėsi. Vieni procesai, kadaise glaudžiai susiję, dabar išsibarstę po pasaulį, kiti, kurie buvo atskiri, šiandien tokie artimi kaip viename Briksverto cechų plušantys darbininkai ir projektuotojai. Renkant automobilius, skalbykles ar orlaivius, sukuriama mažiau pridėtinės vertės nei kadaise. Kur kas daugiau prideda projektavimas, tiekimo grandinės valdymas, techninė priežiūra ir panašios paslaugos.
Perpratęs šiandienę gamybą suvoki, kad dėl klasifikavimo ypatumų oficiali statistika netiksliai atspindi padėtį, o menamas sektoriaus nuosmukis turtingajame pasaulyje yra perdėtas. Bet tai neišsprendžia politikams kylančios problemos. Dėl inovacijų, užtikrinusių sektoriaus atsparumą, pasikeitė jo siūlomų darbo vietų skaičius, pobūdis ir vieta. Jų ir šiandien nemažai, bet daugybės gerų darbo vietų, kurios tiktų mažiau kvalifikuotiems žmonėms, niekada nebeturėsime.
Gamyba verta politikų dėmesio ir dėl užimtumo, ir dėl inovacijų. Gamintojos eksportuoja dažniau nei kitų sektorių įmonės, o eksportuojančios bendrovės, kaip galima tikėtis žinant, ko reikia norint konkuruoti platesnėje rinkoje, paprastai dirba našiau. Tokiose įmonėse kapitalas taip pat naudojamas intensyviau, nes prekiaujant platesnėse rinkose sumažėja kapitalo sąnaudos parduotam vienetui. O daug kapitalo naudojantis sektorius, kuriame našumas viršija vidutinį, galės, kai kiti veiksniai nekinta, pasiūlyti geresnį atlyginimą.
XX a. susiklosčiusi gamybos struktūra padėjo užtikrinti, kad geresnis atlyginimas būtų išties siūlomas. Gamyklos į vieną vietą surinko aibes kukliai kvalifikuotų žmonių ir stambią kapitalinę įrangą, savininkams daug kainavusią, kai kilus streikui ji stovėdavo be darbo. Steigiamos profsąjungos padėjo darbininkams išsireikalauti nemažą pramonės sukuriamos vertės dalį.
Geresnės siuntimo paslaugos ir informacinės technologijos leido įmonėms atskirti įvairias gamybinę veiklą sudarančias užduotis nuo projektavimo iki surinkimo ir prekybos.
Amžiui baigiantis, sistema suiro. Geresnės siuntimo paslaugos ir informacinės technologijos leido įmonėms atskirti įvairias gamybinę veiklą sudarančias užduotis nuo projektavimo iki surinkimo ir prekybos. Atsirado galimybė koordinuoti ilgesnių ir sudėtingesnių tiekimo grandinių darbą, tad įvairią veiklą buvo galima iškelti į kitas šalis ar įmones arba padaryti ir viena, ir kita.
Sykiu kompiuteriai ir kompiuterinis projektavimas padidino automatikos galimybes. Aukštas darbo užmokestis savininkams buvo pakankama paskata nepraleisti progos. Ir nors dabar politikams patinka geros darbo vietos, siūlytos profsąjungas turinčių gamyklų profsąjungų galios laikais, dabar dažnas džiaugiasi matydamas pakirptus jų sparnus.
Todėl turtingasis pasaulis prarado nemažai darbo vietų gamyboje (žr. 1 grafiką). 1840–1969 m. Jungtinėje Karalystėje ji užtikrino maždaug trečdalį užimtumo. Šiandien, oficialiais duomenimis, šiame sektoriuje dirba maždaug vienas iš dešimties darbuotojų. JAV XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje gamybai teko viena iš trijų su žemės ūkiu nesusijusių darbo vietų. Dabar – tik viena iš vienuolikos. Net Vokietijoje, kurioje gamyba laikosi tvirčiausiai iš turtingų šalių, šioje srityje dirba tik vienas iš penkių darbuotojų.
Dėl oficialių duomenų skaičiavimo ypatumų nuosmukis yra perdedamas. Bet dešimtys milijonų darbo vietų tikrai dingo, o augant gamybos našumui ir krintant kainoms sumenko ir jai tenkanti BVP dalis. Sykiu besivystančiose šalyse į gamybą įsiliejo masė žmonių, ir dažnas iš jų tiesiogiai arba netiesiogiai dirba toms pačioms bendrovėms, kurios sumažino darbuotojų skaičių turtingose valstybėse. Bet dažniausiai nebuvo taip, kad darbo vietų atsirado paprasčiausiai senąsias perkėlus kitur.
Įmonės taikė technologijas ir naujas praktikas, kad būtų lengviau atskirti paprastą, aiškiai apibrėžtą darbą nuo sudėtingesnių verslo veiklos aspektų. Ne itin didelės vertės rutininį darbą nebuvo sunku perkelti į skurdžias šalis, siūlančias pigios darbo jėgos. (Jei skurdūs kraštai būtų pajėgę pasiimti aukštos vertės veiklą, jie nebūtų buvę skurdūs.)
Todėl pažadai grąžinti darbo vietas – tušti. Į JAV, kaip ir į bet kurį kitą kraštą, nebegrįš didelės vertės darbas gamyboje, nereikalaujantis aukštos kvalifikacijos, nes jis nebuvo tiesiog perkeltas į užsienį. Jį sunaikino nauji būdai kelti našumą ir mažinti sąnaudas, padidinę rutininio darbo ir likusios gamybos skirtį. Nėra tokių spaustuvų, kurie padėtų džinus vėl sukišti į butelius.
Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija (JTPPO) skaičiuoja, kad 1991 m. besivystančiose šalyse gamyboje dirbo 234 mln. žmonių. 2014 m. skaičius siekė 304 mln., o turtingajame pasaulyje tebuvo 63 mln. Bet tiems šeštadalį sudarantiems turtingojo pasaulio darbuotojams teko du trečdaliai galutinės vertės.
Įspūdį, jog visa gamyba iškraustyta į skurdžius kraštus, sustiprino tai, kad mažavertis darbas, išties perkeltas svetur, dažnai buvo susijęs su galutiniu surinkimo etapu. Surinkti komponentus, kurie sudaro gaminį, yra gamybos esmė. Bet dažnai gatavo produkto vertei tai nedaug duoda.
Net surenkant tokią sudėtingą ir brangią mašiną kaip keleivinis lėktuvas, vertės sukuriama mažai, palyginti su lėktuvo komponentų gamyba. Kai kurių vertinimais, „Airbus“ orlaivių surinkimas Tulūzoje sudaro tik 5 proc. pridėtinės vertės, atsižvelgiant į visą gamybos procesą, net jei siekis šalyje surinkti orlaivius Prancūzijos vyriausybei buvo nediskutuotinas nacionalinio pasididžiavimo klausimas. Panašiai surinkimas Kinijoje sudarė vos 1,6 proc. pirmųjų „Apple iPad“ mažmeninės savikainos.
Didžiąją ikigamybinės pridėtinės vertės dalį sudaro moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP), produkto bei pramoninių jo gamybos procesų projektavimas. Kitą dalį prideda profesionalus sudėtingų tiekimo grandinių, užtikrinančių produktui surinkti reikalingus komponentus, valdymas. Pagamintiems daiktams vertės prideda ir jų pristatymas rinkai, remonto paslaugos ir priežiūra, kartais – atliekų šalinimas. Taigi idėja, ką reiškia ką nors pagaminti, dar labiau išsiplečia ir nutolsta nuo gamybos cecho.
Antai svarbia gamybos proceso dalimi tampa ardymas. Aplinkosaugos įstatymai verčia įmones prisiimti atsakomybę už atitarnavusius jų gaminius, pakartotinai panaudojant komponentus arba sutvarkant jų atliekas. Automobilių gamintojos turi pasirūpinti, kad elektromobilių baterijos nebūtų išmestos. Kai kuriose šalyse buitinės technikos gamintojos privalo mokėti už šaldytuvų, skalbyklių ir kitų prietaisų perdirbimą.
Plečiant vertės grandinę, lygiagrečiai vyko ir kiti pokyčiai, dėl kurių oficiali statistika perdeda prarastų darbo vietų sektoriuje mastą. Anksčiau gamybai priskirtos kai kurios darbo vietos, kurios dabar tokiomis nelaikomos, tad bendras skaičius buvo didesnis. Šiandien kai kurie, atrodytų, akivaizdžiai gamybos darbai jai nepriskiriami, todėl skaičius mažėja.
Gamintojos vis dažniau samdo išorines rinkodaros ar apskaitos bendroves. Statistikoje įmonės paprastai klasifikuojamos pagal tai, ką dirba didžiausia darbuotojų dalis, todėl susidaro įspūdis, kad šiame sektoriuje sumažėjo darbo vietų. Kasininkė, kurią pakeitė išorinės įmonės valdoma valgykla, statistikoje niekuo nesiskiria nuo metalą dorojusio darbininko, kurio neliko (net jei kasininkė tebedirba valgykloje).
Vis dėlto kartais veiklos ranga suveikia kitaip. 2009 m. britų automobilių gamintoja „Jaguar Land Rover“ (JLR), priklausanti indų koncernui „Tata Group“, veik visas tiekimo grandinės logistikos valdymo funkcijas perdavė pristatymo paslaugų milžinei DHL, kuri ne tik paima iš tiekėjų dalis ir pristato į JLR gamyklas, bet ir nuveža būtent į tą gamybos linijos vietą, kur jų reikia; įmonės darbuotojai zuja po cechą su šakiniais krautuvais. Sunku nelaikyti jų teikiamos paslaugos neatsiejama gamybos proceso dalimi.
Dabar paslaugų įmonės kartais rūpinasi ne tik apskaita, logistika, personalo valdymu ir IT paslaugomis, bet ir imasi įvairių MTEP, produktų dizaino ir techninių bandymų. Kaip išorinę paslaugą galima pirkti ir pačią gamybą. „Apple“ neturi savų gamyklų kaip ir britų lustų gamintoja ARM, neseniai nupirkta japonų „SoftBank“. Pinigus jos uždirba iš projektavimo, platinimo ir su gaminamais produktais susijusių paslaugų. Vienas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos komitetų svarsto, ar tokio tipo bendroves palikti prie gamintojų.
2015 m. amerikiečių idėjų kalvė „Brookings Institute“ paskelbė tyrimą, kuriame suskaičiavo, kad 2010-aisiais gamybai priskirtas amerikiečių darbo vietas (11,5 mln.) beveik antra tiek viršijo su gamyba susijusioms paslaugoms priskirtos darbo vietos, tad bendras skaičius siekė 32,9 mln. 2016 m. „Manufacturing Metrics Experts Group“ atliktame britų tyrime daroma panaši išvada: 2,6 mln. darbo vietų gamyboje palaikė dar 1 mln. darbo vietų ikigamybinių ir 1,3 mln. pogamybinių paslaugų sektoriuje.
Galima neabejoti, kad tiksliai suskaičiuoti darbo vietas gamyboje bus vis sunkiau. Ne tik paslaugų teikėjai skverbsis gilyn į gamybą. Kai kurie gamintojai save vis dažniau laiko paslaugų pardavėjais.
(Getty Images nuotr.)
XX a. 9-ajame dešimtmetyje reaktyvinius variklius gaminanti inžinerijos milžinė „Rolls-Royce“ pradėjo siūlyti valandinio tarifo paslaugą (power by the hour), kai už fiksuotą kainą vienai skrydžio valandai galima gauti motorą ir techninę priežiūrą. Kaip pabrėžia Andy Neely iš Kembridžo universiteto Gamybos instituto, gamybą pavertus tam tikra paslauga, užsitikrinamos stabilesnės pajamos, pririšus klientą, užuot pardavus jam gaminį ir pamiršus. Negana to, tokios paslaugos paprastai neša daugiau pelno nei pačios prekės.
Pramoninėje įrangoje ir jos gaminamose prekėse vis dažniau įrengiami interneto ryšį turintys jutikliai. Todėl gamintojos gali rinkti duomenis, kaip jų produktai veikia. Artima pažintis su gaminiu ir surenkamas duomenų kiekis leidžia pristatyti paslaugas, kurioms lygių nepasiūlys jokia trečioji šalis. Automobilių, vėjo turbinų ar ekskavatorių gamintoja iš informacijos, kurią perduoda kiekvienas jos produktas, gali išsiaiškinti bet kurio iš jų veikimo ypatumus, tad padidinti vertę naudotojui, vis labiau linkusiam mokėti už gaminio teikiamą paslaugą, o ne už patį daiktą.
Automobilių pramonė, veik visą XX a. įkūnijusi fizinį metalo apdirbimą, ateitį ima sieti su „mobilumo paslaugomis“ ir savęs nebelaiko dėžių su ratais prekiautoja. Nuosavas automobilių parkas, leidžiantis siūlyti savavaldį transportą ar pavėžėjimo paslaugas, daugeliui atrodo kaip pelningas ateities verslas.
Entuziazmu pereiti prie paslaugų dega ne vien šios tendencijos pradininkės aukštos klasės mašinų gamintojos. Henrikas Adamas iš „Tata Steel in Europe“ sako turįs ekspertų komandą, kuri gali imtis kliento gamybos linijos ir „padidinti našumą bei išeigą nurodydama, kurio tipo plienas labiausiai atitinka perdirbimo pajėgumą ir ambicijas rinkoje“. Cemento gamintoja „LafargeHolcim“ nurodo, kad jos produktą įmanoma teikti kaip paslaugą. Sudėtingėjant cemento struktūrai, reikia ekspertų patarimų, kaip projektuoti, naudoti specializuotus produktus ir organizuoti logistiką, kad šios medžiagos srautas nenutrūktų.
Tai turėtų nuraminti politikus, kurie ieško darbo vietų gamyboje. Augant su šiuo sektoriumi susijusioms paslaugoms, atsiras daugiau gerą užmokestį užtikrinančių darbų. Yra ir kitų viltį teikiančių tendencijų. Kai kuriose srityse inovacijos ir gamyba vis labiau susipina. Geriau, kai aukštųjų technologijų gamybą, reikalaujančią daug kapitalo, prižiūri produktą sugalvoję projektuotojai ir inžinieriai. Produkto ir jo gamybos proceso projektavimą suartinus su gamyba, gali patobulėti visos trys sritys. „Mercedes AMG“ variklių gamykloje Briksverte projektuotojai specialiai susodinti tarp gamybos inžinierių. Taip jie neišvengiamai susitinka ir pasikalba.
Jei dirbti vienoje vietoje išties naudinga, taikant technologijas ir naujoviškus gamybos metodus, būtų galima į turtingąsias šalis sugrąžinti surinkimą ir kai kurių kitų formų gamybą. Antai nors trimatis spausdinimas kainuoja daugiau nei tradicinė masinė gamyba, jis naudojamas pačioje tokių miestų kaip Londonas ir Niujorkas širdyje, – kur netoli ir projektuotojai, ir vartotojai, – gaminant prabangesnius ir brangesnius daiktus, tarkime, motociklus. Suartinus projektavimą ir gamybą pasitelkiant naująsias technologijas, nuo madų priklausomi sektoriai galės greičiau pristatyti produktą.
Pasak Ludovico Alcortos iš JTPPO, kai kurios bendrovės pripažįsta, kad, perkėlus gamybą į mažesnių sąnaudų kraštus, nukentėjo inovacijos. Iškrausčius gamybą kitur, dažnai nelieka galimybių sužinoti, kaip ją patobulinti. Taip nukenčia naujų produktų ir procesų plėtojimas, taip pat bendravimas su mokslinių tyrimų organizacijomis ir universitetais.
Tačiau tai rodo, kad naujų darbo vietų gamyboje potencialas nežada tos laimės, kurios norėtų politikai. Pažangi gamyba duoda labai gero darbo (žr. 2 grafiką), bet ne praeities, o ateities darbo, kuriam reikia kvalifikacijos ir gebėti prisitaikyti. Toks darbas per jį atliekančio žmogaus gyvenimą smarkiai pasikeis ir niekada neužtikrins nieko panašaus į masinį anų dienų užimtumą.
Pasak Jameso Manyikos iš idėjų kalvės „McKinsey Global Institute“, vyriausybėms reikėtų „pradėti nuo kuklių lūkesčių“ gamybos atžvilgiu. Dažniausiai gana akivaizdu, kokia politika padėtų. Būtina tobulinti švietimą, kad netrūktų inžinierių ir technologijų specialistų. Reikia daugiau profesinio lavinimo, panašaus į Vokietijos sistemą, aprūpinančią jos vidutinį verslą, arba Mittelstand. Privalu kurti perkvalifikavimo programas, skirtas esamų arba buvusių darbininkų įgūdžiams atnaujinti.
Net jei iš gamybos nėra ko tikėtis, kad grąžins gerą darbą mažai kvalifikuotiems darbininkams, iš jos istorijos matome, kaip galima pasiūlyti gerą darbą kituose sektoriuose. Pirma, ir šiandien žmonėms geriau, kai jie gali dirbti pelningose įmonėse, o ne tokį verslą aptarnaujančiose paslaugų bendrovėse. Antra, darbuotojams geriau, kai jie gali pasididinti derybų galią per profsąjungą. Bet ir viena, ir kita nelengva įgyvendinti ir ne visų krypčių politikai tai palaiko.
Būtina tobulinti švietimą, kad netrūktų inžinierių ir technologijų specialistų. Reikia daugiau profesinio lavinimo, panašaus į Vokietijos sistemą, aprūpinančią jos vidutinį verslą.
Realus įsipareigojimas padėti žmonėms rasti darbo gamyboje ir su ja susijusiose srityse neabejotinai duotų naudos. Skirtingai nei paprasčiausi grasinimai darbo vietas svetur norinčioms perkelti įmonėms ar jas priimti nusiteikusioms šalims, kaip išsakyti D. Trumpo. Muitais sutrikdžius sudėtingų tarptautinių, gamintojams reikalingų tiekimo grandinių funkcionavimą, nukentėtų būtent tas sektorius, kurį jis sako palaikąs. Ėmusis žingsnių prieš migrantus, turinčius įgūdžių, kurių gamintojos neranda vietoje, bus tik žalos, ne naudos. Politinėmis priemonėmis kuriant palankesnes sąlygas gamybos linijų darbininkams, o ne investicijoms į automatizaciją, sumenks JAV pramonės konkurencingumas.
Pramoninė gamyba niekada nebuvo tokia paprasta, kaip įsivaizdavo esantys toli nuo jos. Šiandien ji – dar sudėtingesnė. Priežasčių padėti gamybai yra – dažnai ji našesnė, o pagal kai kuriuos rodiklius ir inovatyvesnė už likusias šakas. Bet tam reikia viską kruopščiai apgalvoti, veikti subtiliai ir kontroliuoti lūkesčius. Brutali jėga nepasuks laikrodžio atgal. Veikiau sulaužys.
